Paryžietiškas vakaras su Jeanu-Efflamu Bavouzet ir Maurice’u Raveliu

Jau lapkričio 27 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje IX Vilniaus fortepijono festivalio publika turės progą išgirsti prancūzų pianisto Jeano-Efflamo Bavouzet skambinamus Maurice’o Ravelio opusus. „Nesileisiu į technines detales, bet manau, kad pagaliau atradau tą paslaptį, kurią turėjo omenyje Ravelis“, – viename interviu, kalbėdamas apie Ravelio Koncertą fortepijonui ir orkestrui G-dur, prasitarė J.-E. Bavouzet. Neabejotina, kad koncerte publika galės išgirsti, o gal net ir įminti pianisto atlikimo paslaptis bei Ravelio kūrybos kodus.

J.-E. Bavouzet savo muzikinėje karjeroje prilygsta olimpiniam čempionui – 2012 m. laimėjo prestižinį ICMA Metų atlikėjo titulą, o jo įrašai yra pelnę „Gramophone“, BBC, „Diapason d’Or“, „Choc de l’année“ apdovanojimų, ne kartą žurnalų „Choc-Classica“ bei „New York Times“ išrinkti kaip geriausi. Net ir pianisto rutina prilygsta intensyviai besitreniruojančiam atletui: „Dievinu repetuoti ir po koncertų!“ – teigia jis.

Koncerte, minint 150-ąsias Ravelio gimimo metines, J.-E. Bavouzet paskambins net šešias šio kompozitoriaus pjeses, tarp kurių – žymiosios „Groteskiška serenada“, „Pavana mirusiai infantei“, vienas sudėtingiausių ciklų fortepijoniniame repertuare „Atspindžiai“ bei siuitos „Nakties Gasparas“ ir „Couperino kapas“. Šie opusai perteikia įvairialypį Ravelio portretą – nuo ironiško humoro, žaismingų ritmų, grotesko iki melancholijos, nostalgijos, ramybės, mirties įvaizdžių.

Išties, tiek Ravelio asmeniniame, tiek kūrybiniame portrete susiduria keli prieštaringi poliai: ypatingas jautrumas, nepaprastas kūrybinis polėkis ir griežta disciplina, net savotiškas despotizmas, perfekcionizmas. Kompozitorius siekė nepriekaištingos technikos, sunaikino galybę savo rankraščių, manydamas, kad jie neturi pakankamos vertės ir potencialo publikacijoms, daug laiko skirdavo kūrinių korekcijoms. Kaip teigia J.-E. Bavouzet: „Pasakojama, kad dirbdamas su Heymanno kvartetu Ravelis nuolat reikalaudavo absoliutaus partitūros ir joje esančių menkiausių detalių laikymosi. Neištvėręs pirmasis smuikas tarė: „Bet, maestro, mes nesame jūsų tarnai!“ O Ravelis atsakė: „Taip, esate!“ Tad man malonu būti Ravelio tarnu.“

J.-E. Bavouzet galima drąsiai tituluoti puikiu Ravelio muzikos interpretatoriumi ir prancūziškojo tembro meistru, juk diskografijoje – visų Claude’o Debussy ir Ravelio fortepijoninių kūrinių įrašai. Juose puikiai atsiskleidžia unikalus pianisto tembras, pasižymintis krištoliniu skaidrumu, ypatinga spalvine palete, o meistriška balsavada, nepriekaištinga technika ir artikuliacija padeda garsais perteikti impresionistų paveikslams būdingą mirgėjimą.

Dalindamasis mintimis apie Ravelio kūrybą pianistas teigia, kad šis kompozitorius turėjo ypatingą fortepijoninį rašymo pojūtį, tačiau vos galėdavo pagroti savo lengviausius kūrinius: „Tai man yra viena iš muzikos istorijos paslapčių – kaip jis galėjo taip puikiai rašyti fortepijonui? […] Pavyzdžiui, švytėjimo efektas „Ondine“ pradžioje iš „Nakties Gasparo“: pagroji vos du taktus, ir iš karto matai švytintį vandenį, šviesą ant jo paviršiaus. Šį efektą perteikti fortepijoniniame repertuare itin sunku. Paslaptis ta, kad efektas pasiekiamas tik grojant greitu tempu ir pianissimo. Tai labai techniškai sudėtinga. O juk pats Ravelis negalėjo to sugroti!“

Verta paminėti, kad prie vienų sudėtingiausių fortepijoniniame repertuare priskiriamas ir 1904‒1905 m. sukurtas ciklas „Atspindžiai“, sudarytas iš penkių pjesių. Visos jos turi programinius pavadinimus, menančius konkrečius vaizdinius: „Naktiniai drugeliai“ („Noctuelles“), „Liūdni paukščiai“ („Oiseaux tristes“), „Valtis vandenyne“ („Une barque sur l’Ocean“), „Juokdario daina“ („Alborada del gracioso“) ir „Varpų slėnis“ („La vallée des cloches“). Šis ciklas siejamas ir su prancūzų muzikantų, rašytojų, dailininkų grupe ,,Les Apaches“, prie kurios kompozitorius prisijungė 1900 metais. Kiekviena „Atspindžių“ dalis buvo skirta vienam iš grupės menininkų. Pavyzdžiui, viena žymiausių ciklo pjesių „Valtis vandenyne“ dedikuota tapytojui Paului Sordes. Dedikacijos svarbios ir cikle „Couperino kapas“, kurį Ravelis pradėjo komponuoti 1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Kiekviena siuitos dalis paskirta vienam iš kare žuvusių draugų ir perteikia intymų, stiprų emocinį turinį.

Tad ne tik puikių techninių galimybių, bet ir poetiško garso, orkestrinių spalvų paletės įkūnijimo fortepijonu, net tapybiškų ir teatrališkų elementų turinti Ravelio kūryba reikalauja visiško atsidavimo ir pasinėrimo į muziką tiek iš atlikėjo, tiek iš klausytojų. „Tikiuosi, kad nenuklystu toli nuo to, ko norėjo kompozitorius. Ravelis reikalavo, kad jo muzika būtų paprasčiausiai atliekama taip, kaip parašyta“, – prideda J.-E. Bavouzet. Galbūt tokiame kukliame, net nuasmenintame požiūryje į Ravelio kūrybą ir slypi pianisto meistrystės paslaptis.

Parengė Faustina Dedūraitė