Pėsčiųjų žygiu marcinkoniškiai pagerbė Dzūkijos partizanus

„O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės! Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs, ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės…“, – rašė tragiško likimo partizanų poetė Diana Glemžaitė. Šios eilės apie amžiną laisvės kovotojų atmintį puikiai liudija Lietuvos Nepriklausomybės dienai paminėti skirtas marcinkoniškių suorganizuotas prasmingas, jautrus ir susikaupimo kupinas penkiolikos kilometrų pėsčiųjų žygis „Partizanų takais“ gražiausiais šilais nuo Puvočių iki Viršurodukio ir atgalios, kurio metu aplankyti šiuose miškuose kovoję ir žuvę partizanai. Šių metų žygis taip pat skirtas ir Dzūkijos (Dainavos) metams paminėti.

Renginys partizanams pagerbti prasidėjo Šv. Mišiomis Marcinkonių Šv. apaštalų Šv. Simono ir Judo Tado parapijos bažnytėlėje, kurias už Lietuvą ir jos Nepriklausomybę visais laikais gynusius žmones aukojo Marcinkonių parapijos klebonas Bronius Krakevičius.

Pamokslo metu kunigas pažymėjo, jog dėka už mūsų šalies laisvę kovojusių žmonių esame žinomi, turime savo valstybę. „Dėkokime tiems žmonėms, te maloningas Viešpats išklauso mūsų maldas, telaimina Tėvynę, kad ji gyvuotų ilgiausius amžius, o jos piliečiai džiaugtųsi gerove“. Po Šv. Mišių bažnyčioje buvo sugiedotas Lietuvos himnas, o po to žygio dalyviai važiavo į žygio pradžios vietą už Puvočių kaimo. Čia Marcinkonių daugiafunkcio centro direktorė Lina Černiauskienė bei Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato istorikė Virginija Pugačiauskienė trumpai papasakojo apie žygio idėją, o žygį organizavusios Marcinkonių bendruomenės pirmininkė Rimutė Avižinienė kiekvienam dalyviui įteikė tautines juosteles, trispalves vėliavėles ir išdalino partizaniškų dainų tekstus.

Šviečiant saulei ir kvepiant pavasariu beveik šimtas šventiškai nusiteikusių marcinkoniškių ir svečių keliavo maršrutu ,,Adolfo Ramanausko-Vanago laisvės kovų keliais”. Maršrutas įrengtas bendradarbiaujant Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijai ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui.

Virginija Pugačiauskienė papasakojo, kad jis skirtas pristatyti 1944-1953 m. vykusį ginkluotą pasipriešinimą Sovietų Sąjungai, gynusį Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir demokratines vertybes. Maršrutas pristato ginkluotą gyventojų pasipriešinimą Merkinės ir Marcinkonių apylinkėse ir sudarytas taip, kad keliaujantys galėtų susidaryti kuo išsamesnį vaizdą apie šiose apylinkėse vykusio pasipriešinimo mąstą bei jo svarbą. Įrengti informaciniai stendai, pastatytos rodyklės, atminimo ženklai. Maršrutas eina pro atstatytus bunkerius, partizanų kovos ir žūties vietas, identifikuotas jų sąskrydžių ir apdovanojimų, palaidojimų vietas. Lietuvos partizaninis karas – tai vienas ilgiausiai trukusių partizaninių karų Europoje dvidešimtajame amžiuje. Partizaninio judėjimo išplitimui Pietų Lietuvoje buvo palankios gamtos sąlygos – sritis nusėta miškais ir kalvomis, netoli siena su Lenkija, per kurią buvo palaikomi ryšiai su Vakarais. Prieš tai Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, nemažai okupuotos Dzūkijos gyventojų dalyvavo pasipriešinimo lenkų okupantams judėjime. Daugelis vyrų priklausė sukarintai Šaulių sąjungai, gausiai stojo į pasienio policijos gretas. Pirmosios sovietų, o vėliau nacių okupacijos metais šimtai jų tapo pogrindinių „Geležinio vilko“, Lietuvos laisvės armijos ir kitų organizacijų nariais ir rėmėjais, vokiečių okupacijos metais šios srities gyventojai dalyvavo kaimo savisaugos būriuose. Šioje Lietuvos dalyje veikė Dainavos apygarda – viena iš devynių Lietuvos partizanų apygardų, veikusių 1946–1952 metais. Pirmasis apygardos vadas ir jos įkūrėjas plk. ltn. Juozas Vitkus – Kazimieraitis, kuris pradėjo Lietuvos partizanų junginių centralizaciją. Apygarda įkurta 1946 m. balandžio mėn. Pagrindu tapo A apygardos, įkurtos 1945 m. lapkričio 18 d., ir Dzūkų rinktinės, įkurtos 1945 m. birželio mėn., susijungimas. Dainavos apygardą iš pradžių sudarė trys rinktinės: Dzūkų, Merkio ir Geležinio Vilko. Pastaroji vėliau dėl patirtų didelių nuostolių buvo išformuota ir prijungta prie Merkio rinktinės. 1947–ųjų birželį prie Dainavos apygardos buvo prijungta Šarūno rinktinė. Merkio rinktinės pavadinimas 1947 m. rudenį buvo pakeistas į J. Vitkaus-Kazimieraičio, pagerbiant 1946 m. liepos mėn. žuvusį Pietų Lietuvos partizanų srities steigėją bei vadą. Tad nuo 1947 metų rudens Dainavos apygardai priklausė Kazimieraičio, Dzūkų ir Šarūno rinktinės.

