Prezidento Antano Smetonos atsisveikinimo su Lietuva namai

„Iš šių namų Prezidentas Antanas Smetona ir pasitraukė iš Lietuvos. Tą lemtingą 1940-ųjų birželio 15-ąją jis iš Kauno atvažiavo į Užugirio dvarą, kur tuo metu vasarojo ponia Sofija, ir ją pasiėmęs išvyko“, – Užugirio dvaro istorijos  puslapį atverčia muziejaus kultūrinių veiklų koordinatorė-organizatorė Daiva Misiukienė, kviesdama pasinerti į vos tris vasaras čia trukusį pirmojo ir prieš Antrąjį pasaulinį karą paskutiniojo Lietuvos Prezidento šeimos gyvenimą.

Lietuvos žmonių dovana Prezidentui

Beržų alėja tarsi koks kelrodis atveda į automobilių stovėjimo aikštelę, priešais kurią stovi dviejų aukštų mūrinis namas. Nežinodamas net neįtarsi, kad tai Lietuvos Prezidento dvaras. Kairėje pusėje akį patraukia baltas pastatas ir reklama, skelbianti, kad tai Sofijos svetainė. „O ne, šis namas nieko bendro neturi su ponios Sofijos svetaine. Tai buvęs dvaro ūkinis pastatas, bet verslas sumaniai pasinaudoja prezidentienės vardu,– sako Daiva Misiukienė ir priduria. – Kelias, kuriuo dabar atvažiuoja lankytojai į muziejų, Prezidento laikais nebuvo pagrindinis. Jis vedė tik į ūkinį kiemą. Prezidentas ir jo svečiai įvažiuodavo keliu, ėjusiu palei parką ir Lėno ežero pakrante. Tikimės, kad pavyks jį atkurti“.

Nuo dvaro paradinės pusės atsiveria ramiai teliuškuojantis Lėno ežeras. Nuo pavasario iki gan vėlyvo rudens akį džiugina žydinčios rožės, muziejininkės teigimu, mėgstamiausios ponios Sofijos gėlės.

„Dvaro istorija prasideda 1934 metais, kai Antanas Smetona šventė 60 metų jubiliejų. Ta proga vyko didžiulės iškilmės, per kurias Prezidentas gavo nemažai vertingų dovanų. Tarp jų – sklypas namui statyti Kaune, veislinis trakėnų veislės žirgas ir 80 ha sklypas Užulėnyje. Didžiausią jo dalį sudarė žemė, įsigyta iš Taujėnų dvaro savininko kunigaikščio Konstantino Radvilos. Kita žemė buvo pirkta iš Lėno bažnyčios, Užulėnio mokyklos ir naujakurių, – su dvaro istorija supažindina Daiva Misiukienė. – Tiesa, sovietmečiu buvo paskleista melaginga informacija , teigiant, kad Antanui Smetonai buvo padovanotas dvaras. Tokios informacijos galima ir šiandien aptikti. Tačiau Prezidentui buvo padovanotas tik plynas žemės sklypas. Jame nebuvo nei pastatų, nei parko, nei sodo. Ir galima teigti, kad tą sklypą jam padovanojo Lietuvos žmonės. Prieš tai buvo išleisti 5 litų kuponai, kuriuos žmonės noriai pirko. Juos parduodant buvo surinkta tokia suma, kurios užteko žemei nupirkti“.

Prezidento vizija – dovanotoje žemėje įsteigti pavyzdinį ūkį, vėliau – žemės ūkio mokyklą ir galiausiai viską perduoti Lietuvos valstybei. „Įgyvendinti šį sumanymą Prezidentui nebuvo labai sudėtinga. Jis paėmė 40 tūkst. litų paskolą. Pasinaudojant ja ir savomis santaupomis buvo pastatyta apie dvidešimt ūkinių pastatų ir gyvenamasis namas, kurį 1935 m. suprojektavo architektas Feliksas Vizbaras. 1936–1938 m. per Užugirio kaimo žemes buvo nutiesti nauji Užulėnio–Pagirių ir Užulėnio–Naujasodžių vieškeliai. 1937 m. Smetonų šeima šiame name jau vasarojo. Dažniausiai čia laiką leisdavo ponia Sofija. Antanas Smetona – Kaune, Prezidentūroje. Tad ūkyje labiau šeimininkavo Sofija, o jai padėdavo jauniausia Prezidento sesuo Julija, gyvenusi šalia tėviškės, – dvaro kūrimo istoriją peržvelgia pašnekovė. – 1937 metais ūkiui buvo perkami geriausių veislių galvijai, statomos karvidės ir kiaulidės su nuotekų surinkimo sistemomis. Ūkyje buvo diegiamos pačios naujausios to meto technologijos. Tačiau 1940 m. Smetonų šeimai pasitraukus iš Lietuvos, ūkis liko kūrimosi stadijoje“.

