Pirmųjų pavienių migrantų istorijos: nuo rektoriaus besikuriančiame Niujorke iki haremo moterų gydytojos Stambule

Paminklas Rudaminai Goa, Indija, 2015 m. Fot. Ignas Augustis

Migracijos procesas veikia ne tik patį migruojantį žmogų, bet ir jo aplinką: šeimą, tautą, valstybes, iš kurių išvykstama ir į kurias atvykstama. Jis daro įtaką viso pasaulio istorijai, nes migruodami žmonės „perneša“ idėjas, požiūrius, materialinius dalykus, kultūrines patirtis ir žinias, o akumuliuodami skirtingų šalių ir kultūrų žinias jie neretai tampa pokyčių iniciatoriais, atradėjais ir kūrėjais.

Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose veikiančios parodos „Pasaulio dydžio Lietuva: mūsų migracijos istorija“ autoriai kviečia susipažinti su neeilinėmis pirmųjų pavienių migrantų iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arba Abiejų Tautų Respublikos istorijomis.

Pirmasis lietuvis, pasiekęs Amerikos krantus

Pasak žinomų istorinių šaltinių, Aleksandras Karolis Kuršius laikomas pirmuoju lietuviu, pasiekusiu Amerikos krantus. Jį plukdęs laivas iš Amsterdamo į Naująją žemę išplaukė 1659 metų pavasarį.

Palikti Abiejų Tautų Respubliką Karolį Kuršių paskatino vykę maskolių atpuoliai. Pirmiausia jis nuvyko į Nyderlandus ir ten sulaukė neįprasto pasiūlymo – tapti pirmosios lotyniškos mokyklos Niujorke rektoriumi.

Tuo metu Nyderlandai išgyveno savo aukso amžių, kurio pradžia siejama su kolonijų išplėtimu į Rytus ir Vakarus. Amerikoje olandų įkurtame Naujajame Amsterdame, dabartiniame Niujorke, daugėjo gyventojų, todėl miesto burmistrai ėmė svarstyti apie mokyklos įkūrimą. Rasti tinkamos kvalifikacijos žmogų, kuris ryžtųsi plaukti į nepažįstamą kraštą ir ten viską pradėti iš naujo, nebuvo lengva, bet į kvietimą atsiliepė Kuršius. Pagal pasirašytą sutartį, jam buvo pažadėtas 500 florinų atlygis per metus ir pridėta 100 florinų įsikūrimo mieste išlaidoms.

Karolio Kuršiaus atidaryta lotynų kalbos mokykla berniukams veikė žemutinėje Manheteno dalyje, dabartinėje Broad Street gatvėje. Tuo metu Niujorke gyveno apie 1,5 tūkstančio gyventojų ir buvo 200 namų. Tačiau miestas greitai augo ir keitėsi. Karolis Kuršius netrukus ėmė skųstis savo darbdaviams apie išaugusias kainas ir prašyti pakelti jam algą. Nors mokinių rezultatai buvo puikūs, alga nebuvo pakelta.

Kuršius vertėsi ir gydytojo praktika. Po daugiau nei dvejų metų jis paliko Niujorko mokyklos rektoriaus pareigas ir grįžo į Nyderlandus, 1662 m. Leideno universitete apsigynė disertaciją „Inkstų ir šlapimo pūslės ligos“.

Gydžiusi tiek Rusijos imperatorę, tiek haremo moteris

Pirmąja LDK gydytoja moterimi laikoma Regina Salomėja Ruseckaitė-Pilštyniova galėtų pasigirti itin egzotiška emigracine patirtimi.

Regina Salomėja gimė 1718 m. smulkių bajorų šeimoje Naugarduko paviete. Nuo jaunystės ji išsiskyrė drąsa ir ryžtu, mėgo šaudyti, nuolat nešiodavosi pistoletus ir šautuvą. Pagal tų laikų visuomenės normas, vos 14 metų buvo ištekinta už vokiečių liuterono okulisto Jokūbo Halpiro ir atsidūrė Stambule, kur ir dirbo jos vyras.

