Paroda be atliekų: kaip mąsto tvariai parodas kuriantys muziejai

Lėktuvo muliažas panaudotas kalėdinei dekoracijai. Fot. S. Samsonas. LNM

Vilniui šiemet oficialiai tapus Europos žaliąja sostine 2025 ir miestui įsipareigojus siekti tvarumo visose srityse, aktualu aptarti kaip šie principai įgyvendinami kultūros sektoriuje. Muziejai Lietuvoje per metus sukviečia lankytojus į šimtus parodų. Ar jų rengimui naudojamos aplinkai draugiškos medžiagos? Kokios tendencijos ryškėja Vakarų Europoje? Kas nutinka su parodos inventoriumi ir scenografija jai pasibaigus?

Apie tai pasakoja restauratorė ir medžiagų tvarumo specialistė iš JAV KimKraczon ir Lietuvos nacionalinio muziejaus parodų architektė Ieva Cicėnaitė. Savo patirtimi su Lietuvos muziejininkais KimKraczon dalinosi praėjusį mėnesį vykusiuose mokymuose, kuriuos organizavo muziejinių kompetencijų ugdymo programa „MARTA“ ir Šiuolaikinio meno centro padalinys Sapiegų rūmai bei partneris – Lietuvos kultūros institutas.

Kodėl svarbu parodas rengti tvariai?

Parodų rengimas yra itin svarbi kultūros paveldo institucijų veiklos dalis, tačiau ši veikla turi poveikį. Eksponatų transportavimas, parodoms naudojamos medžiagos, erdvių klimato kontrolė – visa tai prisideda prie oro taršos, šiltnamio efektą sukeliančių gamtinių dujų atsiradimo. Parodų architektė I. Cicėnaitė sako, kad rengti parodas tvariai yra atsakomybė, kurią šiandien turėtų prisiimti kiekvienas muziejus, taip rodydamas pavyzdį kitoms institucijoms ir visuomenei, ugdant jos sąmoningumą apie ribotus žemės išteklius.

Pasak restauratorė K. Kraczon, tvarumas yra labai platus terminas, kuris gali būti aiškinamas ir suprantamas įvairiai, todėl susitarti elgtis tvariai gali būti sudėtinga. Tvarumu ji vadina įvairias žmonių veiklas, turinčias nedidelį poveikį aplinkai.

„Politikai daro nepakankamai, kad visuomenę priverstų taikyti aplinkai draugiškesnes praktikas kasdienybėje ir darbe, todėl atsakomybė čia tenka patiems žmonėms ir institucijoms. Jos, kaip pavyzdžiui, muziejai ir galerijos, dabar dažnai rengia parodas apie žmogaus poveikį aplinkai, jo ryšį su gamta. Tačiau ne visada užkulisinė muziejų veikla, – kaip kad parodos rengimas, – būna tvari. Todėl svarbu ne tik tai, ką muziejai pasakoja lankytojui, bet ir kaip tai įgyvendina – ar parodos rengiamos mažinant poveikį aplinkai, ar laikomasi socialinės atsakomybės principų? Muziejų idėjų ir veiksmų nuoseklumas turėtų būti aiškus ir matomas“, – sako K. Kraczon.

Tvarių parodų link

Paskaitoje apie tvarius parodų rengimo metodus K. Kraczon kalbėjo, jog pirmasis žingsnis tvarių parodų link yra labai paprastas – tiesiog nieko nepirkti. „Rimtai – nepirkite. Labai tikėtina, kad tai, ko jums reikia, jau kažkur yra. Kalbu apie dalijimosi ekonomiką – ją sudėtinga organizuoti, bet verta. Ar tai būtų stacionarus inventorius, ar audiovizualinė technika, pakavimo medžiagos – labai tikėtina, kad kažką, ko jums reikia, turi kitas muziejus, galerija ar meno studija. Galite skolintis arba nuomotis – tai daug tvaresnis kelias“, – pabrėžia K. Kraczon.

