Pirmieji metai mokykloje: matematikos ir biologijos pedagogė atskleidė, ką teko patirti

„Norėčiau po penkerių metų neišeiti iš mokyklos“, – paklausta, ko sau palinkėtų artimiausioje ateityje, šypteli prieš pusmetį matematikos ir biologijos mokytoja pradėjusi dirbti Austėja Grinytė. Iš savo kolegų ji jau ne kartą girdėjo, kad motyvacijos dirbti mokykloje šį kelią pradedantiems jauniesiems mokytojams įprastai pakanka vos 3 metams.

Austėja sako puikiai suprantanti, kodėl: mokytojo darbas vos studijas baigusiam jaunam žmogui gali atrodyti išties sunkus iššūkis. Ir nors pati mokykloje ji dirba dar palyginti neilgai, Austėja jau mato ir gali aiškiai įvardyti dalykus, kurie padėtų mokyklose išlaikyti ir darbui su vaikais motyvuoti jaunuosius pedagogus. O reikia, anot jos, visai nedaug!

Nuo medicinos – į pedagogiką

Nuo praėjusių metų rugsėjo A. Grinytė pradėjo dirbti dviejose mokyklose: Kauno Jono ir Petro Vileišių mokykloje ji yra matematikos, o Kauno Aleksandro Stulginskio mokykloje – biologijos mokytoja.

Dvigubą specialybę ji įgijo studijuodama Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: STEAM bakalauro studijų programoje, kur mokėsi ir matematikos, ir biologijos mokytojo specializacijos dalykų.

„Iki 11 klasės vidurio išvis buvau kategoriškai nusprendusi, kad noriu studijuoti mediciną. Bet po vienos labai įkvepiančios paskaitos moksleiviams apie karjeros pasirinkimą, kuri mane tiesiog supurtė ir pažadino, supratau, kad vis dėlto medicina – ne man. Tiesiog atėjo toks suvokimas. Iš tikrųjų aš dievinau mokyklą, man patiko joje būti. Taigi žūtbūt norėjau atrasti kelią, kaip čia grįžti. Tuomet ir supratau, kad, ko gero, vienintelis įmanomas kelias tai padaryti – grįžti į mokyklą mokytojauti. Išlaikiusi valstybinius brandos egzaminus, pateikiau prašymą stoti į pedagogikos studijas. Tai buvo vienas teisingiausių sprendimų mano gyvenime. Jaučiu, kad šiuo metu esu ten, kuri ir turiu būti“, – apie savo profesinio kelio paieškas pasakojo VDU absolventė.

Rinkdamasi pedagogikos studijas Austėja tikėjo, kad ateityje taps biologijos mokytoja. Šiandien ji prisipažįsta, kad, dirbant dviejų dalykų mokytoja, pamažėle matematika tapo netgi didesne jos aistra! Svarbiausia, anot jos, šioje situacijoje yra galimybė ir laisvė rinktis.

„Pedagogai, net ir turintys didelę profesinę patirtį, mokosi visą gyvenimą. Kai kurie iš jų karjeros eigoje baigia papildomas studijas, siekia antro ar trečio diplomo, plečia savo kvalifikaciją, o galbūt išvis keičia karjeros kryptį ir pasirenka kitą specialybę. Aš gavau galimybę vienų studijų metu gauti iškart du diplomus: esu kvalifikuota tiek matematikos, tiek biologijos mokytoja. Tai nuostabi galimybė. Studijuoti du skirtingus dalykus nėra lengva, tačiau pastangos atsiperka su kaupu“, – sako A. Grinytė.

Pirmieji žingsniai mokykloje – nedrąsūs

Paklausta apie svarbiausias pamokas, kurias išmoko studijuodama universitete, Austėja juokiasi: ji savo kailiu įsitikino, kad mokslo šaknys karčios, bet vaisiai labai saldūs! Studijos reikalavo ne tik daug laiko, atsidavimo ir darbštumo, bet reikėjo ir išties daug užsispyrimo, valios ir motyvacijos.

„Viena iš mano didžiausių širdgėlų, kad studijų metais nepradėjau dirbti. Ėmiausi darbo paieškų tik gavusi diplomą – parašiau viešą skelbimą, taip pat ieškojau informacijos įvairiose pedagogų grupėse socialiniuose tinkluose. Iš pradžių atrodė, kad į tokį jauną, neturintį jokios patirties specialistą mokyklos žiūrės nepatikliai… Džiaugiuosi, kad dabar dirbu mokyklose, kuriose labai jaučiamas jaunojo mokytojo palaikymas“, – prisipažino Austėja.

Ko labiausiai reikia jaunam žmogui, dar tik pradedančiam dirbti savo pirmojoje mokykloje? Anot pašnekovės, svarbiausia – kolegų parama.

„Labai svarbus administracijos ir kolegų, kitų mokytojų, palaikymas. Tvirčiau stovi ant kojų, kai žinai, jog, net jei kažkas nutiks,  kolegos nenusisuks, pagelbės. Taip pat būtinas patyręs vedlys – mokytojas mentorius, kuris kaip vyresnysis pagalbininkas galėtų pasidalinti savo patirtimi, pamokyti, patarti, padrąsinti. Nes kai praveri mokyklos duris, pamatai, kiek daug visko nežinai ir kiek daug viso nemoki. Baigus universitetą atrodo, viską moki, bet jau pirmąją dieną supranti, kad realybė kitokia, nei įsivaizdavai. Jei esi ne vienas, o su pagelbėti pasiruošusia komanda, tuomet viskas bus gerai“, – savo patirtimi dalijasi A. Grinytė.