Nenorėdama būti vien namų šeimininke ir žmona, ji ėmėsi savarankiškai mokytis gydytojos amato. Mokėsi iš knygų, savo vyro ir kitų sutiktų gydytojų. Gautas tradicinės medicinos žinias išmaniai derindama su astrologinėmis, magijos, žiniuonių ir liaudies medicinos žiniomis, gana greitai susikūrė puikios gydytojos reputaciją, nors buvo labai jauna. Katalikei moteriai musulmonų krašte ir vyrų dominuojamame pasaulyje buvo nelengva. Ne sykį iš jos buvo atimta teisė praktikuoti mediciną, tačiau ir vėl grąžinta, nes jos gydomi ligoniai pasveikdavo.

Ji buvo dukart ištekėjusi. Mirus pirmajam vyrui, paliko Stambulą ir patraukė į šiaurę. Sankt Peterburge gydė Rusijos imperatorę Aną Ivanovną. Po ilgų kelionių, niekada neatsisakiusi savo gydytojos pašaukimo, sugrįžo į Stambulą ir įsidarbino Sultono hareme, kur rūpinosi 3300 moterų ir haremus prižiūrėjusių 400 eunuchų (iškastruotų vyrų) sveikata.

Misionierius Azijoje

XVII a. nukeliauti į Aziją iš Europos nebuvo paprasta, nes reikėjo ne tik turėti pinigų kelionei, bet ir ištverti kelionę laivu. Ji trukdavo pusę metų, o dėl užpuolusių ligų ir jūroje ištikusių pavojų ją išgyvendavo vos pusė keleivių. Leistis į tokią kelionę reikėjo drąsos ir pasiryžimo. Vis dėlto, jėzuitų kunigas Andrius Rudamina, būdamas vos 29-erių ir įveikęs varginančią kelionę, 1625 m. rugpjūtį išsilaipino Indijos Goa mieste.

Andrius Rudamina gimė LDK kilmingųjų šeimoje Ignalinos rajone, anksti pajuto dvasinį pašaukimą, tik sekti juo iškart negalėjo. Vaikystėje netekęs itin pamaldžios motinos, turėjo paklusti tėvo valiai ir mokytis filosofijos bei teisės užsienio universitetuose. Tik tėvui mirus, jis ryžosi klausytis savo pašaukimo ir įstojo į jėzuitų ordiną, užrašė jam visą paveldėtą tėvų turtą.

Rudamina buvo pirmasis lietuvis, išsilaipinęs Indijoje, ten skelbęs Dievo žodį ir sunkiai triūsęs, slaugydamas ligonius uoste stovinčiuose laivuose, kalėjimuose, ligoninėse. Netrukus ir pats sunkiai susirgo maliarija, todėl buvo išsiųstas į Kiniją taisytis sveikatos.

Tuo metu Kinija buvo atsitvėrusi nuo likusio pasaulio Didžiąja siena, tad Rudaminai teko greitai mokytis kinų kalbos ir stengtis suprasti vietos kultūrą. Netrukus ir čia jis ėmė apaštalauti, lankyti ligonius ir vargšus. Turėdamas puikų išsilavinimą, sugebėjo susidraugauti su išsilavinusiais ir įtakingais kinų mandarinais. Manoma, kad knygą kinų kalba „Pasikalbėjimas su kunigu“, kurioje pateikiami dviejų tėvų jėzuitų atsakymai į dažniausiai kinams kilusius krikščionybės klausimus, parašė kinų mandarinas, diktuojant Andriui Rudaminai SJ ir Giulio Aleni SJ.

Sulaukęs vos 36-erių, Andrius Rudamina mirė. Azijoje jis praleido tik 7-erius metus, tačiau amžininkų buvo laikomas šventuoju. Kinai dar daug metų po jo mirties eidavo melstis prie jo kapo ir prašyti Dievo užtarimo.

Šios istorijos yra Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos „Pasaulio dydžio Lietuva: mūsų migracijos istorija“ ir ją lydinčio leidinio tuo pačiu pavadinimu dalis. Parodą globoja Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, veikia Istorijų namuose, T. Kosciuškos g.  3, Vilniuje. Tai pirmoji visa apimanti paroda, skirta Lietuvos migracijos procesams nuo XIX a. vidurio iki šių dienų. Ją aktualizuoja renginių ciklas, ekskursijos ir edukaciniai užsiėmimai moksleiviams.

Živilė Stadalytė

Lietuvos nacionalinio muziejaus komunikacijos specialistė