LNM Parodų ir ekspozicijų skyriaus vadovė I. Cicėnaitė sutinka su mintimi nepirkti ir pabrėžia, kad dažnu atveju Lietuvos muziejams elgtis tvariai – nepirkti be būtinos priežasties – yra savaime suprantama: „Papildomam inventoriui skiriamų lėšų visada trūksta, gyvename prisitaikydami. Pagalvoji, būtų gerai turėti vieno ar kito, bet lėšos apriboja. Tad tiesiog natūralu, jog nepirkdamas elgiesi tvariau, tačiau kasdienybėje apie tai nesusimąstai. Gal ir per stipru sakyti, bet iš to nepritekliaus visur visada šiek tiek trūksta, ir natūralu, kad iš to „šiek tiek trūksta“ susitaupo. Neperki viršaus, neišmeti atraižų, išnaudoji viską maksimaliai“.

Išvengti nereikalingo švaistymo, anot I. Cicėnaitės, padeda žinios apie savo turimus išteklius: „Buities susitvarkymas yra vienas iš esminių dalykų. Tai leidžia suprasti, ką turi, ir ką gali panaudoti. Esame sudarę mūsų turimo inventoriaus katalogą. Žinodami ką turime, galime atsakingai planuoti poreikį“.

Parodas rengianti architektė sako, kad tarp Lietuvos muziejų jau įsitvirtinusi praktika skolintis inventorių vieniems iš kitų, tačiau sukurti bendrą skolinimosi sistemą sunku. „Pasigirsta idėjų, kad reikėtų bendros bazės, kurioje matytųsi muziejų turimas inventorius, tačiau iššūkis čia būtų tokios bazės administravimas, – mat pagal šalies įstatymus skolinantis tarp institucijų reikia sudaryti skolinimosi dokumentus kiekvienam skolinamam daiktui. Tai – didžiulė administracinė našta, kurią suvaldyti būtų sudėtinga, tam reikėtų nemažų žmogiškų išteklių“.

Antras žingsnis rengiant tvarias parodas, anot K. Kraczon, – kaskart ieškoti sprendimo, kaip atsisakyti taršių medžiagų ir naudoti organines. „Rengiant parodas turėtų būti naudojamos organinės medžiagos, jei jos nekenkia eksponatams. Mano manymu, modelis „vienas sprendimas viskam“ paseno. Dar neseniai plastikas naudotas visur, dabar požiūris kinta, jei ir naudojama, stengiamasi, kad jis tarnautų kuo ilgiau“, – teigia restauratorė K. Kraczon. Ji ypač pasisako už produktų iš popieriaus naudojimą ir tvirtas daugkartines medžio ar plastiko konstrukcijas, kurios tarnautų dešimtmetį ar ilgiau. 

Kitas svarbus aspektas, parodas rengiant taip, kad jos kuo mažiau kenktų gamtai, – siekimas kasdienes veiklas, turinčias mažą poveikį aplinkai, paversti integralia darbo muziejuje dalimi. Anot K. Kraczon, tai turi būti įtraukta į organizacijos struktūrą, į darbo aprašymus, o ne priklausyti tik nuo kelių entuziastingų žmonių iniciatyvų: „Neretai tvarių sprendimų imasi pavieniai darbuotojai, neturėdami organizacinės paramos, o tikrasis pokytis įvyksta tada, kai sprendimai priimami iš viršaus – tampa institucine norma“.

Problemiška, bet neišvengiama PVC plėvelė

Specialistės sutinka, kad iš netvarių medžiagų, naudojamų parodoms rengti, labiausiai išsiskiria PVC plėvelė – plona plastiko plėvelė, gaminama iš polivinilchlorido. Ši plėvelė sunkiai perdirbama, deginama išsiskiria toksiškus junginius, gamtoje nesuyra per šimtmečius. Ji plačiai naudojama žmogaus kasdienybėje, o muziejuose iš jos daromi lipdukai su informaciniu tekstu. Jie klijuojami ant sienų, šviesdėžių ir stiklo prie eksponatų.

„Ant šviesdėžių dedama PVC plėvelė su tekstu, kuris puikiai persiskaito tamsioje ekspozicijoje, kuri kitokia dažnu atveju ir būti negali, nes šviesa kenkia eksponatams. Kai reikia didesnio tekstų šrifto ant sienos, taip pat esame priversti naudoti PVC plėvelę“, – pasakoja architektė I. Cicėnaitė.

