Pasimatymas su Vydūnu Kintuose

Kintų Vydūno kultūros centras

„Gyvenimas yra nuostabumų kupinas. Jau kuone galėtai sakyti, kad jis patsai yra stebuklas. Kad gyvi esame, kad regime ir jaučiame tiek įvairių dalykų ir atsitikimų, yra gyva mąslė. Ką tik reiškia, kad esame? Kam visa, ką patiriame, ką sužinome? Taip nuolat turime klausti. O tūli neranda tam jokio atsakymo. Dargi daug žmonių gal nė nejaučia, kad gyvenimas yra nuostabus“, – apsilankiusi Vydūno muziejuje Kintuose dar ir dar kartą įsitikinu šių Vydūno žodžių teisingumu. Kiekvienas apsilankymas muziejuje, pabendravimas su čia dirbančiais žmonėmis – tai stebuklas, nukeliantis į XIX amžiaus pabaigą – XX amžiaus pirmąją pusę ir leidžiantis širdimi pajusti čia sklandančią Vydūno dvasią.

Vydūnas – ryškiausia Šilutės krašto asmenybė

„Vydūnas. Tai vienas iškiliausių Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų, rašytojas, filosofas, literatas, pasižymėjęs chorvedys, dirbęs su Tilžės lietuvių Giedotojų draugija, organizavęs šventes mieste ir ant Rambyno kalno. Vydūno veikla germanizuojamoje Mažojoje Lietuvoje labiausiai reikšminga lietuvininkų etninės kultūros puoselėjimo ir tautinės savigarbos ugdymo atžvilgiu“, – paprašytas įvardyti rajono ryškiausią pastarojo šimtmečio asmenybę nedvejoja Šilutės rajono savivaldybės administracijos direktorius Andrius Jurkus.

Tądien, kai lankiausi Kintuose, prie Kintų Vydūno kultūros centro, kur įkurta Vydūno ekspozicija, šurmuliavo nemažas būrys žmonių. „Būna dienų, kai vienu metu sulaukiame daugiau šimto lankytojų. Tada lankytojus suskirstome į grupes ir kol vieni apžiūri Vydūno muziejų, kiti keliauja Vydūno pėdsakais. Jie gali aplankyti didžiąją ir mažąją liuteronų bažnyčias, didžiąją tują, pažiūrėti, kur auga raudonieji ąžuolai, praeitį kelią, kuriuo keliaudavo senasis girininkas nuo senosios girininkijos link Kintų centro, pakvėpuoti pamario oru, kokiu kvėpavo Vydūnas. Juk čia jis atlikdavo kvėpavimo pratimus, kuriuos aprašė knygoje „Sveikata. Jaunumas. Grožė“,– įspūdžiais dalijasi pasitikusi muziejininkė Reda Cirtautienė. – Didesnių grupių sulaukiame vasaros pradžioje, vėliau pas mus dažniau užsuka šiame krašte atostogaujančios šeimos, pavieniai lankytojai. Šie metai mums ypatingi – muziejus švenčia veiklos 30-metį“.

Vydūno sugrįžimas į Kintus

 „Vydūno muziejus įkurtas 1994 metais, valstybės lėšomis restauravus 1705 metais pastatytą Kintų parapinės mokyklos pastatą. Vydūnas šioje mokykloje mokytojavo. Jis į Kintus atvyko 1888 metais ir mokytojavo iki 1892 metų“, – pasakoja muziejininkė.

Lydima muziejininkės Redos Cirtautienės apžiūrinėju ekspoziciją. Pasitinka kuklus stendas su istorinėmis nuotraukomis, primenančios žymaus filosofo, rašytojo, kultūros veikėjo Vydūno (Vilhelmo Storostos) sugrąžinimo į Kintus akimirkas.

Vienoje jų – prie seno ir apgriuvusio mokyklos pastato stovi pastato restauravimo iniciatyvinė grupė: Aleksandras Žalys, Gediminas Pilaitis, Justinas Mickevičius.  Kitoje – Vydūno arfą iš Talino sugrąžinę vydūniečiai: Saulius Sodonis, Kazys Budginas ir Šarūnas Laužikas. Dar kitoje – Vydūno draugijos steigiamojo susirinkimo, kuriame dalyvavo šiam kraštui reikšmingos asmenybės: Lietuvos knygotyrininkas, bibliofilas, Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas prof. habil. dr. akademikas  Domas Kaunas, tautodailininkas, restauratorius, muziejininkas Dionizas Varkalis, filosofas, literatūrologas, Mažosios Lietuvos kultūros ir Vydūno kūrybos tyrėjas bei propaguotojas  dr. Vacys Bagdonavičius.  

