Prie tremtinių paminklo atidaroma sovietinių represijų Lietuvos ir Ukrainos aukoms atminti

Degėsiai – ne vienintelis simbolis, kurį vasarą sostinėje likę gyventojai ir miesto svečiai pamatys apžiūrėdami Aukų gatvėje atidarytą lauko ekspoziciją. Ekspozicijos stendai jungiami į kompleksus po tris vienetus ir dėstomi simetriškai tarp dviejų šios gatvės paminklų taip pabrėžiant erdvės sakralumą. Ritmiška apdegusių grūdų varpų dėlionė – ne tik bado simbolis, tai ir aliuzija į kapo kauburį: bolševikų režimo sąmoningai sukeltas 1932–1933 m. Holodomoras per mažiau nei 500 dienų į kapus nusinešė iki 10 milijonų ukrainiečių gyvybių.

Į šią inscenizuotą gamtos ir gyvybės kapavietę nukreiptuose stenduose juodame fone eksponuojamos Lietuvos ir Ukrainos vėliavų juostos, tokiu erdvės apjuosimo simboliu sukuriant tautų paramos ir brolystės kančioje įspūdį. Tamsus fonas veikia kaip gedulo ir rimties simbolis. Į praeivių takus atsuktos Lietuvos ir Ukrainos vėliavos akcentuoja palaikymą šiandieninei Ukrainos kovai.

Šoninėse stendų plokštumose lygiagrečiai pėsčiųjų takams eksponuojami dailės kūriniai, plakatai ir nuotraukos. Jų kompozicija akcentuoja Holodomoro ir šiandieninio karo Ukrainoje panašumus, atkreipdama dėmesį, kad Rusijos režimas nesikeičia, jis naudoja tuos pačius nežmoniškus prievartos būdus prieš taikias kaimynines valstybes. Paminklo erdvės ir ekspozicijos gretimybė pabrėžia bendros kovos prieš agresorių aspektą, o visos įvardytos simbolikos naudojimas sukuria nuoseklų perėjimą nuo sakralios erdvės prie ekspozicijos objektų. Paroda išreiškia ne tik 90-ųjų Holodomoro metinių atminimą, bet ir transliuoja aiškią Ukrainos palaikymo žinią, aktualią ir NATO viršūnių susitikimo metu.

Parodos aktualumą paminėjo ir atidarymo renginyje dalyvavęs Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Petro Beshta: „nenubaustas blogis kartojasi ir tai mes matome ne tik istorijos muziejuose, ne tik parodoje, bet ir realybėje – krauju pasruvusioje Ukrainoje.“ Pasak ambasadoriaus, Ukraina turtinga derlingomis žemėmis ir Rusijos imperija darė ir daro viską, kad užgrobtų tas derlingas žemes sau, o istorinį badmetį, žinomą Holodomoro vardu, suplanavo kaip ukrainiečių valstiečių sunaikinimo ginklą. „Šiandieninė maisto krizė, skirtingai nuo 1932–1933 m. ukrainiečių genocido, yra pasaulinio masto, nes nuo Ukrainos tiekiamų grūdų ir žemės ūkio produkcijos priklauso milijardų žmonių gyvybės Afrikoje ir kitose pasaulio šalyse“, – sakė P. Beshta. Ambasadorius padėkojo Lietuvai, vienai pirmųjų Holodomorą pripažinusiai kaip Ukrainos tautos genocidą. Primintina, kad Lietuva tą padarė 2005 m., Europos Parlamentas – 2022 m. Šį genocidą pripažinusios yra per 20 pasaulio valstybių. Žinojimo mastas dar labai žemas.

Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Remigijus Černius, pristatydamas parodą renginio dalyviams, palygino jos efektą su vapsvos įkandimu:

„To mažo vabzdžio įkandimas gelia. Taip ir paroda gelia. Ji kanda agresoriui nuoga tiesa, perteikta meninės raiškos priemonėmis, bei sugretinimu su šiandieniniais įvykiais,“ – kalbėjo R. Černius. Pasak muziejaus vadovo, gali pasirodyti, kad parodos stendų nedaug, ar jų plotas išnaudotas neoptimaliai, tačiau mieste vasara, Lietuvoje, skirtingai nuo Ukrainos, saugu ir patraukti praeivių dėmesį yra nedaug laiko. Būtent todėl paroda koncentruota, joje kalba dokumentikos vaizdai ir menas, plakato grafika. Lauko ekspozicijos stendai lakoniški, neapkrauti tekstine informacija.

Į Lietuvą specialiai iš Kijevo atvykusi edukacinės meno kolekcijos „Holodomoras ukrainiečių menininkų akimis“ kuratorė Natalija Lavrova savo kalboje atkreipė dėmesį tiek į reiškinio, tiek į parodos išskirtinumą:

„Holodomoras – žodis, kurio neturi kitos tautos, jis žymi suplanuotą akciją badu sunaikinti tautą. Šio bado tikslas – palaužti žmones, priversti juos paklusti. Per 1932–1933 m. Holodomorą Ukrainoje buvo sunaikintas kaimas ir kaimo žmogus. O šiandien Vilniuje atidaromoje parodoje eksponuojama tik nedidelė unikalios meno kolekcijos dalis“, – sakė ji.