Jaunuosius kolegas ji skatina kalbėtis su kitais mokytojais, taip pat neseniai tapusiais mokytojais – tai taps svarbia profesine ir emocine pagalba. „Svarbiausia – bendraminčiai, pagalbininkai ir mentoriai“, – sako Austėja, pripažindama, kad didžiąja dalimi šie dalykai ir lemia, su kokia patirtimi mokytojas pradės savo profesinį kelią mokykloje.

Svarbu emocinis fonas klasėje ir ryšys su mokiniais

Po studijų imdamasi darbo paieškų, Austėja aiškiai žinojo, kad iš pradžių norėtų dirbti su mažesniaisiais – 5–8 klasių mokiniais. Nors neabejoja, kad vieną dieną dirbs ir su vyresnėliais, visgi apšilti kojas mokykloje su mažesniaisiais jai atrodė ne tokia bauginanti pradžia.

„Meluočiau, jei sakyčiau, kad pradėjus dirbti mokykloje nebuvo baisu. Labiausiai jaudinausi dėl to, kaip suvaldysiu klasę, kaip pavyks rasti bendrą kalbą su mokiniais. Žinoma, kad būna visko. Kaip seksis dirbti su viena ar kita klase tądien, labai priklauso ir nuo pačių mokinių. Būna, matau, kad vaikas atėjęs iš namų jaučiasi negerai, tad ir pamokose elgiasi netinkamai. Stengiuosi išlaikyti tą aukso viduriuką tarp to, ką būtina tądien išmokti pamokoje, ir santykio su mokiniais – rasti laiko ne tik išdėstyti pamokos medžiagą, bet ir su jais pasikalbėti, leisti mokiniams pasidalinti savo emocijomis, rūpesčiais. Kartais mokiniai prieina ir per pertraukas pasikalbėti, man svarbu juos išklausyti, apkabinti, parodyti, kad gali manimi pasitikėti“, – pasakojo A. Grinytė. 

Už tai, koks emocinis fonas bus pamokoje, anot pašnekovės, atsakingas visų pirma mokytojas. Austėja pamokose labiau mėgsta rimtį ir ramybę, tad stengiasi, kad klasėje nebūtų didesnio šurmulio ar chaoso.

Prakalbusi apie akademinius mokinių rezultatus, Austėja pabrėžia, kad didžiąją dalimi tai lemia ir tėvų požiūris bei jų santykis su vaikais – kiek jie skatina savo vaikus mokytis, skiria jiems dėmesio, kai reikia pagalbos. Tam, kad vaikas norėtųsi mokytis, visų pirma svarbus palaikymas ir motyvacija, kurią gauna iš šeimos.

„Pastaraisiais metais matome ypač daug nerimo ir baimės, kad vaikams sunkiai sekasi mokytis matematikos. Taip, tai tiesa, rezultatai tai rodo, kita vertus, aš pati nesu iš tų, kurie koncentruojasi į tai, kas blogai – jei vieni išsako nerimą dėl to, kad 30 proc. šalies mokinių neišlaikė valstybinio matematikos egzamino, aš labiau linkčiau pasidžiaugti tais 70 proc., kurie išlaikė. Gerų rezultatų nepasieksi be pastangų, uolaus darbo bei vaiko, mokytojų ir tėvų bendradarbiavimo. Šioje srityje tikrai dar turime kur tobulėti“, – įsitikinusi pašnekovė.

Argi gali būti geresnis darbo įvertinimas?

Laiko savo pomėgiams ar poilsiui Austėjai lieka visiškai nedaug – po pamokų iki vėlaus vakaro jai taip pat tenka dirbti: ji ruošiasi kitos dienos pamokoms, renka ir sistemina medžiagą, ruošia užduotis ar taiso  klasės darbus. Klasėse, su kuriomis ji dirba, taip pat yra mokymosi sunkumų turinčių vaikų, tad jiems tenka ruošti individualizuotas užduotis, skirti papildomo dėmesio. Tačiau net jei ir būna dienų, kai atrodo, kad viskas itin sunku ir komplikuota, Austėjos motyvacijos ir meilės šiam darbui tai neaptemdo.

„Tai darbas, kurio aš norėjau, dėl kurio daug mokiausi. Myliu šį darbą dėl to, kad tai primena amerikietiškus kalnelius – atrodo, kasdien vis užklumpa nauji išbandymai, iššūkiai, netikėtumai. O tokios situacijos skatina nuolat mokytis, augti, tobulėti. Sutinku daug nuostabių kolegų, tėvų, vaikų – darbas su žmonėmis mane įkvepia. Labiausiai norėčiau, kad ši ugnelė ir meilė darbui manyje rusentų ir tik stiprėtų. Kad po 5 metų neišeičiau iš mokyklos. Esu girdėjusi dar studijų laikais, o ir iš kolegų, kad jaunam mokytojui motyvacijos dirbti mokykloje pakanka vos 3 metams. Gaila.

Mokykloje matau tuos vaikus, kuriems liūdna ir kuriems reikia pokalbio, tuos, kurie stengiasi, bet jiems sunkiai sekasi, nes yra tam visokių priežasčių, tuos, kurie daug dirba ir turi didelio potencialo… Jei tik man pavyks padėti šiems vaikams užaugti ir tapti geresniais žmonėmis, prisidėti prie šviesesnės jų ateities – argi gali būti geresnis mano darbo įvertinimas? Vien dėl to verta eiti dirbti į mokyklą. Pasirinkusi šį kelią, aš esu laiminga, gyvenu ir dirbu atvira širdimi“, – prisipažįsta A. Grinytė.

Nerijus Žeronas