Prie muziejaus kasos esančiame knygynėlyje galima įsigyti Vydūno knygų, kuriose skelbiamos mintys, galbūt per anksti išskridusios, bet šiandien surandančios atgarsį daugelio žmonių širdyse. Vydūno mintys – žmogaus sveikatos ir laimės kodas.  Išgirskime širdimi šiuos Vydūno žodžius: „Žmogus žiūri į pasaulį pro minčių šydą, kurį jam praėję amžiai ir buvusios kartos yra suteikusios. Jis žiūri pro tai, ką kiti jam deda ant akių kaip aukščiausiąjį išmanymą. Ir jis žiūri pro savo troškimus, palinkimus ir papročius. Visi tie dalykai stovi tarp jo ir gyvenimo“.

Negęstanti akių šviesa

Pirmasis Vydūno muziejaus kambarys. Jame ekspozicinėse spintose išdėliotos Vydūno parašytos knygos, fotografijos, laiškai ir atvirlaiškiai. Tačiau visa tai pastebiu vėliau, gerokai vėliau, nes dėmesį prikausto tarsi gyvos iš portreto žvelgiančios akys. „Sąmonė yra dvasios šviesa“, – iš atminties išplaukia Vydūno žodžiai. Akimirkai pasijuntu nešama to nenusakomo iš akių sklindančio šviesos srauto… Išgirstu arfos, kuria grodavo Vydūnas, garsus. „Londone gamintą arfą jis įsigijo gyvendamas Tilžėje. Jam ji buvo kaip meditacijos instrumentas. Rytą ir vakarą Vydūnas palydėdavo arfos garsais“, – paaiškina Reda Cirtautienė, rodydama autentišką asmeninį Vydūno muzikos instrumentą – arfą.   

„Mažosios Lietuvos filosofas labai mėgo šį instrumentą. Skambindamas juo Vydūnas jam patikėdavo savo džiaugsmus ir liūdesį, kurio nemažai teko patiri ne itin draugiškai jo atžvilgiu nusiteikusioje trečiojo dešimtmečio Tilžėje“, – 2017 metais „Šilainės krašte“ rašė vydūnietis Saulius Sodonis. 

Deja, ilgus metus manyta, kad arfa visiems laikams prarasta.  Gal taip ir būtų nutikę, jei Vydūno gerbėjas ir žinovas priekuliškis Kazys Budginas nebūtų išsiaiškinęs, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Vydūnas pasitraukė su kitais Tilžės gyventojais į Vakarus, tepasiėmęs tik nedidelę mantą ir kelis savo rankraščius. Tas K. Budginą atvedė prie minties, kad reikia ieškoti žmonių, kurie tame name gyveno pasibaigus karui.  Taip jį gyvenimas suvedė su Taline gyvenančiu A. Blinikovu, kuris iš Tilžės persikeldamas į Taliną pasiėmė dar gerai atrodančią, nors ir be stygų arfą. Nuo 1962 metų instrumentas prastovėjo sandėliuke rūsyje. 1988-ųjų sausio mėnesį jame kilo gaisras, sunaikinęs beveik viską.  Stebuklas, ugnis sustojo tik per vieną žingsnį nuo arfos ir tik maža dekoratyvinė detalė atsiklijavo nuo karščio. 1988 metais arfa sugrąžinta į Lietuvą ir nuo 1994 metų eksponuojama Vydūno muziejuje.

Vydūno gyvenimo epizodus pristato ir ekrane besisukančios jo gyvenimo nuotraukos, reti Z. Putilovo filmuoti kadrai – Vydūnas paskutiniaisiais gyvenimo metais Detmolde vaikštinėjantis sodelyje.

Po jo mirties buvo padaryta gipsinė kaukė, kuria išsaugoti filosofo veido bruožai. Kaukė saugoma Vydūno muziejuje.