Pokario metais Prezidento A. Smetonos vasaros rezidencijoje buvo įsteigta vaikų tuberkuliozės sanatorija. Dar vėliau čia gydė žmones, turinčius priklausomybę nuo alkoholio.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę daliai politikų tapo nepatogu, kad Prezidento name veikia tokia gydymo įstaiga ir 1995 metais ją iš dvaro iškeldino. Ir, kaip teigia muziejininkė, nuo iškėlimo dienos prasidėjo daugiau kaip dešimtmetį trukęs per sovietmetį išsaugoto pastato niokojimas: žiojėjo išdaužyti pastato langai, kiauras stogas, o per jo skyles pliaupiantis lietus, krentanti šlapdriba ir sniegas naikino parketą. Pastato atgimimas prasidėjo 2008 m. jį perdavus Ukmergės rajono savivaldybei. 2014 m. į A. Smetonos dvaro gyvenamąjį pastatą įsikraustė Ukmergės kraštotyros muziejaus Užugirio dvaro padalinys.

Prezidentiški vakarai prie žibalinės lempos

Iš nedidelio vestibiulio, kuriame eksponuojamos nuotraukos, susijusios su Smetonų šeimos gyvenimu, patenkame į erdvią patalpą – tai nedidelis jaukus salonėlis. Jame vykdavo baliai, pasisėdėjimai prie arbatos. Čia stovėjo pianinas, kortų lošimo staliukas. „Tuo metu lošimas kortomis buvo bendravimo būdas, – daugiau kaip 80 metų senumo įvykius atkuria Daiva Misiukienė. – Ponia Sofija buvo laikoma geriausiai informuota Lietuvos moterimi. Ji žinojo, su kuo palošti kortomis, su kuo atsigerti arbatos, kad viską sužinoti ir, ką gali žinoti, galbūt kai ką ir Prezidentui perduoti“.

Antanas Smetona  nebuvo toks betarpiškas. Jis, muziejininkės teigimu, mieliau pakildavo į antrą aukštą, ten paskaitydavo laikraštį ar užsiimdavo kita veikla. „O ponia Sofija mėgdavo pasisėdėjimus. Išlikęs prisiminimas, kad, neapsikentęs triukšmo apačioje, Antanas Smetona nusileidęs ir labai delikačiai pasakęs: „Ponai profesoriai, jūs rytoj būsite labai nedarbingi.“ Taip buvo duota suprasti, kad laikas pabaigti vakarėlį, – pasakoja pašnekovė, Užugirio dvare dirbanti nuo pirmųjų muziejaus įkūrimo metų. – Dvare svečiams nebuvo kur apsinakvoti, todėl po vakarėlio jie turėdavo išvykti namo. Kad svečiai per ilgai neužsisėdėtų, adjutantas turėjo raktą nuo bufeto su gėrimais. Ir, jei vakarėlis per daug įsisiūbuodavo, barti gaudavo adjutantas“.

Salonėlyje išlikęs židinys. Tiesa, pakeisti jo kokliai. „Dvaras buvo apšildomas židiniu ir pečiukais. Kai Smetonų šeima čia vasarojo, pastate elektros nebuvo. Buvo numatyta, bet per trejus gyvenimo dvare metus nesuspėjo. Taigi šeima ir svečiai vasarodavo prie žibalinės lempos“, – muziejaus pristatymą Smetonų šeimos buities detale iliustruoja muziejininkė.

Už salonėlio sienos – valgomasis. Jame kabo Smetonų šeimos nuotrauka, atskleidžianti kai kurias interjero detales. Šiame kambaryje taip pat padarytas židinys, nes, matyt, renovuojant pastatą buvo manyta, kad jo būta. „Vienas lankytojas ,į dvarą atvykęs su ekskursija, mums pasakė, kad valgomajame židinio nebuvo. Klausiame, iš kur žinote. Pasirodo, jo artima giminaitė čia dirbo ir buvo išsaugojusi nuotrauką“, – Daiva atkreipia dėmesį į ant sienos kabančią nuotrauką. Tai to paties lankytojo dovanota nuotrauka, kurioje įamžinta prie pietų stalo susėdusi Prezidento šeima. Tik, kaip mano muziejininkė, Prezidentas sėdi ne savo vietoje. Jis paprastai sėdėdavo kitame stalo gale ir tik nuotraukai prisėdo šalia namiškių.

