Per 200 kartų kraujo dovanojęs donoras: „Aš bijau adatų“

K. Mociūno 200-oji donacija

Kiekviena kraujo donorystė – tai galimybė išgelbėti gyvybę. Ligoniai, patyrę sunkius sužalojimus, onkologiniai pacientai, gimdyvės ir daugelis kitų kasdien priklauso nuo donorų geranoriškumo. Tačiau yra žmonių, kurių atsidavimas šiai misijai pranoksta įprastus gerumo gestus – vienas iš jų yra Kasparas Mociūnas, kuris kraujo aukojo net 200 kartų. Kas skatina jį vėl ir vėl grįžti į donorystės centrą? Kokią įtaką tokie donorai daro medicinos bendruomenei ir pacientams? Apie tai – pokalbis su juo bei su medikais, kasdien matančiais donorinio kraujo neįkainojamą vertę. Pokalbis su Kasparu Mociūnu.

Kas paskatino tapti kraujo donoru? Kas jūsų gyvenime suformavo vertybes, kurios paskatino jus nuolat ir nesavanaudiškai padėti kitiems? Ar buvo koks nors įvykis?

Pirmą kartą daviau būdamas septyniolikos, buvau nepilnametis, tam reikėjo tėvų sutikimo. Todėl kelis kartus esu ir tėtį atsivedęs. Nepamenu, kad tuo metu būčiau apie didelius tikslus galvojęs – vyko išvažiuojamoji donorystės akcija Utenoje ir pagalvojau – kodėl ne, padarysiu gerą darbą. Atsimenu pirmąją slaugytoją, ėmusią kraujo, po to daug kartų jos prižiūrimas donavau jau Vilniuje.

Kaip keitėsi jūsų požiūris į donorystę nuo pirmo karto iki dabar, kai jau pasiekėte 200 donacijų ribą?

Duodamas pirmą kartą tikrai negalvojau, kad kažkada tokį skaičių pasieksiu. Neslėpsiu – man, tuo metu nepilnamečiui, didelė motyvacija buvo ir bilietas į kiną. O po to atsirado daugiau brandos, supratau, kad eisiu tol, kol kažkam to kraujo reikės. Artėjant prie 100, atrodė, kad tai jau didelis skaičius. Po to kurį laiką neskaičiavau. Vėliau atsirado informacija ant apyrankių, kurias užsega prieš kraujo paėmimo procedūrą, tad prieš 200-ąjį kartą vėl šioks toks jaudulys buvo. Dabar nebeturiu ko laukti, nebent kol išras sintetinį pakaitalą ir kraujo donorų nebereikės.

Kaip manote, ar altruizmas yra įgimta savybė, ar tai yra sprendimas, kurį žmogus priima sąmoningai? Kaip ši patirtis pakeitė jus kaip asmenybę?

Negalėčiau ramiai gyventi žinodamas, kad kažkokiam ligoniui pritrūko kraujo, dėl to neįvyko operacija ar tiesiog pablogėjo jo būklė. Kaip atrodytų mano pasiteisinimas – neradau laiko ar nebenoriu? Kitoje pusėje esantis žmogus neturi pasirinkimo, jam tas kraujas būtinas, todėl jaučiu, kad ir aš neturėčiau apie tai galvoti kaip apie pasirenkamą procesą „noriu / nenoriu”.

Kas jus motyvuoja tęsti? Gal turėjote įsimintiną ar emociškai stipriausią momentą per visą jūsų donorystės patirtį?

Tęsti motyvuoja ir puikus Santaros klinikų Kraujo centro kolektyvas. Gyvenu toje Vilniaus pusėje, pripratau. Per daugiau nei dešimtmetį manau ir su kolektyvu gerokai susipažinom, juk susidaro vienoje patalpoje praleistų nemažai valandų. Labiausiai, žinoma, įsimena keli kartai, kai donuoti iškvietė, nes buvo konkretus poreikis – kažkam kraujo prireikė DABAR. Tokių situacijų, kai reikėjo mesti darbą ir važiuoti (kartą ir iš Utenos, kur tuo metu gyvenau), buvo kelios. Taip sužinojau, kad yra daugiau specifinių kriterijų donoro parinkimui, ne tik kraujo grupė – pavyzdžiui, CMV reikšmė (citomegaloviruso statusas, kuris svarbus pacientams su susilpnėjusia imunine sistema).

Lietuva nėra didelė šalis, todėl, įvertinus donorų skaičių, kraujo grupių pasiskirstymą ir tam tikrų požymių tikimybę, galima apytiksliai apskaičiuoti, kiek žmonių galėtų būti tinkami donorai. Kartais šie skaičiai būna itin maži. Tai gali suteikti ypatingumo jausmą, tačiau kartu ir kelia nerimą – jei donoras atsisako, pacientui lieka labai ribotos pasirinkimo galimybės.

Ar pažįstate žmonių, kuriems reikėjo perpilti donoro kraujo? 

Ne, nepažįstu. Kraujo centro renginiuose matau žmonių, kurie dalinasi istorijomis, kada jiems kraujo reikėjo, bet asmeniškai jų nepažįstu. Nežinau, kaip jausčiausi žinodamas. Manau, geriau nežinoti, nekils prielaidų „aš tau padėjau, dabar būk man dėkingas” situacijoms. O gal man tas žmogus nepatiks, gal aš su juo nesutarsiu – tai neturėtų lemti mano apsisprendimo jam padėti.