Gyvenimo ir veiklos liudytojai

Lankantis muziejuje galima drąsiai teigti, kad tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur saugoma didžiausia rašytojo kūrybos ir  gyvenimo faktus liudijančių eksponatų kolekcija. Pirmame kambaryje  eksponuojamos nuotraukos, kuriose Vydūno tėvai, Šilutės rajone Jonaičių kaimo dalyje Mažiais vadinamoje esantis namas, kuriame 1868 m. kovo 22 dieną gimė būsimasis filosofas, Vydūno tuoktuvių su Klara  Fiulhaze akimirka, Kintų didžiosios bažnyčios barokinis altorius, prie kurio Vydūnas susituokė su Klara, apie kurią savo raštuose užsiminė, kad „viena motera Kintuose jam padėjo stiprintis sveikatą“. „Vydūnas nevalgė mėsos, derino maisto produktus, vartojo žoleles, kurias jam surinkdavo Klara. Nuėjęs į svečius paprašydavo tik karšto vandens, į kurį įsipildavo žolelių nuoviro, kurio buteliuką visada nešiojosi vidinėje švarko kišenėje. Išlikę prisiminimai, kaip padavėjui, uoliai vardinančiam mėsiškus patiekalus, Vydūnas pareiškė: „Aš liavonų nevalgau.“ To meto aukštuomenės atstovai, sužinoję, kad svečiuosis ir Vydūnas, juokaudavo, kad tą vakarą vėl tik salotomis teks vaišintis“, – Vydūno gyvenimo būdą praskleidžia muziejininkė Reda Cirtautienė.

Antras muziejaus kambarys primena mokyklos klasę. Mokyklinis suolas, kokį tik vyresniosios kartos žmonės beprisimena. Eksponuojama Vydūno knyga „Vadovas Lietuvių kalbai pramokti“.  Ją Vydūnas rašė 10 metų, išleista Tilžėje 1912 metais. Šis Vydūno darbas pripažintas geriausiu lietuvių kalbos vadovėliu.

„Atvykęs į Kintus Vydūnas susiduria su lietuvybės išsaugojimo problema, nes vokietinimas jau tapęs šio krašto mentaliteto dalimi. „Turiu gražią dukterytę, aš ją už vokiečio išleisiu“, – nuo tokių vietinių žmonių žodžių Vydūnui darydavosi kraupu. Vydūnas, pats baigęs vokiečių mokyklą, skaitė ir rašė vokiškai ir, kaip pats yra pasakęs, net mąstė vokiškai, tvirtai apsisprendė užsiimti aktyvia kultūrine veikla, žadinti šio krašto lietuvių tautinę savimonę, gaivinti pamirštas etnines ir kultūrines tradicijas. Kilus ginčui su vokiečiais, kad lietuviai tame krašte yra atsibastėliai, Vydūnas parengė istorinio pobūdžio traktatą vokiečių kalba „Litauen in Vergangenheit und Gegenwart“ (Lietuva  praeityje ir dabar). Traktatas išleistas 1916 metais. Tai pačiais metais Ženevoje jis išleistas prancūzų kalba, 1919 ir 1921 metais – Vilniuje lenkų ir rusų kalbomis. Šiuo traktatu Vydūnas pabrėžia, kad tame krašte ne lietuviai, o vokiečiai atsibastėliai, – Vydūno gyvenimo puslapius skleidžia muziejininkė. –Vydūnas degė noru šviesti žmones. Jis rašė labai daug knygų, daug mokėsi, įvairiuose universitetuose klausė žymių mokslininkų paskaitų. Tačiau susiduria su žmonių požiūriu į jo skleidžiamas mintis ir viename laiške rašo „Kodėl žmonės neskaito mano knygų“. Tiesiog jis užaugo labai aukštai ir jo knygos buvo skirtos ne tam žmonių ratui, kuriam jis manė rašąs. Tada Vydūnas pradeda rašyti trumpas pjese. Tais veikaliukais jis padeda žmonėms suvokti, ką jie ne taip daro. Pavyzdžiui, žmogus, būdamas lietuvis, kalba vokiškai, stengiasi apsimesti vokiečiu, jis gėdijasi savo kalbos, vadindamas ją mužikų kalba. Per draminius vieno, dviejų veiksmų, pagal Vydūną, komaidas, tragaidas, jis nori  pajuokti tuos menkus žmones, kurie išsižada savo šaknų. Tokiais kūriniais Vydūnas skatina, sugrįžti prie lietuvybės“.

Tilsmo kambarys

 „Žmonės muziejuje nori ne tik klausyti, bet ir patys kažką veikti, – Reda Cirtautienė atkreipia dėmesį į žaidimus, į kuriuos įsitraukus galima pasitikrinti, kokias žinias iš muziejaus išsineši. – Čia galima dėlioti dėliones, atsakyti į klausimus, susijusius su Vydūno gyvenimu ir filosofija. Taip pat galima surinkti Vydūno mintis, atpažinti Vydūno raštą. Jis virš ilgųjų balsių dėdavo stogelį, nenaudojo čekiškų raidžių č, š, tad laiško gale jis visada parašydavo „Atiū“. Savo lankytojams siūlome prisėsti prie stalelio, pasiimti seną plunksną, pamirkyti ją į rašalą ir užsirašyti savo pavardę ir vardą, kaip anuomet rašė Vydūnas“.

