Paprūsės miestelių istorijos: Širvinta, „aulinių karas“ ir tiltas, nevedantis niekur

2025-ieji – metai, kai Kudirkos Naumiestis paskelbtas Mažąja kultūros sostine, o visoje Lietuvoje minimi Paprūsės metai. Ilgus šimtmečius šis regionas buvo pasienio prekybos, kultūros ir įvairių įtakų sankirta. Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia pažinti, kaip pasienio miesteliai šimtmečius formavo mūsų krašto tapatybę. Vienas iš tokių – Širvintos miestelis dabartinėje Kaliningrado srityje. Jo atminimas mūsų sąmonėje šiandien beveik išnykęs – jį siekta ištrinti įrengiant karinį poligoną, dažnai apie save primenantį sprogimais, nors kadaise čia buvo pasienio kultūros širdis.

Įdomiausius Širvintos miestelio istorijos momentus pristato Vinco Kudirkos muziejaus edukatorius Aurimas Kanapkis. Šis muziejus kiekvieną vasaros sekmadienį taip pat organizuoja ekskursijas po Kudirkos Naumiestį „Mažoji sostinė su didelėmis istorijomis“.

Širvintos miestelio istorinė reikšmė

Papasakokite apie Širvintos miestelį: kur jis buvo, kuo garsėjo ir kokie ryšiai siejo jį su Kudirkos Naumiesčiu?

Širvintos miestelis apie 300 metų gyvavo šalia Naumiesčio. Tai buvo pasienio miestas, priklausęs Prūsijai, o vėliau – Vokietijai. Išskirtinis jo bruožas – tai labiausiai į rytus nutolęs Vokietijos miestas, kurio herbe net buvo pavaizduota kylanti saulė.

Šiuos du miestelius skyrė Širvintos upė, bet jungė artimi prekybiniai ir kultūriniai ryšiai. Nors Naumiestis buvo šiek tiek didesnis, Širvinta, priklausydama Prūsijos, vėliau Vokietijos pusei, turėjo geresnes ekonomines sąlygas, o gyventojai – daugiau galimybių. Šis skirtumas tarp dviejų miestelių buvo jaučiamas net tada, kai jie kartu formavo bendrą pasienio kultūrinę erdvę.

1883 metais buvo pastatytas tiltas per Širvintos upę. Kuo jis buvo toks reikšmingas ir kodėl šiandien jis niekur neveda?

Taip, tai buvo labai svarbus įvykis. Iki tol Širvintos ir Naumiesčio gyventojai kėlėsi keltu arba naudodavosi brasta, tačiau tiltas žymiai palengvino susisiekimą. Prekyba, bendravimas ir net šeimyniniai ryšiai tapo dar intensyvesni. Be to, buvo įkurtos muitinės, kurios dar labiau išryškino šių dviejų miestelių ekonominį potencialą. Taigi tilto pastatymas dar labiau suartino šiuos miestus.

Anksčiau šis tiltas buvo ryšys, o šiandien yra tapęs simboliniu ženklu apie nutolusias bendrystes. Jis yra apleistas ir veda į niekur, nes kitoje pusėje – jau svetima ir priešiškai nusiteikusi valstybė. Matyt, todėl apsilankymas prie šio tilto didžiajai daliai ekskursijų dalyvių tampa įsimintiniausia patirtimi.

Spaudos draudimo laikotarpiu Širvinta tapo svarbia vieta. Gal galėtumėte paaiškinti, kodėl?

Spaudos draudimo laikais Širvintos geografinė padėtis buvo labai patogi: tai buvo pasienio miestelis, priklausęs Vokietijai, todėl carinės Rusijos cenzūra ten negaliojo. Naumiestyje gyvenę lietuvių tautinio atgimimo veikėjai naudodavosi Širvintos pašto paslaugomis – laiškus ir spaudą gaudavo būtent ten, o vėliau patys ar su kitų pagalba parnešdavo į Naumiestį. Širvinta tapo tarsi lietuvių kultūros „langu į laisvę“, padedančiu knygnešiams ir spaudos platintojams kovoti už lietuvišką žodį.

