„Nors mes negalime varžytis su Ignalinos, Molėtų ar kitu ežerų krašto rajonu, bet įdomių vietų, kurias verta aplankyti, Panevėžio rajone yra nemažai“, – pasitinkant vasarą pakeliauti po Panevėžio rajoną kviečia šio rajono savivaldybės meras Povilas Žagunis.
Dviračiu po Panevėžio rajoną
Be abejo, šiais laikais, kad kraštas sudomintų turistus, reikalinga ir svetingumą sukurianti infrastruktūra. Panevėžio rajono savivaldybė yra įgyvendinusi nemažai projektų padedančių atskleisti krašto grožį, krašto ir šalies istorijai svarbias vietas. Turizmo plėtros sąlygoms gerinti panaudojami tiek savivaldybės, tiek šalies biudžetų, tiek ir ES ir kitų fondų paramos lėšos. „Įgyvendinus PHARE 2002 projektą „Turizmo vystymo galimybės Nevėžio regione“ įrengtas dviračių trasų žiedas Panevėžys–Krekenava–Panevėžys (Panevėžys–Berčiūnai–Naujamiestis–Liberiškis–Vadaktėliai–Ustronė–Leonardavas–Krekenava–Stultiškiai–Upytė–Molainiai–Panevėžys)“, – vieną pirmųjų Lietuvoje tik skatinantį dviračių turizmą projektų pristato Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Investicijų ir užsienio ryšių skyriaus vedėja Miglė Bražėnienė.
Tad grožėdamiesi vasarą pasitinkančio krašto vaizdais patraukime pirmuoju beveik prieš 20 metų sukurtu dviračių taku.
Kelionę pradedame iš regiono centro – Panevėžio – miesto, kurį puošia įvairios skulptūros, sutvarkytos ar moderniai tvarkomos viešosios erdvės, kuriame senoji architektūra persipina su naujesniais statybos stiliais. Be abejo, norint tiksliau išsiaiškinti, ką pamatyti Panevėžyje, verta pažinti su šiuo kraštu pradėti nuo turizmo informacijos centro, įsikūrusio Laisvės alėjos 11 name.
Beje, čia galima išsamiai išsiaiškinti, kur ir ką pamatyti Panevėžio rajone, kokius objektus aplankyti, ką ir kur paragauti, o reikalui esant, kur gauti nakvynę ar kur turiningai praleisti laisvalaikį, dalyvaujant edukacinėse programose.
Taigi į kelionę leidžiamės pirmuoju Panevėžio rajone dviračių taku. Tačiau šį maršrutą galima pritaikyti ir keliaujant automobiliu.
Berčiūnai
Iš Panevėžio sukame link Berčiūnų. Tik 3 km nuo Panevėžio miesto, šalia „Via Baltica“ automagistralės, netoli Berčiūnų įsikūrusi „Smiltynės sodyba“, teikianti apgyvendinimo, maitinimo, konferencijų organizavimo bei turizmo ir poilsio paslaugas. Gamtos apsuptyje ant Nevėžio upės kranto įsikūrusioje sodyboje yra 4 konferencijų ir pobūvių salės, kavinė – baras, vasaros lauko estrada, vaikų žaidimo aikštelė, pirtis. Visoje teritorijoje veikia bevielis internetas. Yra nemokama automobilių stovėjimo aikštelė. Vienu metu sodyboje gali likti miegoti iki 150 svečių.
Berčiūnų miestelio vardas jau minimas XIV amžiaus pabaigoje, kai 1398 metais Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas Lietuvą iki pat Nevėžio užrašė kryžiuočiams. Taigi tada Lietuvos didžioji kunigaikštystė baigdavosi Berčiūnų gyvenviete. Tarpukario Lietuvoje Berčiūnai buvo tapę vasarviete. Šiame kurorte mėgdavo ilsėtis garsi panevėžietė visuomenės veikėja, rašytoja G. Petkevičaitė- Bitė. Lankantis Berčiūnuose verta aplankyti 1996 metais pastatytą Lietuvos kankinių bažnyčią. Ji pastatyta vietoj 1956 metais sunaikinto praėjusio amžiaus viduryje čia pastatytos šventovės.