Uždegdami žvakutes ir sudainuodami partizanišką dainą, žygeiviai prie buvusio bunkerio pagerbė Merkio rinktinės 2-ojo bataliono vado pavaduotoją Juozą Balčių – Balutį ir kitus čia žuvusius partizanus. Partizanas Juozas Balčius – Balutis vadovavo keturiasdešimties kalinių grupei, kuri 1946 m. balandžio 16 d. pabėgo iš Alytaus kalėjimo. Pabėgę iš kalėjimo vyrai įsitraukė į pasipriešinimo kovą. J. Balčius-Balutis su keletu buvusių kalinių įsirengė bunkerį netoli Viršurodukio kaimo. Tačiau 1947 metų balandžio 11 d. jų bunkeris buvo išduotas partizano Putino brolio. MGB Varėnos skyriaus operatyvinė grupė apsupo bunkerį, kuriame buvo Merkio rinktinės 2-ojo bataliono partizanai: bataliono vado pavaduotojas Juozas Balčius – Balutis, skyriaus vadas Adolfas Čaplikas – Paukštis, Boleslovas Jurkevičius – Putinas ir Jonas Karsokas -Šermukšnis. Jiems buvo siūloma pasiduoti, nes bunkeris buvo apsuptas rusų. Partizanai metė į lauką granatą, bet ši nesprogo. Atsidūrę padėtyje be išeities, susisprogdino.

Šalia bunkerio pagal LGGRTC dizainerio Romo Navicko projektą 1989 m. buvo pastatytas paminklinis ženklas, vėliau laimėjęs konkursą partizanų žuvimo vietoms įamžinti. Mažesnių dydžių jie dabar statomi laisvės kovotojų žuvimo vietose visoje Lietuvoje.

Žygeiviai aplankė Viršurodukio kaimą, kuris žinomas ir dėl 1946 m. balandžio 19 d. jo apylinkėse vykusio trečiojo Dainavos apygardos partizanų pagerbimo sąskrydžio, kuriame dalyvavo daugiau kaip 90 partizanų ir jų vadų. Jo metu miško aikštelėje buvo pagerbti ir apdovanoti Dainavos apygardos Merkio rinktinės Merkinės ir Druskininkų batalionų partizanai ir jų rėmėjai. Vieta sąskrydžiui buvo parinkta labai apgalvotai, kruopščiai suplanuota ir sąskrydis pavyko. Partizanų rėmėjai buvo apdovanojami raštais ir specialiomis juostelėmis. Apdovanojimų įteikimas buvo didelė šventė. Apdovanojama būdavo prieš išrikiuotus kovotojus perskaičius įsakymą ir prisegant pasižymėjimo ženklus. Ši šventė skatino siekti tikslo, palaikydavo partizanų kovinę dvasią ir suteikdavo vilties bei sustiprindavo pasitikėjimą savo pasirinkto kelio teisingumu. Pareigos Tėvynei jausmas partizanams buvo aukščiau apdovanojimų. Beveik ant visų partizanų dokumentų užrašytas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio šūkis: „Atiduok Tėvynei, ką privalai“ – laisvės kovotojams nebuvo tuščia frazė.

Kita žygeivių sustojimo vieta – partizanų Vytauto Kraunelio–Žilvičio ir Antano Ivanausko–Šturmo bunkeris, kuriame buvo rengiami visi su sąskrydžiu susiję dokumentai. 1944–ųjų balandį šiame bunkeryje dirbę Pietų Lietuvos srities vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Dainavos apygardos štabo narys Antanas Kulikauskas-Daktaras, Merkio rinktinės vadas A. Ramanauskas-Vanagas, būrio vadas Vincas Ivanauskas-Gegutis ir partizanas Pranas Ivanauskas-Bevardis parengė Druskininkų bataliono partizanų sąskrydžio programą ir apdovanojimus dalyviams. Po partizanų apdovanojimų atokioje partizanų rėmėjo Antano Volungevičiaus-Desanto sodyboje vyko pietūs, skirti Dainavos apygardos trečiojo partizanų sąskrydžio dalyviams pagerbti.

Paskutinė sustojimo vieta – Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Vanago tėvūnijos Milžino būrio partizanų bunkeris, kuris 1949 m. balandžio 13 d. vykdant karinę operaciją Trasninko kaimo apylinkėse buvo rastas. Per susišaudymą žuvo visi penki čia buvę partizanai.

Paskui žygio dalyviai per miškus pasuko atgalios į Puvočius. Grįžusių laukė skani Marcinkonių bendruomenės narių virta grikių košė ir arbata, vėl partizaniškos dainos, pasidalinimas įspūdžiais, bendrystė ir širdžių šiluma. Partizaniškos ir patriotinės dainos skambėjo toli pušų viršūnėmis tarsi malda drąsiausiems Dzūkijos sūnums ir dukroms. Partizanų priesake iš tiesų užkoduotos laikui nepavaldžios gyvenimo vertybės. Pagal jas turėtume gyventi ir mes visi, gyvenantieji nepriklausomoje Lietuvoje.

Žygio dalyviai didžiausią padėką išreiškė šį prasmingą žygį organizavusiai Marcinkonių kaimo bendruomenei bei jai talkinusiems: Marcinkonių daugiafunkciam centrui, Marcinkonių kultūros centrui, VšĮ „Marcinkonys“, Marcinkonių seniūnijai, bendruomenės pirmininkei Rimutei Avižinienei ir partizanų istorijas pasakojusiai Virginijai Pugačiauskienei bei kartu su ja žygį vedusiai Linai Černiauskienei.