Mes dar nesame pažįstami. Tiesiog aš Majos sesuo ir dabartinis mano vardas – Maja. Taip jau nutiko, kad aš atsidūriau tuose namuose, kuriuose turėjo būti jums jau pažįstama mano sesutė Maja. Kadangi laiško laiku neišsiunčiau, dabar ji papildau. Iki vakar dienos aš neturėjau vardo. Mane šaukdavo tiesiog šlepkė-tepkė. Taip visus mus šaukdavo ir visi mes į tą kvietimą lėkdavome, kas greičiau.
Savo laiške norėjau pasidalinti paskutinės savaitės tėviškėje išgyvenimais. Už savo sesę Mają aš didesnė. Turiu taksiukams būdingus rudus antakius ir ilgėjantį snukutį. Visi sako, kad aš tikra taksiukė. Va, nusifotografavau šalia mato – puodelio. Už jį aš gerokai didesnė. Ir gražesnė. Nežinau kodėl manęs tiek ilgai niekas neišsirinko, nors širdyje jutau, kad mane pasiims geri šeimininkai ir kad būsiu labai mylima. Mano sesė seniai jau pasiskubino išsiaiškinti, kas yra kambarys, kas yra lova, aš kažkaip nelabai drąsiai leidausi į tas pažintys. O ką, jei suklysiu ir niekada nematysiu nei kambario, nei lovos. Tokios abejonės kilo praėjusį sekmadienį. Tėviškėje apsilankė kažkokie žmonės. Lyg ir geri, bet širdis sakė, kad geriau į jų rankas nepakliūti. Tiesiog mes vienas kitam nesame skirti. Aš gi negaliu žiemą vasarą prie grandinės būti pririšta ir būdoje gyventi. Tad nėriau į daržinę, kiek mano trumpos kojytės nešė. Įnėriau ir pasislėpiau. Jei būčiau nebijojusi, kad išgirs mano šnaresį, tikriausiai iki uodegos galiuko būčiau įsiraususi. Bet negaliu gi triukšmauti. Jiems išėjus tik po keliolikos minučių ryžausi pasirodyti. Apsidžiaugiau, kad šįkart atsisveikinimas su tėviškę nutolo. Atvirai pasakius, nelabai aš ir noriu iš tos tėviškės kur keliauti. Tik prieš kelias dienas sužinojau, kad ir mane pasiims. Kiekviena diena – laukimas. O prieš kelias dienas šeimininkė mums su sese pasakė: „Na, mergytės, priešpaskutinį rytą mes kartu“. Tada ir ėmiausi rašyti šį laišką. Tik mano sesė, nors visą laiką buvo visų nedrąsiausia, mane aplenkė. Dabar aš esu pati tyliausia ir pati nedrąsiausia. Kad pagaliau kažkas mane pasiima, gerai. Ir aš kažkam būsiu reikalinga, tik kažkaip nemalonu, kad pasiima tai, kas liko ir kad aš esu ta likusioji, lyg būčiau kokia pabaisa. Patikėkite, aš labai graži. Pasižiūrėkite į nuotrauką. Tiesa, kukli. Labai mėgstu, kad mane glostytų, myluotų. Aš juk dar maža mergytė. Man gegužės 16-ą sukako tik trys mėnesiukai. Man labai reikalinga meilė ir šiluma. Bijau to, kas man nepažįstama. Bet taip bus, kol aš išdrąsėsiu. Svarbiausia išgyventi pirmąsias dienas.
Išaušo ir paskutinis rytas. Šeimininkė kažkur išvažiavo. Mes su sesute likome verandoje. Mama Dina ir dėdė Robis kieme. Žinotumėte, kaip mudviem su sese malonu į jos kudlas įsivelti. Kai šalta, jose šildydavomės, o dabar jo kudlos – malonus žaidimas. Robis nepyksta, tik kartasi pagąsdindamas parodo mudviem dantis ir suurzgia. Mes su sese pavaidiname, kad išsigąstame, bet neilgam. Smagu pasiausti, kol užmiegame. Tad kol mes su sese buvome verandoje, girdėjome mama su Robiu kalbantis. Retsykiais mama mus pašaukdavo, norėdama įsitikinti, ar mums gerai. Vakare šeimininkė sugrįžo, davė mudviem mėgstamą vakarienę. Žinote, ką mudvi labiausiai mėgstame? Ogi vištienos nugarėles. Atrodė, kad lyg niekas ir nebepasirodys, nors kartu širdelė sakė, kad atvažiuos. Ir atvažiavo.
Mane padavė į švelnias rankas. Nors baisoka, bet buvo gera. Paskui mudvi su sesute leido pasibėgioti. Mes žinojome, kad reikia atsisveikinti su mama.
Atsisveikinimas nebuvo nei per daug linksmas, nei per daug liūdnas. Juk mes mokame bendrauti ir mintimis. Jūs, žmonės, taip pat mokate tai daryti, kai to norite. Tik daug ką pasistengėte pamiršti, save sumenkindami, sumenkindami savo gabumus.
Kai šeimininkė mudvi su sese pašaukė, supratome, kad jau išvažiuojame. Tada nė viena moterų nežinojo, kur kuri nukeliausime. Mane ketino vieni, aš pasilikau pas kitus, o sesutė iškeliavo ten, kur ketino mane atiduoti. Na, ne viską jūs, žmonės, kad ir kaip mus mylėtumėte, žinote. Mes, kaip ir jūs, turime savo kelią. Ne visada jis būna lengvas. Kartais labai sunkus ir skausmingas, bet mes juk, kaip ir jūs, ateiname tam, kad per savo trupesnį ar ilgesnį gyvenimą išmoktume tai, ko turime išmokti. Ir ateiname pas tuos žmones, pas kuriuos turime ateiti.
Maja, buvusi Šlepkė-Tepkė
