Petras Čeliauskas: esperanto kalba mano gyvenime

Su esperanto kalba susipažinau dar prieš karą, skaitydamas vaikams skirtą žurnaliuką „Šaltinėlis“, kuris spausdino šios kalbos pamokas. Mane sužavėjo pati tarptautinės kalbos idėja. Žinoma, tada aš esperanto kalbos neišmokau, nes po to sekė sovietinė okupacija ir ši kalba iki 1956 m. buvo net uždrausta. Prie jos grįžau, kai „Švyturio“ žurnalas 1956 m. vėl ėmė spausdinti esperanto kalbos pamokas. Išmokau šią kalbą savarankiškai, skaitydamas, susirašinėdamas, bandydamas versti į ją lietuvių poetų eilėraščius.

Esperanto kalba man padėjo plačiau susipažinti su pasauliu. Reikia nepamiršti, kad iki 1990 metų nuo likusio pasaulio mus skyrė geležinė uždanga. Tačiau daug erdvės buvo ir šiapus geležinės uždangos – visa „plačioji tėvynė“. Nuo 1975 metų pradėjau lankytis Pabaltijo esperantininkų stovyklose (sąskrydžiuose), kurios vyko (ir tebevyksta) paeiliui Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Jose susipažinau ne tik su įdomiais žmonėmis, bet ir su tomis respublikomis, aplankiau daug gražių vietų. O nuo 1991 metų atsirado galimybė nuvykti ir į Pasaulinius Esperanto Kongresus. Jų aplankiau aštuonis: Bergene, Tamperėje, Prahoje, Montpelėje, Berlyne, Zagrebe, Gėteborge, Pekine…

Deja, kai 2005 m. kongresas vyko Vilniuje, mane priglobė Kauno klinikos, nes prireikė gelbėti širdį. Nuvykau tik į uždarymą… Nepakartojamą įspūdį palieka tie pasauliniai kongresai: suvažiuoja keli tūkstančiai bendraminčių iš visos planetos, skirtingų tautų ir rasių atstovai, ir jie bendrauja laisvai be jokių vertėjų! Ir jokio priešiškumo, jokių nesusipratimų, visi lyg viena šeima! Vien dėl to verta mokytis esperanto kalbos, kad pamačius tokį stebuklą…

Esperanto kalba padeda surasti pasaulyje nuostabių draugų. 1992 m. Kaune vyko Netautinės Esperantininkų Sąjungos (SAT) kongresas, kurio metu susipažinau su vokiečiu Hansu ir mudviejų draugystė tęsėsi 27 metus. Reguliariai ne tik susirašinėjome laiškais. Du kartus lankiausi pas jį Dortmunde, išvažinėjome visą Vokietiją, aplankėme Amsterdamą, Paryžių, Romą, Neapolį. Parodžiau jam ir Lietuvą, kai jis lankėsi pas mane. Deja, pernai jis jau atsisveikino su šiuo pasauliu.

Baigęs darbą mokykloje, gavau pasiūlymą redaguoti esperantininkų žurnalą „Litova Stelo“ (Lietuvos Žvaigždė) ir 11 metų dirbau šį darbą, stengdamasis supažindinti kitų šalių esperantininkus su Lietuvos istorija bei kultūra. Matydamas, kad jie dažnai turi menką supratimą apie mūsų kraštą, parašiau Lietuvos istorijos santrauką „Litovio dum jarcentoj“ (Lietuva amžių bėgyje). Džiaugiuosi, kad esperanto kalbos pagalba man pavyko supažindinti juos ir su mūsų literatūra. Dar sovietmečiu (1986) pavyko išleisti E. Mieželaičio poezijos rinkinį „Žmogus“ su nuostabiomis S. Krasausko iliustracijomis. Prisipažinsiu, man buvo malonu skaityti recenzijas, kurių vienoje buvo rašoma, kad eilėraščiai skaitomi taip, lyg jie būtų ne verstiniai, o tiesiog sukurti esperanto kalboje. Išverčiau ir A. Baranausko „Anykščių Šilelį“, V. Mozūriūno „Legendą apie Vilnaus pilį“, S. Nėries poemą „Eglę žalčių karalienę“, taip pat garsiąją pasaką „Saulės vaduotojas“. Džiugu, kad jos visos išleistos atskiromis knygutėmis.

Esperanto kalba gyvuoja jau daugiau kaip 130 metų. Per tą laiką ji netapo visų pripažinta tarptautine kalba, nes gyvuoja tik žmonių entuziazmo palaikoma, bet ji jau pasiekė tokį išsivystymo laipsnį, kad jai nebegresia išnykimas. Nors šiandien plačiai propaguojama didžiųjų galybių anglų kalba, bet ji niekada nesukurs tokios nuoširdžios, demokratiškos ir lygiateisiškos bendravimo atmosferos, kurią gali sukurti tik neutrali esperanto kalba.

Petras Čeliauskas