Įdomios Širvintos istorijos

Gal galite detaliau papasakoti apie „aulinių karą“, kas tai buvo?

Viena spalvingiausių istorijų – vadinamasis „aulinių karas“. XVIII a. pabaigoje Širvintos miestelis susikivirčijo su netoliese esančiu Dvariškių dvaru dėl ganyklų. Prūsijos didikas fon Plėvė, tuo metu užsiėmęs karo reikalais, buvo palikęs savo dvarą be priežiūros, o vietos valstiečiai, kaip rašoma, už porą tonų alaus ir kibirą degtinės pardavė dalį ganyklų Širvintos miestui. Kai fon Plėvė grįžo, kilo ginčas dėl žemės – abi pusės nesutiko nusileisti.

O kaip visa tai virto tikru „mūšiu“ tarp širvintiškių ir dvariškių?

Tai iš tiesų buvo neeilinis įvykis. Fon Plėvė užginčijo širvintiškių teisę į ganyklą ir išginė lauk miestelėnų gyvulius. Širvintiškiai, vedami burmistro Vernerio ir finansininko Hainco, Joninių dieną nutarė atgauti žemę jėga. Jie, lyg eidami į šokius, pasipuošė išblizgintais auliniais. Priekyje varėsi net gyvulių bandą – tarsi parodyti, kad už alų įsigytos ganyklos priklauso jiems.

Tačiau Dvariškių valstiečiai, pasitelkę pagalbon aplinkinius kaimus, sumaniai apsupo širvintiškius. Burmistras buvo sužeistas, o Širvintos vyrai pasitraukė, palikę ne tik ganyklas, bet ir savo dailius aulinius.

Kuo ši „aulinių karo“ istorija svarbi platesniame kontekste?

Ji rodo, kaip gyvai tuo metu bendruomenės kovojo dėl savo teisių ir interesų – net jei kartais tai atrodė kiek juokinga. Šis „mūšis dėl dailių cibukų ir išblizgintų aulinių“ liko kaip žaismingas pasakojimas, bet kartu ir liudijantis vietos žmonių užsispyrimą ir ryžtą, jų siekį ginti savo turtą, nors iš tolo tai galėjo priminti labiau karnavalą nei rimtą konfliktą.

Prūsijos karaliaus vizitas ir Šv. Emanuelio bažnyčia

Ar tiesa, kad Širvintoje lankėsi pats Prūsijos karalius? Kada tai buvo ir kodėl jis čia atvyko?

Taip, tai turbūt buvo reikšmingiausias įvykis miestelio istorijoje. 1845 m. birželio 7–8 dienomis Širvintoje pirmą kartą apsilankė Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV ir pėsčiomis netgi nuėjo iki Naumiesčio. Ten, pamatęs didingą barokinę katalikų bažnyčią, karalius pažadėjo pastatyti Širvintoje ne mažiau įspūdingus maldos namus evangelikams. Šis pažadas buvo ištesėtas – 1850 m. pradėtos Šv. Emanuelio bažnyčios statybos. Pastatyta bažnyčia tapo miestelio pasididžiavimu. Ji buvo pašventinta 1856 m., dalyvaujant karaliui, vietos dvasininkams ir net svečiams iš Naumiesčio.

Ar yra kokių nors ženklų, rodančių, kad ši bažnyčia buvo svarbi ir lietuvių bendruomenei?

Pašventinimo metu bažnyčioje vokiškai buvo sukalbėta malda „Tėve mūsų“, o Pilkalnio superintendentas Krauzė ją pakartojo dar ir lietuviškai. Tai simbolinis ženklas, rodantis, kad lietuvių kalba buvo gerbiama ir turėjo savo vietą Širvintos religinėje bei kultūrinėje erdvėje. Tai liudija, kad Širvintos gyventojai – tiek lietuviai, tiek vokiečiai – dalijosi bendra religijos išpažinimo erdve, išsaugodami lietuvišką tapatybę. Žinoma, vėliau situacija kiek pasikeitė Oto fon Bismarko laikais, kada Vokietijos valdžia ėmėsi griežtesnių germanizacijos priemonių.

