Paviliota kunigaikščio Kęstučio

„Pavasaris atėjo veržlus ir galingas. Žiema jam pasidavė be kovos. Išbrinkę pumpurai, kaitrių spindulių glamonėjami, išsiskleidė gyvenimui. Netrukus upės pakriaušėse balta puta suputojo ievos. Žmonės iš būstų veržėsi į kiemą, į laukus, į saulę. Jaunimas šoko ratelius, žaidė, o senieji sėdosi prieš saulutę pasišildyti geliančių kaulų, pritvinkusių žiemos šalčių ir drėgmės. Amatininkai linksmiau kaukšėjo savo dirbtuvėse, žydeliai garsiau viliojo pirkėjus į savo kromus“, – tai ištrauka iš šių metų pabaigoje pasirodžiusio mažeikiškės Reginos Maigaitės – Niunevienės istorinio romano „Dux Litwanorum“. Su romano autore kalbasi Genovaitė Paulikaitė.

–Gerbiama Regina, esate Mažeikių literatų klubo narė?

–Aš priklausau dviem klubams. Vienas – tai literatų klubas „Erdvė“, o kitas – literatų sambūris „Aura“.

–Nuo kada pradėjote draugauti su plunksna?

–Kaip ir daugelis – jaunystėje, kai pradedi išgyventi meilės audras. Tada ir buvo parašyti pirmieji kūrinėliai, kurių niekam nesu rodžiusi ir nerodysiu. Nors dar anksčiau, kai migdydavau savo jaunesnį brolį, aš dainuodavau jam lopšines, kurioms pati kurdavau žodžius. Deja, jie neišliko. Taigi manau, kad literatūrinės kūrybos užuomazga jau tada buvo.

Vėliau pradėjo atsirasti keistas noras. Panašus, kaip moteriai užeina noras gimdyti. Ir tada aš turiu keltis naktį, kad galėčiau rašyti apsakymą, humoreską ar epigramą.

Taip jau susiklostė, kad visiems labiausiai patikdavo mano linksmoji kūrybos pusė. Tačiau aš visada domėjausi istorija. Ir prieš kurį laiką į mano rankas papuolė viena knyga, kurioje labai gerai buvo išanalizuoti kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio valdymo laikai. Perskaičius tą knygą, man kilo noras apie tuos laikus parašyti romaną. Taip ir gimė romanas „Dux Litwanorum“.

Romane beletristikos tik tiek, kiek būtina. Aš esu skūpi žodžių. Aš labai bijau pakalbėti per gražiai, per saldžiai, per daug įsivažiuoti. Kitiems tame romane tos beletristikos ir pritrūko. Jie sako, kad galėjau ir daugiau sau leisti. Grožio panaudoju tiek, kiek man atrodo, kad be jo neįmanoma išsiversti.

Taigi ir romane grožio tiek, kiek be jo negalėjau išsiversti. Visa kita – faktai. Datos, vietovardžiai, vardai. Tik toje romano vietoje, kurioje aprašinėjama kunigaikščių vaikystę, leidau sau truputuką sužaisti, nes iš tų laikų nieko nebėra išlikę ir nieko nebegalėjau išsiaiškinti. Tačiau tas pažaidimas – labai minimalus. Tad sakyčiau, kad šis mano romanas yra teisinga knyga, nes joje nieko nėra primeluota.

Na, meilės liniją aš, kaip moteris, sau leidau laisviau vystyti. Tačiau man atrodė, kad ji būtent taip ir galėjo vystytis. Žinoma, kiti, skaitydami romaną, galbūt ją kitaip įsivaizduoja. Aš tų laikų meilę būtent taip įsivaizdavau.

–Ir kokia Jums ta anų laikų meilė?

–Matyt, aš gimiau ne savo laiku, nes nekenčiu šių laikų, nekenčiu mafijozų, narkomanijos, prostitucijos, prekybos žmonėmis. Net mašinų nekenčiu. Man patinka tik karietos, senoviniai šnarantys ilgi rūbai. Man atrodo, kad dabar nėra nei bendravimas toks gražus, koks buvo viduramžiais, nei žmonių santykiai. Dabar visi grubūs, visi kažkur skubantys, visi pervargę. Manau, kad tada žmonės buvo tikresni ir geresni. Jei galėčiau, mielai nusikraustyčiau į tą laikmetį, kurį vaizdavau savo romane. Nors gal ten aš būčiau paprasta virėja, peščiau žąsis, vištas, gal man nukirstų galvą ar sudegintų ant laužo, aš sutikčiau ten persikelti, nes gyventi dabar aš nenoriu. Aš peno savo kūrybai randu istorijoje.

–O kokia Jūsų profesija?

–Esu medikė, nors per savo nenusisekusias vedybas turėjau keisti savo specialybę. Tad teko dirbti įvairius darbus. Teko padirbėti ir statybose, nes norėjau užsidirbti butui, kadangi iki tol gyvenau šeimyniniame bendrabutyje. O dar vienai reikėjo užauginti du sūnus, tad dirbau ten, kur gaudavau didesnį atlyginimą. Kažkada buvau pasakiusi, kad tiek nenusirisiu, bet nusiritau ir dirbau pačius juodžių juodžiausius darbus. Dirbau ir valytoja, ir sarge…

–Tačiau darbas yra darbas.

