Pilotiškėse paminėtos Vinco Mykolaičio-Putino 133-iosios gimimo metinės

Pilotiškės Prienų krašto žmonėms – ypatinga vieta. Būtent čia prasidėjo rašytojo, poeto, dramaturgo, vertėjo, literatūrologo, filosofijos daktaro, Lietuvos mokslų akademijos nario Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo kelias. Kasmet sausio 6-ąją tradiciškai paminėti iškilaus lietuvių literatūros klasiko gimimo dienos čia susirenka tie, kuriems svarbi jo kūryba, dvasinis palikimas ir atminimas. Šiemet ši diena ženklina 133-iąsias rašytojo gimimo metines.

Į minėjimą, kurį organizavo Prienų krašto muziejus ir jo padalinio V. Mykolaičio-Putino sodybos-muziejaus darbuotoja bei tėviškės namų puoselėtoja Julija Mykolaitienė su šeima, susirinko Naujosios Ūtos seniūnijos bendruomenės nariai, kraštiečiai, literatūros mylėtojai, svečiai: rašytoja, Prienų garbės pilietė Aldona Ruseckaitė, Gudelių parapijos klebonas Remigijus Maceina, Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita Batutienė, Naujosios Ūtos seniūnas Algis Aliukevičius. Tarp svečių buvo ir Prienų rajono savivaldybės vicemeras Deividas Dargužis, Savivaldybės administracijos Kultūros ir turizmo skyriaus vyriausioji specialistė Edita Jakimavičiūtė.
Vicemeras nuoširdžiai dėkojo Mykolaičių giminės palikuonims, muziejui, seniūnijai ir visiems krašto žmonėms, kurie saugo V. Mykolaičio-Putino atminimą. „Jūsų buvimas čia rodo, kad iškilaus tautiečio vardas ir dvasia tebėra gyvi“, – sakė jis, palinkėdamas prasmingo bendravimo ir gražių popietės akimirkų.

Būti dėkingiems ne tik giminaičiams, pačiam kūrėjui, bet ir šiai žemei, kuri jį išaugino, kvietė ir Naujosios Ūtos seniūnas Algis Aliukevičius, pasidžiaugdamas galimybe rašytojo tėviškėje organizuoti daugybę renginių – nuo gimtadienių paminėjimo, literatūrinių skaitymų iki bendruomeninių susitikimų bei Tautiškos giesmės giedojimo ant Aušrakalnio, įkvėpusio rašytoją ne vienam literatūros kūriniui.
Ypatingą atspalvį renginiui suteikė kunigo Remigijaus Maceinos pasidalinti prisiminimai. Jis pasakojo apie savo giminystės ryšius su filosofu Antanu Maceina, apie A. Maceinos ir V. Mykolaičio-Putino draugystę, užsimezgusią dar A. Maceinos studijų laikais (buvo V. Mykolaičio studentas – past.) ir išsivysčiusią į gražią visą gyvenimą besitęsusią bičiulystę. Šios istorijos atskleidė gyvą, žmogiškąją didžių asmenybių pusę ir klausytojų atmintyje liko kaip prasmingas kūrybinės ir dvasinės artumos liudijimas.

Keletu minčių apie Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimą ir jo asmenybę pasidalijo muziejininkė, rašytoja ir dažna viešnia šiame krašte Aldona Ruseckaitė. Ir rašytoja, ir visi kalbėjusieji nuoširdžiai dėkojo J. Mykolaitienei, visai giminei ir jaunajai kartai, tęsiantiems prasmingą susitikimų V. Mykolaičio-Putino tėviškėje tradiciją.
Renginyje skambėjo ir paties rašytojo kūryba. Kazlų Rūdos savivaldybės Plutiškių gimnazijos abiturientai kartu su mokytoja Laima Grygaityte paruošė muzikinę-literatūrinę kompoziciją „Vai, eičiau aš, eičiau…“ Eiles skaitė jauniausias Mykolaičių giminės atstovas, rašytojo provaikaitis Julius Mykolaitis, taip pat Prienų krašto kūrėjas, V. Mykolaičio-Putino kūrybos gerbėjas Tautvydas Vencius.
Šiemet V. Mykolaičio-Putino gimtosios sodybos-muziejaus laukia ir 55-erių metų sukaktis. Per daugybę metų čia vyko poezijos pavasariai, kūrybos skaitymai, rašytojo vardo premijos įteikimo šventės. „Tai erdvė, kurioje telpa atmintis ir širdis“, – neatsitiktinai šiais V. Mykolaičio-Putino eilėraštyje skambančiais žodžiais renginį apibendrino T. Vencius, priminęs, kad tai – ne tik muziejus, bet pirmiausia – namai, kuriuose vyksta gyvenimas ir į kuriuos nuolat sugrįžta žmonės. Čia kasdien pulsuoja ne tik istorija, bet ir paprasta buitis, susipinanti su muziejaus veikla. Net ir savaitgaliais sodybos durys dažnai atsiveria lankytojams, atvykstantiems iš įvairių Lietuvos kampelių. Tai tylus, kantrus ir labai prasmingas darbas, leidžiantis V. Mykolaičio-Putino atminimui išlikti gyvam ne tik ekspozicijose, bet ir gyvuose pokalbiuose.

Renginį užbaigdama J. Mykolaitienė sakė: „Tegul laikas kartu primena, kad kūryba ir literatūra gyvena mumyse, jei tik skaitome.“ Jauki bendrystė tęsėsi prie šeimininkų paruoštų vaišių ir gardžios čiobrelių arbatos, surinktos nuo poeto mylimo Aušrakalnio, dalijantis prisiminimais, įspūdžiais, grožintis įspūdinga Birštono dizaino asociacijos narių floristikos paroda „Žolynų dvelksmas“.