Naujamiestis
Iš Berčiūnų sukame link Naujamiesčio – seniūnijos centro. Miestelis, žinomas nuo XVI a. antrosios pusės. Naujamiestyje XIX a. pabaigoje pastatyta inžinieriaus iš Rygos F. Vyganovskio suprojektuota bažnyčia. 2007 m. rugpjūčio 16 d. remontuojamoje bažnyčioje kilo stiprus gaisras ir ją suniokojo. Sugriuvo abu 50 m aukščio mediniai bokštai. Vidun įkrito didžiausias Panevėžio vyskupijos varpas, liedintas 1898 m. brolių Usačiovų liejykloje Valdajuje (Rusija). Varpas svėrė 3 210,5 kg. Gaisro metu sudegė brangūs vargonai, pagaminti Karaliaučiuje. 2011 m. spalio 2 d. pašventinti 4 nauji varpai iš Vokietijos. 2013 m. pabaigoje bažnyčios bokštai buvo atstatyti. Dviejų bokštų darbai kainavo 300 tūkst. litų. Jų bendras svoris apie 10 tonų.
„Ar žinojote, kad ant Panevėžio šv. Petro ir Povilo bažnyčios sienos yra saulės laikrodis? Kad senosios Panevėžio kapinės puošiasi įspūdingais vartais, kurių grožį įstabiai atskleidžia fotografijos? Arba, kad Naujamiesčio pašonėje, miško paunksmėje, ant kalniuko tyli karaimų kapinės? – gidę Daivą Tankūnaitę cituoja naujienų svetainė „Jūsų Panevėžys“, – Kitados čia gausiai būta karaimų.“
Pažinti karaimų kultūrą, karaimų virtuvę su degustacija padeda „Švenčių kalvės“ parengta edukacinė programa „Lietuva ne Krymas, bet gimta šalelė“. Ne tik Lietuvos bet ir užsienio svečiai jau spėjo pamėgti „Švenčių kalvės“ parengtą edukacinę programą „Lietuviškas skonis su smalsumo pagardais ir emocijos padažu“. „Ši edukacinė programa – tai kulinarinė kelionė po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, skanaujant tai, ką valgė ir gėrė Lietuvos valdovai, bajorai, miestiečiai ir valstiečiai. Kaip formavosi nacionalinė virtuvė ir kokius patiekalus turėtume laikyti nacionaliniais. Programa sukurta pagal Rimvydo Laužiko (Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekano, Muzeologijos katedros vedėjo, profesoriaus, daktaro) knygą ,,Istorinė Lietuvos virtuvė". Patiekalai gaminami remiantis knygoje užrašytais receptais“, – populiariausią programą pristato MB „Švenčių kalvė“ direktorė Vilija Petkūnienė.
Liberiškis
Šiandien Liberiškis daugeliui žinomas kaip gulbių karalystė. Liberiškių tvenkinyje – jų tikra gausybė. „Taip arti ir tiek daug gulbių mačiau nebent keliaudamas po Europą. Buvau sužavėtas ir visiems sakau – nepraleiskite tokio reginio“, – „Sekundės“ laikraščiui šių metų gegužės pradžioje pasakojo panevėžietis Raimundas Povilonis.
Gulbių pamėgtas tvenkinys atsirado, kai 1975 metais buvo užtvenkta pro šali tekanti Šuoja. Tvirtinama, kad tvenkinį ir žvejai labai pamėgę.
Vos už dviejų kilometrų nuo Naujamiesčio esantis Liberiškis. Kaimas, kurio vardas siejamas su „Liberta“ (laisvė), įdomus ir savo praeitimi. Dešiniajame Šuojos krante apie praeitį tyliai byloja Liberiškio parkas ir dvaro fragmentai. Kaip teigia istorijos šaltiniai, šis dvaras priklausė Radviloms, o apie 1805 metus šį dvarą kartu su Naujamiesčiu iš Dominyko Jeronimo Radvilos nusipirko Ignotas Karpis. Tai buvo antrasis dvarininkų Karpių centras po Joniškėlio. Žinoma, kad 1940 metais nacionalizuojant dvarą buvo rasta nemažai meno vertybių, daugiau kaip tūkstančio tomų knygų biblioteka. Teigiama, kad joje buvo ir Lietuvos Statutas su XVIII amžiaus pabaigos odiniu aptaisu. O 1951 metais Liberiškyje buvo rastas lobis – Abiejų Tautų Respublikos, Danijos, Brandenburgo ir kitų šalių XVII amžiaus sidabrinės monetos.