„Išties nuotraukų iš Prezidento šeimos gyvenimo Užugirio dvare beveik neišlikę. Juk jau antrą dieną po šeimos pasitraukimo čia važinėjo tankai. Gyventojai, nors išlikę prisiminimai liudija, kad Prezidentas mėgo fotografuotis su kaimo žmonėmis, bijodami represijų, nuotraukas sudegino ar kažkur užkasė“, – apie ekspozicijos kūrimo iššūkius užsimena pašnekovė ir pasidžiaugia, kad bent pastato išplanavimas išsaugotas. Jo nekeitė nei čia veikusios vaikų sanatorijos, nei psichoneurologinės ligoninės laikais.

Pastato išplanavimas ir interjero detalės – ryškiausi Smetonų šeimos gyvenimo šiame dvare liudininkai. Vienas jų – laiptai į antrą aukštą. Nepaisant, kad pokario metais pastatas buvo intensyviai eksploatuojamas, kad daugiau ne dešimtmetį čia šeimininkavo skersvėjai, drėgmė ir kitos negandos, laiptai atlaikė. Netgi girgždėjimą išsaugojo.

„Kai pastatą renovavo, laiptus reikėjo tik palakuoti, – laiptų ištverme pasidžiaugia Daiva Misiukienė. – Tiesa, dėl girgždėjimo laiptai vos išliko. Kai čia veikė sanatorija, pasklido gandas, kad naktimis į dvarą sugrįžta Prezidento dvasia ir nuo jos žingsnių laiptai girgžda. Buvo sumanyta juos išardyti ir pastatyti cementinius. Net cementas buvo nupirktas. Tačiau, kaip neretai sovietmečiu nutikdavo, cementas kažkur prapuolė. Taip vagystė pasitarnavo istorinių laiptų išsaugojimui“.

Manančius, kad girgždantys laiptai yra meistro brokas, muziejininkė nuramina. Priešingai: tuomet laiptų girgždėjimas buvo privalumas. Jei laiptai girgžda, vadinasi, tai geri ir gero meistro padaryti laiptai. Girgždėjimo tikslas  nesunkiai nuspėjamas. Tai tuometinė signalizacija. Antrame aukšte esantis šeimininkas iš laiptų girgždėjimo suprasdavo, kad kažkas ateina.

Kuriama senų knygų bibliotekėlė

Antras aukštas – privati Smetonų šeimos erdvė.  Čia buvo Antano ir ponios Sofijos kambariai, miegamieji. Juose eksponuojami daiktai primena laikmečio dvasią, tradicijas. „Pas mus apsilankęs menotyrininkas ir istorijų pasakotojas Saulius Pilinkus dovanojo kvepalų buteliuką. Kaip jis sakė, jam jis buvo atiduotas kaip asmeninis ponios Sofijos daiktas. Gal taip ir yra. Buteliukas iki šiol saugo čia buvusių kvepalų kvapą“, – sako Daiva Misiukienė.

Tiek Prezidento, tiek ponios Sofijos kambariuose galima pamatyti prieškario Lietuvoje buvusius baldus, to laiko madas atspindinčias buities smulkmenas, Smetonų šeimos nuotraukas.

„Antrame aukšte kuriame smetonišką bibliotekėlę. Joje iki 1940-ųjų išleisti leidiniai. Dalį knygučių mums dovanojo Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, dalį lankytojai. Jas galima pavartyti, pabandyti perskaityti to meto raštą. Lankytojams šios knygutės įdomios“, – knygutes, spausdintas dar XIX amžiaus viduryje, pristato muziejininkai.