Alternatyvų PVC plėvelei yra, tačiau jos brangesnės, dažnu atveju neišlaiko kokybės standarto ir lygiai taip pat gali būti žalingos aplinkai. K. Kraczon teigimu, PVC plėvelė vis dar plačiai naudojama, nes tai pigi, lengvai išgaunama medžiaga, kuri tinka silpnai apšviestoms ir jautrioms aplinkoms, kokios būna muziejuose ir galerijose. Nors pakeisti plėvelę kita medžiaga sudėtinga, svarbu kaskart permąstyti, kada ir kaip ji naudojama, ir investuoti į tokias, kurias būtų galima naudoti pakartotinai ar lengviau perdirbti.

Ilgesnis parodų gyvavimas – dar vienas tvarumo aspektas

Tvarumas muziejuje – tai ne tik medžiagos ir procesai, bet ir požiūris į sukurtą turinį ir jo kūrėjus. I. Cicėnaitė teigia, kad didžiulis intelektinis ir fizinis darbas, įdėtas kuriant parodą, neturėtų būti pamirštas jai pasibaigus: „Lietuvos nacionalinis muziejus per metus surengia apie 40 parodų. Jeigu jau paroda parengta, vadinasi, tam skirta daug darbo, ir jai gyvuoti pusę metų, o po jų tiesiog nunykti į niekur, man atrodo, yra per brangu. Todėl iš Vilniaus parodos keliauja į kitus mūsų padalinius regionuose ar kitus muziejus ir ten pasiekia naujas auditorijas“.

Kalbėdama apie tai, kas nutinka su parodos inventoriumi ar scenografija jai pasibaigus, I. Cicėnaitė sakė, kad tik mažoji jų dalis yra išmetama ar utilizuojama: „Gaubtai ir vitrinos niekada neprapuola, jas visada panaudojame ir ne po kartą. „Gintaro kelio“ parodai buvo padarytas specialus daug kainavęs medinis vežimas, po parodos jį išsaugojome. Jau turime mintį po kelerių metų jį vėl parodyti lankytojams. Šioje parodoje taip pat naudojome specialias užuolaidas, – po parodos jos pritaikytos Buvusios areštinės ir ten veikusios parodos „Spąstai su centriniu šildymu“ langų tamsinimui, todėl nereikėjo pirkti nei plėvelės, nei naujų tekstilinių gaminių. Parodoje „Pasaulio dydžio Lietuva: mūsų migracijos istorija“ taip pat naudojome reklaminį tentąir užuolaidas,iš kurių dabar,bendradarbiaujant su Vilniaus dizaino kolegijos studentais,gaminami suvenyrai, kita užuolaidų dalis panaudota dabar rengiamoje parodoje apie reivo kultūrą Lukiškių kalėjime. Kai kurios kitos medžiagos iš šios parodos naudojamos edukaciniams užsiėmimams. Iš specialiai migracijos parodai kurto orlaivio korpuso buvo padaryta daugkartinio naudojimo Kalėdinė dekoracija. Pamenu, po parodos manęs kolegos klausė, kada užsakyti konteinerį šiukšlėms? Sakau, kad nereikia, mes neturime ko išmesti“.

Kaip rodo Lietuvos ir užsienio muziejų praktikos, tvarumas įmanomas – svarbu ieškoti sprendimų, permąstyti kasdienių darbų procesus ir įkvėpti komandą ieškoti atsakingų alternatyvų. Anot specialisčių, muziejus, kaip pasakojimo apie pasaulį ir kultūrą vieta, turi išnaudoti savo galimybę rodyti pavyzdį apie tai, kaip palikti kuo mažesnį ekologinį pėdsaką.

KimKraczon Lietuvoje lankėsi 2025 metų kovo mėnesį muziejinių kompetencijų ugdymo programos MARTA kvietimu. Programą administruoja Lietuvos nacionalinis muziejus ir Šiuolaikinio meno centro padalinys Sapiegų rūmai. Mokymų partneris – Lietuvos kultūros institutas. Kraczon vestuose mokymuose dalyvavo daugiau nei pusė šimto muziejininkų iš nacionalinių ir valstybinių muziejų. MARTA projektą finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Živilė Stadalytė