Vadaktėliai
Iš Liberiškio sugrįžę į Nujamiestį, sukame į Vadatkėlius. Kaimą garsina medinis, ant lynų kabantis 37 metrų ilgio tiltas, jungiantis ne tik Nevėžio krantus, bet ir dvi seniūnijas: Krekenavos ir Naujamiesčio.
Besidomintiems sakraline architektūra verta stabtelti prie medinės dvibokštės Vadaktėlių Šv. Jono Nepomuko bažnyčios, įrašytos į kultūros vertybių registrą.1902–1905 m. Vadaktėlių kuratorius buvo kunigas Juozas Tumas–Vaižgantas. Pasakojama, kad prie bažnyčios tebeauga dar jo sodintos alyvos. Bažnyčioje kabo dailininko A.Gabrėno tapytas Vaižganto portretas. Juozas Tumas–Vaižgantas prie bažnyčios turėdavo savo mėgstamą vietą – suolelį po ąžuolu. Žmonės ir dabar šimtametį ąžuolą vadina Vaižganto ąžuolu.
Šventoriuje esančiose kapinėse ilsisi garsūs Lietuvoje knygnešiai, Garšvių kaimo gyventojai Kazimieras Ūdra (1854–1937) ir Augustina Ūdraitė (1864–1955).
Tarp Vadatkų ir Vadatkėlių išlikę Ūdrų dvaro fragmentai. Iš 11 buvusių dvaro pastatų likę tik septyni. Iš jų vertingiausi eklektinio stiliaus rūmai ir fachtvertinės konstrukcijos kumetynas.
Netoli Ūdrų dvaro auga Svirnupio vinkšna, kurią formuoja trys masyvūs kamienai. Tai storiausias ir seniausias iš žinomų šios rūšies medžių Panevėžio rajone ir Krekenavos regioniniame parke.
Ustronė
Vaizdingose Krekenavos apylinkėse, Ustronės vienkiemyje esančios sodybos klėtyje įkurtas unikalus ir vienintelis Lietuvoje knygnešių ir J. Tumo-Vaižganto muziejus. Čia XIX a. buvo Garšvių knygnešių bendrovės susibūrimų vieta, buvo slepiama draudžiama spauda. Svirnas susijęs ir su rašytojo, švietėjo J.Tumo-Vaižganto gyvenimu ir veikla, jam 1902–1905 metais klebonaujant Vadaktėliuose. Ustronėje Juozas Tumas-Vaižgantas sukūrė „Aukštaičių vaizdelius“, sudėtus į „Pragiedrulius“. Jo atminimui įkurta ekspozicija.
Verta išbandyti ir muziejaus parengtas edukacines programas. Viena jų – „Knygnešio pasakojimai“. Šioje programoje pristatomas spaudos draudimo laikotarpis (1864–1904), supažindinama su Panevėžio krašto knygnešiais, Garšvių knygnešių draugija.
Kita edukacinė programa „Vaižgantas – linų ir kanapių dievas“. Ši programa skirta rašytojui J. Tumui-Vaižgantui, jo asmenybei, kūrybinei ir švietėjiškai veiklai, akcentuojant jo gyvenimo (1902–1905) laikotarpį, kunigaujant Vadaktėlių bažnyčioje, dalyvaujant draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo veikloje.
Leonardavas
Istoriniuose dokumentuose Leonardavo dvaras minimas nuo XVII amžiuje. Dabar buvusioje dvarvietėje išlikęs vienas, perstatytas pastatas bei buvusios dvaro sodybos fragmentai: rūmų pamatai su skiautiniu rūsiu. Didžiausia išlikusi buvusio Leonardavo dvaro vertybė – parkas. Tačiau šiandien Leonardavą labiausiai garsina „Mėnulio akmens“ parkas.
Skulptoriaus Alfrido Pajuodžio pastangomis buvusi apleista teritorija pavirto šiuolaikinio meno ir kultūros oaze – „Mėnulio akmens" parku. Nuo 2005 m. kuriamas „Mėnulio akmens" skulptūrų parkas – šiuolaikinio meno ekspozicija po atviru dangumi, kur ne tik eksponuojama skulptoriaus A. Pajuodžio dekoratyvinių akmens skulptūrų ar tiesiog objektų ekspozicija, kuri harmoningai įsilieja į aplinką, bet ir kasmet vyksta meno simpoziumai, kūrybinio jaunimo stovyklos, parodos ir festivaliai.