Antanas Smetona augo septynių vaikų šeimoje. Jis buvo šeštas vaikas. „Nors tuo metu lietuvių kalba buvo laikoma prasčiokų kalba, bet Antano Smetonos tėvas turėjo lietuviškų knygų bibliotekėlę. Pats skaityti ir rašyti išmokęs iš vaikščiojančio vienuolio, to stengėsi išmokyti ir savo vaikus. Kai atėjo eilė mokyti Antaną, tėvas pamatė, kad jis jau ir skaito, ir rašo. Iš vyresnių brolių ir seserų išmoko, – gimusi ir augusi tame pačiame kaime, kaip ir Antanas Smetona, Daiva Misiukienė yra surinkusi nemažai su Prezidento šeima susijusių istorijų. – Tėvai, įžvelgę Antano gabumus, nusprendė jį leisti į mokslus. Be abejo, tėvai norėjo, kad Antanas taptų kunigu. Ir jis buvo įstojęs į kunigų seminariją,  bet tie mokslai jam nebuvo prie širdies. Jis ėmėsi studijuoti teisę Sankt-Peterburge. Tačiau pagal savo specialybę nedaug dirbo. Kurį laiką dirbo banke, rašė į laikraščius, redagavo. Yra parašęs ir išleidęs nemažai knygų. Net matematikos vadovėlį jis yra parašęs.

Prezidento tėveliai buvo šviesuoliai. Jo tėvas Jonas Smetona buvo kaimo seniūnas, padėdavo kaimo žmonėms. Įsivaizduojate, kaimo žmonės jam atnešdavo pasaugoti pinigus, nežinodami, kiek atneša, nes nemokėjo skaičiuoti. Kai tėvas mirė, Antanui buvo 11 metų. Mirdamas tėvas šeimai paliko 11 hektarų žemės, taip kad šeima buvo apsaugota nuo skurdo“.

Ponia Sofija kilusi iš kilmingos Chodakauskų giminės.  Įdomi Antano ir Sofijos pažintis. Jonas Jablonskis Chodakauskams rekomendavo Antaną kaip gabų mokinį mokyti vaikus lietuvių kalbos. Tada Antanui buvo 21-eri, o Sofijai 11 metų. Antanas buvo pakviestas mokyti Sofijos brolio. Išvykdamas į Sankt Peterburgą Antanas Chodakauskams pareiškė: „Aš grįšiu ir vesiu Sofiją.“ Kalbos nebuvo tuščios. Antanas ir Sofija bendraudavo laiškais. Antanas, baigęs teisės studijas, grįžo į Lietuvą ir pirmiausia aplankė Sofiją. Tada Sofijai jau buvo 19, o Antanui apie 30 metų. Kai jis pasipiršo, Sofijos tėvai jų santuokai neprieštaravo: nors neturtingas, bet išsilavinęs“.

Smetonų šeima užaugino du vaikus: dukrą ir sūnų. Viena dukra mirė būdama trejų metukų. „Mano žiniomis, vienas Smetonų anūkas yra gyvas. Su tolimesniais giminaičiais palaikome ryšius, jie atvyksta į rugpjūčio mėnesį rengiamą tradicinę Smetoninių šventę, kitus renginius“, – pasakoja muziejininkė, rodydama ekspozicijoje esančias nuotraukas.

Užugirio dvare vietos randa ir prieškario reklama. Nustembi, pamatęs šiuo metu pasaulyje garsių kompanijų NOKIA ar Mercedes ženklus. Tik tada jų reklamuojamos prekės – NOKIA kaliošai ir Mercedes vaikiški vežimėliai.

Muziejuje galima pažiūrėti ir Antano Smetonos gyvenimą bei veiklą pristatančius trumpus filmus, įsigytus iš Lietuvos televizijos.

Kai kurias Antano Smetonos gyvenimo akimirkas ir laikmečio madas atskleidžiama ir išmaniosiomis technologijomis.

Prezidento Antano Smetonos dvaras Gegužės 1–rugsėjo 30 dienomis III–VI: 10–18 val. VII: 10–17 val. Pietų pertrauka: 13:30–14:00 val. Spalio 1–balandžio 31 dienomis II–V: 9–17 val. VI: 9–16 val. Pietų pertrauka: 13:30–14:00 val. Paskutinį kiekvieno mėnesio sekmadienį muziejaus ir jo skyrių lankymas – nemokamas. Poilsio dienos – pirmadienis ir antradienis.

Karolina Baltmiškė

Straipsnių ciklas apie regionuose esančius mažuosius muziejus yra rengiamas pagal projektą „Dideli mažieji Lietuvos muziejai“ bendradarbiaujant su Lietuvos muziejų asociacija.

Projektą remia:

Medijų rėmimo fondas