Staiga širdyje pajutau nenumaldomą norą pamatyti jūrą, išgirsti jos balsą, panardinti žvilgsnį į nepavargstančias bangas. Pasileidžiu siauru takeliu per bundantį pušyną, per kopas… Ir pagaliau… Prieš mane atsiveria žalsvai melsva saulėje ribuliuojanti platybė. Šalia – jūros laiškai ateinantiems. „Būk pasveikinta, jūra“, – rėkiu visa gerkle. Atrodo, bangos pasigauna mano balsą ir nusineša kažkur į gelmes, o gal pakylėja aukštyn, link lengvų lyg pūkas debesėlių žydrame fone?.. „Jūra, aš tavęs labai pasiilgau“, – vos girdimai ištariu. Prie mano kojų suteliuškuoja banga. „Jūra, aš tave myliu“, – lyg sau, lyg kažkam šalia esančiam pasakau. Viena po kitos bangos atsirita iki mano kojų, bet jų nepaliečia. Atsirita ir sustoja. „Jūra, padovanok man gintaro. Nors kruopelytę, kad atsisveikindama su tavimi galėčiau pasiimti mažytę dalelę tavo grožio“, – tyliai paprašau.
Prie mano kojų viena po kitos ritasi ir ritasi bangos, sekdamos savo ramią šimtmečių šimtmečiais kuriamą pasaką. Ant drėgno pilkšvo smėlio sublizga smulkučiai gintaro gabalėliai. „Ačiū, tau jūra, už dovaną“, – pasilenkiu ir pradedu rinkti smėlyje spindinčias saulės nušviestas gintaro kruopelytes. Jas surinkusi pamatau didesnius gabaliukus. Ir vėl lenkiuosi ir renku. Gintaro kruopelytės jau nebetelpa mano delne, o jūra neskubėdama vis žeria ir žeria prie mano kojų didesnius ir visai mažučius gintaro gabaliukus.
„Ačiū, tau jūra“, – ant smėlio užrašau paprastus žodžius, kuriuos kartais pamirštame pasakyti savo artimiesiems, draugams ar atsitiktinai sutiktam žmogui.
Bangos priartėja prie užrašo. Praslystą raidžių viršūnėmis, tarytum norėdamos jas pačiupinėti… Dar ir dar kartą priartėja prie raidžių, bet švelniai palietusios jų viršūnėles, atsitraukia. Ilgai stoviu ties vandens ir kranto riba. Paskui ištarusi „Sudie, jūra“, – palengva kylu į kopas. Dar atsigrįžtu. Jūra švelniai čiupinėja raides, bet jų nenuplauna… Šalia – ilgas jūros laiškas, kurį kiekvienas skaitome skirtingai.
Genovaitė Paulikaitė