Pasak N. Lavrovos, idėja surinkti apie Holodomorą pasakojančius kūrinius kilo JAV gyvenančiam Ukrainos verslininkui, kuris, pagal išsilavinimą agronomas, domėjosi ir savo krašto tamsiąja istorija. Supratęs, kad apie Holodomorą nežino, ne tik amerikiečiai, bet ir patys ukrainiečiai; suvokdamas, kad archyviniais dokumentais ir istorikų straipsniais visuomenės taip stipriai, kaip norėtųsi nepaveiksi, bei sužinojęs, kad pasaulyje viso labo tėra 25 originalios austrų inžinieriaus padarytos ir slapta iš Ukrainos išgabentos autentiškos fotografijos, kolekcijos pradininkas ryžosi suburti komandą, kuri 25 metus rinko Holodomorą asmeniškai ar savo šeimose, giminėje išgyvenusiųjų menininkų įspūdžius bei prašė jų įamžinti juos vizualinio meno darbais.

„Pradžioje nebuvo lengva, žmonės nepasitikėjo, o priešiškai nusiteikę struktūros naudojosi tragediją išgyvenusiųjų baime. Kadangi buvome atkaklūs, tai laukėme, atlaikėme raudas, leidome išlieti emocijas, o tada žmonės galėjo apmąstyti ir atkurti, ką jaučia, prisimindami ar mąstydami apie Holodomoro patirtis. Paroda tuos darbus demonstruoja“, – pasakojo N. Lavrova.

Pasak kolekcijos autorinių teisių saugotojos, pirmoji surinktų darbų paroda buvo 2000 m. Kijeve mokytojų namuose. Buvo numatyta, kad paroda veiks tik 3 dienas, bet žinia taip pasklido ir žmonės domėjosi, kad buvo eksponuojama visą mėnesį. Vėliau, 2004 m. paroda tuomečio Ukrainos prezidento parėdymu keliavo po visus Ukrainos parodų ir meno centrus. Visa paroda eksponuota Australijoje, Didžiojoje Britanijoje, Čikagoje ir Vašingtone, dalis jos – Latvijoje ir šiandien atidarome Vilniuje.

„Aš labai dėkinga Jums, kurie atėjote, ir ambasadoriui, muziejaus bei centro direktoriams už bendradarbiavimą ir šią lauko ekspoziciją“, – sveikinimo žodį padėka baigė reikšmingos edukacinės meno kolekcijos kuratorė.

Parodą sukomponavęs dizaineris Darius Baliukevičius papasakojo, kad įrenginėjant parodą prie jo priėjo ukrainietis, kuris, jo žodžiais tariant, buvo įrašytas į pasmerktųjų sunaikinti sąrašus ir jis pastebėjo, kad „tokios parodos padeda vytis laiką, kuris buvo prarastas ir leido blogiui suvešėti.“ Pasak menininko, parodos darbai svarbūs ne tik kaip meno kūriniai, bet jie savo kančia primena ikonas:

„Aš sakyčiau, kad ši atminimo šventovė ir tas sudegusių kviečių laukas simbolizuoja žuvusius kovoje dabar ir prarastus per badą 1933 m. žmones. Ir aš tikiuosi, kad greitai muziejus mane pakvies daryti parodą, kuri vadinsis „Mūsų visų pergalė“, ir vietoje tų sudegusių kviečių bus galima pasodinti žydinčias saulėgrąžas.“

Baigdamas savo kalbą, ekspozicijų ir parodų dizaineris palinkėjo susirinkusiems prasmingo pabuvimo su meno kūriniais.

Parodos atidarymo renginyje tardama žodį Ukrainiečių bendruomenės Vilniuje pirmininkė Natalija Šertvytienė priminė, kad lietuviai ir ukrainiečiai prie paminklo renkasi šaltomis lapkričio dienomis, kad pagerbtų dirbtinai sukurto bado aukų atminimą.

„Gaila, kad daug šalių dar nepripažino Holodomoro genocidu, kaip tą padarė sesė Lietuva, nors akivaizdu, kad dabar vykdomas žiaurus karas Ukrainoje yra to badmečio tąsa, ukrainiečių tautos naikinimo tęsinys. Kaip teisingai pasakė muziejaus direktorius, Holodomoras yra Rusijos ginklas, kuriuo žudomi ukrainiečiai, bet ir tokie renginiai kaip šiandien atidaroma paroda, taip pat yra ginklas, informacinis ginklas, kovoje su mūsų bendru priešu“, – kalbėjo N. Šertvytienė.

Primintina, kad artėjant NATO viršūnių susitikimui Vilniuje Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, bendradarbiaudamas su edukacinės meno kolekcijos „HOLODOMORAS Ukrainos menininkų akimis” kuratore Natalija Lavrova, JAV ir Ukrainos verslo taryba (USUBC), Ukrainos profesionalių fotografų asociacija, Latvijos okupacijos muziejumi bei ekspozicijų ir parodų dizaineriu architektu Dariumi Baliukevičiumi 2023 m. liepos 5 d. sostinės svečiams ir gyventojams atidarė lauko stendų parodą, eksponuojančią dailės, grafikos kūrinius bei dokumentikos ir aktualijų fotografijas. Lauko stenduose – 17 dokumentinių fotografijų ir 30 tapybos ir grafikos darbų, kurių ankstyviausias datuojamas 1953 m., didžioji dauguma iš 1989–1993 m. laikotarpio. Planuojama, kad lauko paroda Vilniuje Aukų gatvėje šalia paminklo sovietinių represijų aukoms veiks iki rudens.

Aurelija Juodytė