Pianistas Petras Geniušas: „Ir Čiurlionio, ir Balakausko kūrybai reikia rasti raktą“

Petras Geniušas

Vienas ryškiausių Lietuvos pianistų Petras Geniušas dabar paniręs į kompozitoriaus Osvaldo Balakausko „Kalnų sonatos“ partitūrą – šį kūrinį po daug metų Nacionalinėje filharmonijoje kovo 22-ąją jis atliks su maestro Victorieno Vanoosteno diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Šią simfoniją-koncertą įkvėpė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kurio 150-uosius gimimo metus minime.

Kuo Čiurlionis jums ypatingas, svarbus?

Čiurlionis iki šiol sugeba įkvėpti daug menininkų – ir dailininkų, ir muzikantų. Dažnai muzikantus inspiruoja jo paveikslai, dailininkus – muzika. Šis reiškinys kartais būna netiesiogiai susijęs su pačiu Čiurlioniu kaip asmeniu. Jis yra tapęs idėja, simboliu kitų autorių darbuose. Tai ir Vytauto Barkausko pirmoji ir antroji „Legenda apie Čiurlionį“, Anatolijaus Šenderovo „M. K. Čiurlionio eskizai“, Juliaus Andrejevo, Mindaugo Urbaičio ir daugelio kitų kūriniai. Nemažai kompozitorių, tarp jų ir Osvaldas Balakauskas, naudojo Čiurlionio citatas ir idėjas. Taigi, Čiurlionis yra didelė inspiracinė jėga lietuvių muzikoje ir apskritai kultūroje. Jis daro įtaką ne tik klasikinei, bet ir improvizacinei muzikai – taip, Čiurlionis buvo puikus improvizatorius. Jo kūrinius mielai atliekame su džiazo muzikantais – Petru Vyšniausku, Liudu Mockūnu, Dima Golovanovu, Janu Maksimovičiumi, pianiste Aleksandra Žvirblyte. Jie ir daug kitų nebūtinai klasikinės muzikos atstovų improvizuoja Čiurlionį, kurio rankraščiuose daug kur stinga išbaigtumo, jie daugiau eskizinio pobūdžio, tad kūrinius galima labai įvairiai „sutvarkyti“.

Kaip šio lietuvių klasiko muzika sutinkama užsienyje? Svetur esate daug sykių ją atlikęs, visai neseniai – su Čiurlionio kvartetu per gastroles Suomijoje.

Suomijoje grojau Čiurlionio impresijas, kvartetas – jo Styginių kvartetą c-moll, o visi kartu atlikome Mindaugo Urbaičio „Ramybę“, šis kūrinys – postmodernistinis Čiurlionio perskaitymas. Per koncertą Helsinkyje ekrane buvo rodomas nuostabus filmas „Angelų takais“ su gerai žinomais ir mažiau matytais animuotais Čiurlionio paveikslais. Baigiantis koncertui ekrane išvydome suomių roko grupę, kuri beveik metalo stiliumi atliko Čiurlioniui dedikuotą kūrinį, jame skambėjo temos ir iš „Jūros“, ir iš „Miške“. Sulaukėme triumfo – publika mus sutiko labai šiltai ne tik Helsinkyje, bet ir kituose miestuose.

Esu buvęs koncerte Londone, kur Čiurlionio muziką skambino Vytautas Landsbergis, kūrinius papildydamas pasakojimais. Originalią Čiurlionio kūrybą pats esu skambinęs Paryžiuje per jo dailės parodos atidarymą. Preliudai irgi buvo puikiai įvertinti.

Koncerte Nacionalinėje filharmonijoje su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atliksite ne originalią Čiurlionio kūrybą, o jo įkvėptą Osvaldo Balakausko simfoniją-koncertą „Kalnų sonata“. Su šiuo kompozitoriumi jus sieja ir asmeninė bendrystė?

Kai mokiausi vyresnėse M. K. Čiurlionio menų mokyklos klasėse, visai mūsų kartai – man, broliui dirigentui Juliui Geniušui, kompozitoriui Šarūnui Nakui ir kitiems – jo muzika darė didžiulę įtaką. Mums, jauniems, ji buvo kažkas negirdėto, originalaus, o pats Balakauskas tapo guru, navigatoriumi, kur link krypsta šiuolaikinė muzika. Apie ne be Čiurlionio įtakos parašytą „Kalnų sonatą“ man papasakojo Šarūnas Nakas, kai dar mokiausi mokykloje. Tą pačią dieną grįžęs namo radau ką tik plokštelę nusipirkusį brolį, besiklausantį būtent šio kūrinio. Įžengiau pro duris ir pagalvojau: kas čia tokio fantastiško? Muzika man paliko didžiulį įspūdį jau pirmąsyk išgirdus. Pirmoji „Kalnų sonatą“ atliko ir įrašė Birutė Vainiūnaitė.