–Aš čia ironizuoju savo gyvenimą. Širdyje visą gyvenimą esu medikė. Tai atsispindi ir mano romane.

–Romanas „Dux Litwanorum“ yra jau antra Jūsų knyga?

–Taip, pirmąją knygą išleidau prieš porą metų.

–Ar ilgai gimdėte pirmąją knygą?

–Oi, labai greitai. Iš pradžių buvau išleidusi nedidelę brošiūrėlę, paskui ją papildžiau ir išleidau humoreskų, epigramų, satyrinių eilėraščių ir kitokių linksmų pasakojimų knygą „Šermukšniai raudonuoja“.

–Ir kodėl toks pavadinimas?

–Pagal vieną eilėraštį. Pavadinimo perkeltinė prasmė – kodėl taip greitai laikas bėga ir kodėl taip anksti senstame.

– O kaip gimė istorinio romano pavadinimas „Dux Litwanorum“?

–Lotynišką romano pavadinimą rinkausi todėl, kad kitų šalių atstovai taip kreipdavosi į kunigaikštį Kęstutį. Išvertus į lietuvių kalbą reikštų „Kunigaikštis Lietuvos“.

–Jūsų kolegos per romano pristatymą stebėjosi, kad Jūsų netikėtu kūrybiniu posūkiu. Bet, kiek suprantu iš Jūsų pasakojimo, ir šis kūrinys į pasaulį žengė gana sparčiai?

–Labai greitai. Su visais patingėjimais trukau kokį pusantrų metų. Aš romaną rašiau kaip mokyklinį rašinėlį. Susidariau stambų planą. Paskui jį susmulkinau, taip susidarydama tarsi pastato karkasą. Kadangi medžiagą turėjau, labai paprasta tą karkasą užpildyti. Sėdi ir dirbi.

–Neretai tenka išgirsti, kad nemažai rūpesčių sukelia knygos išleidimas.

–Draugai man buvo suradę leidyklą, kuri būtų knygą išleidusi už savas lėšas, bet aš, būdama kaprizinga, nes esu gimusi Ožkos metais, netinkamai bendravau su redaktore, gal neįsiklausiau į jos reikalavimus, vėliau knygą išsileidau beveik vien už savo lėšas. Sakoma, kol knygos už savo lėšas neišleidžia leidykla, tol visa kūryba yra tik saviveikla. Sutinku su tokia nuomone ir labai džiaugiuosi, kad buvo leidykla, kuri mano romaną ketino išleisti už savo lėšas. O kad taip neatsitiko, tai tik mano pačios kaltė. Tačiau svarbu, kad knyga išėjo.

–Ir kai į rankas paėmėte pirmąjį romaną, kokie jausmai užplūdo?

–Labai malonūs. Tas jausmas nedaug kuo skyrėsi nuo to, kurį patyriau paėmusi ant rankų savo pirmąjį sūnų. Vienas dalykas yra rankraštis, o visai kitas dalykas – išleista knyga, kai matai visą jos apipavidalinimą, karštligiškai žiūri, ar nėra klaidų, jautiesi už ją labai atsakingas.

–Gal jau gimsta nauji sumanymai?

–Kol kas esu parašiusi tik kelis eilėraščius. Nors… Turiu svajonę, bet bijau, kad tema man per sunki ir man teks jos atsisakyti.

–Kodėl?

–Tai labai baisi tema. Alkoholizmas. Medžiagos turiu ir tikriausiai galėčiau parašyti gerą knygą, bet nenoriu jokių asmeniškumų. Jei rašyti iš lubų ar įlendant į kito žmogaus gyvenimą, nepanaudojant savos patirties, nemanau, kad pavyktų. Ir stumdau tą temą. Nežinau, ar įstengsiu, nes psichologiškai tai labai sunku. Tačiau esu pradėjusi kitą istorinį kūrinį. Tik kol kas ir jo nesiimu, nes neapsisprendžiu, ką daryti su alkoholizmo tema.

 Janina Butnorienė, Mažeikių krašto literatų sambūrio „Aura“ vadovė

Per visą rajoną turime beveik 50 narių. Didelė dalis gyvena Mažeikiuose, bet turime žmonių iš Židikų, Sedos, Šerkšnėnų, Tirkšlių, Palnosų, Kapėnų, Viekšnių ir kitų vietovių. Per metus surengiame dvi dideles šventes. Tai „Pavasario „Aura“ ir „Kūrybos rudenėlis“. Kadangi veiklūs žmonės išleidžia savo knygas, turime ir savo redakcinę grupę. Leidžiame almanachus.

Pati irgi mėgstu rašyti. Nuo poezijos iki kelionių aprašymą. Nenoriu girtis, bet arti 20 knygų esu išleidusi.

Mūsų literatai ne tik rašo, bet ir dainuoja, piešia, bando prakalbinti medį. Žinoma, literatūra jiems yra pirmoje vietoje.

Nesvetima mums ir pagalba tiems, kam trūksta šilumos. Kiekvienais metais aplankome senelių namu, prisidedame prie labdaringų akcijų. Mes esame pasirengę skirti savo laiką ir neregiją, kad skleisti grožį, meilę, žadinti žmonių kūrybingumą.