Muziejaus paslaptis – už tamsių užuolaidų  pridengtas vidinio tilsmo kambarys. Tai šviesos ir garso instaliacija, kur save gali pamatyti žmogaus gyvatos spinduliuose. „Vydūnas teigė, kad žmogus turi tris energetinius laukus – gyvatas. Pirmas šviesos ratas – žmogaus esmė. Antras ratas – mūsų mintys, trečias ratas – mūsų jausmai“, – vidinio tilsmo kambarį pristato muziejininkė.

Neskubėdama žengiu tilsmo kambario ratais, kiekviename vis labiau išgirsdama save, pajusdama, kad esu mažytė dalelė didelės energijos.

„Šviesos ir garso instaliacija sukurta pagal Vydūno knygoje ,,Sveikata. Jaunumas. Grožė“ esantį piešinį ,,Žmogus su savo gyvatom ir jėgų ypatumais“.  Tai Vilniaus dailės akademijos Telšių  fakulteto ketvirto kurso studentės Eglės Bačianskaitės (vadovas doc. Ramūnas Banys)  bakalauro studijų baigiamasis darbas. Nors tilsmo kambarys sukurtas prieš šešerius metus, bet lankytojams jis patinka. Kai kurie jame užsibūna, dėl ko kartais pasidaro truputį nejauku. Einame žiūrėti, gal žmogui negera pasidarė, praskleidžiame, pasirodo medituoja atsisėdęs“,  – įspūdžiais pasidalija Reda Cirtaitienė.

Kitos ekspozicijos

Iš tilsmo  kambario pereiname į juslių ekspoziciją. Pasak Vydūno, kiekvienas pasaulį pažįstame per jusles. „Šiame kambaryje liesdami, apčiuopdami, įkvėpdami galime pajusti skirtingus pojūčius, labiau pažinti save“, – rodydama įvairius eksponatus pasakoja muziejininkė.

1887 m. pastatytame priestate įkurdinta Šilutės vaikų meno mokyklos dailės ir muzikos klasė. Užsiėmimai vyksta po  pamokų. „Vaikai iki pat 17 val. čia mokosi dailės ir muzikos paslapčių, paskui autobusiukai juos išveža į namus, nes čia mokosi vaikai ne tik iš Kintų, bet ir aplinkinių kaimų“, – sako Reda.

Kitame priestato kambaryje įrengta kuršmarių vėtrungių ekspozicija. Ją sudaro pakabinami stendai apie Kuršių marių vyriausiąjį žvejybos inspektorių Ernstą Vilhelmą Berbomą ir  kuršmarių vėtrungių atsiradimo istoriją, Kuršių marių laivų ženklinimo sistemą.  „Liepos 26 dieną ženklams sukako 180 metų, – pasidžiaugia muziejininkė Reda Cirtautienė. – Klaipėdos kraštas turi unikalų žvejų kaimų ženklinimo sistemą – vėtrungės viduryje esantis ženklas rodo kaimą, iš kurio yra žvejys. Šioje ekspozicijoje mes organizuojame edukaciją – dažome vėtrungių magnetukus. Pagal mūsų užsakymą yra sukurtas laivų mūšio žaidimas, prie kurie mielai prisėda tiek vaikai, tiek suaugusieji“.

Atsisveikinu su muziejininke, kurios dėka naujomis spalvomis pasipildė Vydūno portretas, uždarau muziejaus duris ir lėtai einu takeliu, paženklintu Vydūno mintimis,  tarsi jis pats lydėtų po trumpo susitikimo. Atsisveikinant su Vydūnu  dar galima Kintų Vydūno kultūros centro kieme pasėdėti ant Vydūno suolelio ir paklausyti jo dainos „Lietuva brangi šalelė, visados aš tavo...“, kuriai muziką sukūrė Karlas Janzas.

Karolina Baltmiškė

Nuotr. autorė Jurgita Dobrovolskytė

Straipsnių ciklas apie regionuose esančius mažuosius muziejus pagal projektą „Dideli mažieji Lietuvos muziejai“ yra rengiamas bendradarbiaujant su Lietuvos muziejų asociacija.

Projektą iš dalies remia:

Medijų rėmimo fondas

MK laivyba