Pats didžiausias gėris – bendravimas

Savanoriauti pradėjau prieš  trisdešimt metų. Tada niekas apie savanorišką veiklą net nekalbėjo. Kartu su dviem gydytojais nutarėme eiti į civilinės metrikacijos biurą ir kalbėti su jaunavedžiais. Kadangi Šiaulių miesto metrikacijos biuras tada mūsų nepriėmė, mes nuėjome į Šiaulių rajono civilinės metrikacijos biurą, kuris mus labai mielai priėmė. Kiekvieną mėnesį susitikdavome su būsimaisiais sutuoktiniais ir  kalbėdavomės įvairiomis temomis:  apie vedybinį gyvenimą, sutuoktinių santykius. Taip pradėjome savanoriauti. Nuo jaunavedžių pradėjome todėl, kad šeima yra svarbiausia. Nuo jos prasideda vaiko auklėjimas. Nuo jos prasideda visas žmogaus gyvenimas. Jei žmogus gimsta šeimoje, kurioje labiau vertinamos moralinės vertybės, paprastai iš jo išauga geras žmogus, kuriam svarbiausia yra moralinės, o ne materialinės vertybės.

Vėliau mieste susikūrė Šiaulių vyskupijos šeimos centras. Jo veiklos pradžia sutampa su mūsų gerbiamo vyskupo Eugenijaus Bartulio atvykimu.  Jam atvykus į Šiaulius,  labai pasikeitė  miesto dvasinis gyvenimas. Prasidėjo  renginiai, kurie sutraukia tūkstančius žmonių ir nesu girdėjusi, kad kas pasakytų, jog jiems buvo neįdomu. Vienas tokių renginių – tradicinė šeimos šventė, vykstantį pirmąjį kiekvienų metų sekmadienį. Šiose šventėse dalyvauja 4-5 tūkstančiai žmonių. Pastaruoju metu šios šventės vyksta Šiaulių arenoje. Šiemet arena buvo sausakimša. Šių metų šventės tema – blogį nugalėkime gerumu.

Kai atsidarė Šiaulių vyskupijos šeimų centras,  jame nuo pirmos dienos pradėjau savanoriauti. Dirbu su  sužadėtiniais. Man tas darbas patinka, nes savanoriaudamas daugiau gauni, negu atiduodi. Materialai tai neįvertinami dalykai. Kai ateini pas jaunimą ir su jais kalbiesi valandą kitą, o paskui jie pasako, kad buvo labai įdomu,  iš paskaitos išskrendi kaip ant sparnų. Tada jaučiuosi, kad padariau kažką gero. Iš tiesų, esu sukaupusi nemažai žinių, kuriomis mielai dalinuosi. Labai daug galiu pasakyti ir iš savo kaip mamos, močiutės, gydytojos patirties.  Savanorystė padeda perkainoti tas vertybes, daug ką kitaip pamatyti. Mūsų jaunimas nėra blogas, tik labai bloga linkme jis kreipiamas. Labai didelė žalą jaunimui daro televizija, spauda. Vis tik turėtų būti atsvara, kur jaunimas galėtų rasti kažką gero. Tokia atsvara yra tapęs Šiaulių vyskupijos šeimos centras. Jame jaunimas randa nuoširdaus bendravimo, į daug ką paskatinami pasižiūrėti kitomis akimis. Kad ir meilė. Jaunimas mokomas tik sekso technikos. Niekas nebekalba apie platonišką meilę. Vien apie seksą, o seksu jaunimas labai greitai nusivilia, nes seksas be bendravimo, be dvasinio ryšio greitai atsibosta. Pasižiūrėkime, kiek mūsų jaunimo nusižudo. Ir jei dešimties metų mergaitė pasikaria, tai yra mūsų, suaugusiųjų kaltė, nes mes nepadarėme, kad jaunimas įvertintų dvasines vertybes.

Džiugu, kad šeimų šventėse savanoriauja labai daug moksleivių iš miesto mokyklų, o tai reiškia, kad čia jie gauna to, ko negauna kitur.

Ne viskas buvo blogai ir tais tarybiniais metais. Jaunam žmogui buvo diegiamas kažkoks vertybių supratimas, parodant, kad gyvenime ne vien pinigai svarbiausia. Dabar viskas vertinama pinigais. Man labai skaudu, kad mokyklas leidžiama lankyti be uniformų. Ateina vaikai iš neturtingesnių šeimų ir kaip tas vaikelis būdamas šalia vaikų iš turtingos šeimos jaučiasi, kad negali kiekvieną dieną apsivilkti naujos suknelės, apsiauti kitais batais. Tada jis tikrai jaučiasi nuskriaustas. Man patinka tos mokyklos, kuriose yra uniformos. Jose vaikas jaučiasi kolektyvo nariu. Pagaliau uniforma ir drausmina jaunimą. Ir mieste jie kitaip elgtis, nes uniforma pasako, iš kurios tu mokyklos. Ir kai ketvirtos-penktos klasės mergaitės į mokyklą ateina dažytais plaukais, lakuotais nagais, auskarais iki pečių ir nuoga bamba… na, atsiprašau. Tai yra blogai. Tėvai neturi laiko rūpintis savo vaiku, nes jie daro pinigus, uždarbiauja užsienyje arba apskritai jiems tas vaikas nėra labai įdomus. Juk dabar pasodinai vaiką prie kompiuterio ir visas vakaras tau laisvas. Tai blogai. Mes kitaip augome. Mes su tėvais ir pasivaikščioti eidavome, ir su rogutėmis važinėdavomės, ir į kiną kartu eidavome.

Kai pradedi savanoriauti, supranti, kad bendravimas su žmogumi yra pats didžiausias gėris. Manau,  žmogui didžiulė atsvara yra religija. Vaikai, kurie eina į bažnyčią, yra doresni, labiau padeda kitiems. Vaikai šiandien labai žiaurūs. Savanoriaudami vaikai supranta, kas yra dvasinės vertybės, ir kai gali padėti tiems, kurie už tave silpnesni, kurie mažiau žino, pasijauti daug geriau. Visada maloniau duoti negu imti.

Asta Damkuvienė, gydytoja