Tragiškas miestelio likimas

Po Antrojo pasaulinio karo daugelis miestelių patyrė skaudų likimą. Kodėl Širvintos miestas buvo sunaikintas?

Deja, Antrojo pasaulinio karo pabaiga Širvintai buvo lemtinga. 1944–1946 metais ši Rytprūsių dalis buvo perduota Sovietų Sąjungai. Tai reiškė ne tik politinius, bet ir kultūrinius, socialinius pokyčius – vietos bendruomenė, kuri šimtmečius kūrė miestelio gyvenimą, pasitraukė iš jo – žmonės bėgo nuo sovietų valdžios. Kai kurie karo veiksmams pasibaigus dar bandė grįžti į savo gimtąsias vietas, tačiau ten rado tik griuvėsius ir svetimą kariuomenę. Galų gale sovietų valdžia nusprendė sunaikinti per karą nukentėjusį miestelį. Visi Širvintos namai ir net puošni Šv. Emanuelio bažnyčia buvo nugriauti ir sulyginti su žeme. Sovietai čia įkūrė karinį poligoną. Taigi, miestelis, kuris kadaise klestėjo ir buvo toks svarbus kultūros bei prekybos taškas Lietuvai XIX–XX a. sandūroje, virto tik karių ir tankų pratybų aikštele.

Ar šiandien yra likę kokių nors ženklų apie Širvintos buvimą?

Šiandien Širvintos kaip miestelio nebėra – viskas buvo sunaikinta, liko tik plynas laukas, naudojamas kariniams mokymams. Tačiau vietos istorija išliko pasakojimuose, prisiminimuose ir archyvuose. Tai tarsi priminimas, kaip svarbu išsaugoti ir branginti savo krašto kultūrą bei atminimą, kad tokie miesteliai kaip Širvinta nebūtų visai užmiršti.

Kodėl, Jūsų manymu, šiandien svarbu kalbėti apie Širvintą ir kitus Paprūsės miestelius?

Širvintos istorija – tai ne tik vietos pasakojimas, bet ir mūsų visų kultūrinė atmintis. Paprūsės miesteliai liudija, kad pasienis buvo ne tik siena tarp valstybių, bet ir tiltas tarp kultūrų. Tai vietos, kur gyveno, prekiavo, meldėsi ir bendravo žmonės – o jų patirtis šiandien įkvepia mus puoselėti savo šaknis. Mažosios kultūros sostinės titulo suteikimas Kudirkos Naumiesčiui ir Paprūsės metų minėjimas skatina mus vėl atsigręžti į šiuos „užmirštus“ miestelius, kuriuose slypi tiek daug istorijų – ir mūsų pareiga jas išgirsti.

Paprūsės metai primena, kaip svarbu kalbėti apie pasienio miestelius, kurie šimtmečius buvo kultūrų sankirta ir mūsų krašto istorijos dalis. Šios vietos pasakoja ne tik apie praeitį, bet ir apie tai, kas mus jungia šiandien. Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia dalyvauti ekskursijoje po Kudirkos Naumiestį ir atrasti Paprūsės miestelių istorijas iš naujo. Ekskursijas po Kudirkos Naumiesčio miestelį kiekvieną vasaros sekmadienį 13 val. organizuoja Vinco Kudirkos muziejus. Daugiau informacijos: spausti čia.

______________________

Lietuvos nacionalinio muziejaus naujienas kviečiame sekti interneto svetainėje: http://www.lnm.lt/ arba socialiniame tinkle: https://www.facebook.com/lnmuziejus/.

Živilė Stadalytė