Paskui susipažinome ir su pačiu Osvaldu Balakausku. Jo sūnus mokėsi pas tą pačią jau šviesaus atminimo profesorę Liuciją Drąsutienę, kaip ir aš. Pradėjau groti jo kūrybą – preliudus, su smuikininku Raimundu Katiliumi atlikome „Lietus Krokuvai“, su Davidu Geringu įrašėme sudėtingą kūrinį violončelei ir fortepijonui „Dal vento“. Kadangi abu su Balakausku dalijamės didele meile džiazui, jis mums su Vytautu Pilibavičiumi dedikavo kūrinį trombonui ir fortepijonui „Bop-art“, kurį pirmieji atlikome ir įrašėme, paskui buvo „Bop-art“ versija violončelei ir fortepijonui, vėl grojome su Geringu. Šiame įraše dalyvavo pats Balakauskas, kai prie mūsų visiškai spontaniškai prisijungė Vladimiras Tarasovas ir nuo savęs pridėjo mušamųjų partiją. Pats kompozitorius buvo labai patenkintas, kad kūrinys išėjo „dar labiau džiazas“, nei jis parašė.

Su Balakausku bendravome ir tuomet, kai jis buvo Lietuvos ambasadoriumi Prancūzijoje. Paryžiuje su Katiliumi viešėjome ir jo namuose, ir ambasadoje, patekome į vakarienę su tada dar būsimu Prancūzijos prezidentu Jacques’u Chiracu. Mūsų draugystė nebuvo kasdienė – labiau einanti punktyro linija, bet Balakauskas visada mane palaikė kaip atlikėją, duodavo idėjų, įkvėpdavo. Jis, kaip kompozitorius, labai matematiškas. Taip lygiai ir tiksliai mėgindavau jo muziką skambinti, tačiau buvau sudrausmintas: „Ne ne, čia tik parašyta matematiškai, tu grok laisviau, pagal savo temperamentą. Atlikimas turi būti gyvas.“ Tą pats šiandien sakau studentams.

„Kalnų sonata“ mano repertuare taip pat atsirado gana anksti. Grojome ją ir užsienyje – Vokietijoje, Lenkijoje, dalį – Japonijoje, diriguojant Juozui Domarkui, Robertui Šervenikui. Pastarasis atlikimas buvo seniai – prieš kokius penkiolika metų.

„Kalnų sonata“ šiandien jums skamba kitaip, nei tada, būdamas moksleivis, išgirdote?

Sau tik pasitvirtinau, kad ir po tiek metų „Kalnų sonata“ man skamba įdomiai, originaliai, gaiviai, ji turi gražią vietą pasauliniame kontekste. Kol kas dėl kūrinio keblumo esame jį esame skambinę tik dviese su Birute Vainiūnaite, bet, tikiu, netrukus atlikėjų ratas išsiplės.

Ką turite galvoje, sakydamas „keblumas“?

Balakausko kūryboje būna pianistui sudėtingų faktūrų ir ritmų – daug poliritmijos, sinkopių, pauzių, kurias reikia išskaičiuoti ir įprasminti. Jis pats – ne pianistas, kūriniai nėra parašyti sėdint prie fortepijono, ieškant, kad būtų patogu skambinti. Reikia surasti sprendimus, kaip ši muzika skambėtų organiškai, atliekama fortepijonu. „Kalnų sonata“ nesigroja savaime – reikia daug repetuoti ir ieškoti. Bet man visada smagus iššūkis įveikti Balakauską. Ne tik šį, bet ir kitus jo kūrinius.

Čiurlionio muziką atlikti paprasčiau?

Nebent ankstyvuosius jo kūrinius, kurie paprastesni, romantiški. Vėliau Čiurlionis irgi reikalauja būti išspręstas, reikia rasti raktą, nes partitūrose nėra viskas aiškiai užfiksuota, kaip, pavyzdžiui, Chopino. Čiurlionio atlikimo tradicija neturėjo tęstinumo nuo pat jo muzikos sukūrimo. Niekas nežino, kaip jis išties grojo – tėra tik atsiliepimai. Paskui šis kompozitorius gana ilgai buvo net negrojamas. Autoriaus nurodymų, kaip atlikti, yra labai mažai. Vėliau jo kūryba buvo susisteminta, sutvarkyta, bet autentiškos tradicijos taip ir nėra. Užtat kiekvienas atlikėjas turi surasti savo Čiurlionį.

Kovo 22-osios koncertas bus jūsų pažintis su dirigentu Victorienu Vanoostenu?

Taip, iki šiol esu jį matęs tik per „YouTube“ – fantastiškas dirigentas ir pianistas. Labai įdomu, kaip jis perskaitys Balakauską. Tikiu, gausiu iš maestro naujų inspiracijų ir puikiai sugrosime.