Jei galėtumėte perduoti vieną žinutę žmonėms, kurie svarsto tapti donorais, bet nedrįsta, ką jiems pasakytumėte? Pavyzdžiui, tiems, kas bijo adatų.

Aš pats bijau adatų. Niekada nežiūriu, kai duriama, bet to daryti manęs niekas ir neprašo. Manau, šiuo metu yra sudarytos geriausios sąlygos, kur dovanoti kraujo: yra kelios įstaigos – gali pasirinkti artimiausią. Puikūs darbuotojai. Nori kavos – bus kavos. Nuobodu – atneš planšetę. Šalta – apklos. Džiaugiuosi, kad beveik kaskart atvykęs Kraujo centre sutinku ir pažįstamų žmonių.

Kodėl norite šiuo pokalbiu prisidėti, kad būtų daugiau kraujo donorų?

Esame labai maža šalis ir kiekvieno asmeninis prisidėjimas išties lemia labai daug. Dainos žodžiai „aš ir tu – vieno kraujo” nėra taip toli nuo realybės, kaip galėtų pasirodyti.

Jauni kraujo donorai – mūsų ateitis

Senstant visuomenei, vis dažniau susiduriama su ligomis, kurioms gydyti būtinas kraujo perpylimas. Tai reiškia, kad ateityje kraujo poreikis tik didės. Lietuvos Higienos instituto duomenimis 2024 metais aktyviausiai kraujo aukojo 30–49 m. amžiaus donorai. 18–29 m amžiaus asmenys rečiau įsitraukia į donorystės veiklą. „Pastebime, kad dažniausiai kraują aukoja žmonės, įsitvirtinę profesiniame ir asmeniniame gyvenime, o jaunų donorų gretos nėra tokios gausios“, – teigia Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Kraujo centro vedėja gydytoja hematologė Lina Kryžauskaitė. – Siekdami pakeisti šią tendenciją, įdedame daug pastangų skatindami jaunus žmones suprasti kraujo donorystės reikšmę ir sudaryti jiems patogias galimybes prisidėti. Tiesa, esame turėję gražių pavyzdžių, kai tik sulaukę 18 metų jaunuoliai jau drąsiai sėdasi į donoro kėdę.“

Kraujo nepakeičiamumas

Daugelis vis dar nesuvokia, kad kraujo negalima dirbtinai sukurti – vienintelis jo šaltinis yra donorai. „Nepaisant medicinos pažangos, iki šiol nėra išrastas dirbtinis kraujas. Mokslininkai bando sukurti alternatyvas, tačiau jos negali atkartoti visų kraujo funkcijų, o tai reiškia, kad be donorų daugelis medicininių procedūrų tiesiog nevyktų“, – sako gydytoja hematologė L. Kryžauskaitė.

Kraujo perpylimas reikalingas daugybei pacientų: sunkiomis ligomis sergantiems žmonėms, gimdyvėms, operacijų metu, taip pat tiems, kurie patyrė rimtų sužalojimų. „Tik aiškiai suvokdami kraujo svarbą ir matydami realius pavyzdžius, kam jis reikalingas, galime skatinti didesnį visuomenės įsitraukimą į donorystę. Todėl labai džiaugiamės ir didžiuojamės tais, kurie supranta kraujo donorystės svarbą, atvyksta dovanoti kraujo, o kai kviečiame – atsišaukia nedelsdami. Mūsų kiekvienos dienos tikslas – 100 donacijų per dieną užtikrina stabilias kraujo komponentų atsargas. Tačiau užtenka kelių sudėtingų atvejų ar operacijų, kai šis poreikis akimirksniu gali išaugti“, – sako Kraujo centro vedėja L. Kryžauskaitė.

Kiek kraujo reikia kasdien?

Kraujo poreikis medicinos įstaigose yra nuolatinis ir nemažėjantis. „Kiekvieną parą medicinos įstaigos sunaudoja didelius kiekius kraujo komponentų, reikalingų pacientams išgyventi“, – pabrėžia Kraujo centro vedėja. – Pavyzdžiui, 2024 metais VUL Santaros klinikose buvo sunaudoti beveik 46 000 vienetų kraujo komponentų, kurie buvo perpilti 10 000 pacientų. Daugiausiai kraujo perpylimų prireikė Hematologijos ir onkologijos, Kaulų čiulpų transplantacijos ir intensyviosios chemoterapijos, Reanimacijos ir intensyviosios terapijos, Akušerijos skyriuose, vaikams. „Kiekvieno kraujo donoro indėlis yra neįkainojamas – tai ne tik kilnus, bet ir gyvybes gelbstintis poelgis. Kraujo donorystė nėra atsitiktinė pagalba – tai būtinybė, kuri užtikrina, kad gydymas būtų įmanomas kasdien. Įkvepia kiekvieno donoro istorija, tarp jų ir Kasparo, kuris tiek dažnai praveria kraujo centro duris, kad jau tapo visų mūsų draugu“, – donorystės svarbą argumentuoja Kraujo centro vedėja L. Kryžauskaitė.

Komunikacijos tarnyba, VUL Santaros klinikos