Pavadinimą „Mėnulio akmens“ parkas gavo nuo didžiausios čia pastatytos skulptūros – daugiau kaip aštuonias tonas sveriantis kūrinys savo faktūra ir forma primena kosminį objektą.
Kaip pabrėžia rajono savivaldybės administracijos Jaunimo reikalų koordinatorė Sandra Budreikienė, Mėnulio akmens parkas yra vienas iš TOP 10 Panevėžio rajono objektų, .
Dobrovolė
Beveik pusiaukelėje tarp Leonardavo ir Krekenavos yra Dobrovolės kaimas, kuriame įsikūręs Krekenavos regioninio parko lankytojų centras. Čia, naudojant modernias technologijas, pristatomi Nevėžio vidurupio senslėnio kraštovaizdžio charakteringiausi bruožai, pasakojama apie parko gamtos ir kultūros paveldo vertybes, lankytinas vietas, pažintinio turizmo ir poilsiavimo galimybes. Ekspozicijoje panaudoti būdingi gamtos garsai, kvapai. Stiklo pertvaroje įkomponuoti parke surinkti augalai. Centre veikia nuolatinė ekspozicija, parodos, organizuojami edukaciniai, gamtiniai ir kultūriniai renginiai.
Lankytojo centro darbuotojai besidomintiems suteiks išsamią informaciją apie regioninio parko ypatumus, įdomius objektus, patars, kaip juos surasti.
Šalia parko lankytojų centro 2014 metais pastatytas 30 metrų aukščio apžvalgos bokštas. Iš jo maždaug dešimties kilometrų spinduliu atsiveria kiekvienu metų laiku vis kitokie Nevėžio slėnio vaizdai, senvagės vingiai ir užutekiai.
Netoli bokšto įrengtas 500 metrų ilgio Pojūčių takas su 12 atokvėpio stotelių, kuriose lankytojų laukia skirtingos užduotys ir įvairūs pojūčiai: palenktyniauti su vėju sūpuoklėse, sukurti muzikinę melodiją, basomis išbandyti skirtingus žemės paviršius, pajusti medžio energiją medinėje lovoje, paklausyti gamtos garsų klausyklėje, išmėginti natūralų medžio masažą, palaipioti laipynėje, pabuvoti ant pantoninio liepto, nusifotografuoti įrengtame rėme su natūraliu slėnio vaizdu, atsipūsti poilsiavietėje.
„Krekenavos regioninis parkas yra vienas įdomiausių ir tarp lankytojų populiariausių rajono objektų. Rajono TOP 10 parkas užima pirmąją vietą“,– kalbėdama apie rajono turistinius išteklius pažymi Sandra Budreikienė.
Krekenava
Krekenavos miestelis yra regioninio parko dalis. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1372 metais. Miestelio centre – dvipusė aikštė. XVI amžiaus antroje pusėje vykdant Valakų reformą susiformavusi stačiakampio plano aikštė, o kita dalis turi spindulinio plano bruožų. Centrinėje miestelio aikštėje pastatytas paminklas žuvusiems partizanams.
„Vienas gražiausių miestelio pastatų – dvibokštė Švč Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilika, pastatyta 1901 metais. Baziliką puošia vitražai, paveikslai, skulptūros. Šioje bazilikoje 1915–1918 metais kunigavo poetas Maironis. Išlikęs ir namas, kuriame poetas tada gyveno. Bazilikos šventoriuje praėjusiame amžiuje buvo pastatytas triaukštis stogastulpis su ornamentuotu kryželiu ir skulptūra. Krekenavoje palaidotas rašytojas ir knygnešys Kostas Stiklius“, – pasakoja Sandra Budreikienė.
Neabejotinai turizmo plėtrai įtakos turi ir gražiai tvarkoma aplinka. „2018 m. įgyvendintu projektu „Gyvenimo kokybės ir aplinkos gerinimas Krekenavos miestelyje, Panevėžio rajone“ atnaujintos vietos bendruomenei ir miestelio svečiams skirtos viešosios erdvės: įrengta daugiafunkcinė vaikų žaidimų aikštelė, lauko treniruoklių zona, sutvarkyti želdynai, pėsčiųjų takai daugiabučių namų teritorijoje, sutvarkytas skveras, universali aikštelė tradicinio ir ekstremalaus sporto gerbėjams, įrengtas daugiafunkcinis sporto aikštynas“, – teigia rajono savivaldybės administracijos Investicijų ir užsienio ryšių skyriaus vedėja Miglė Bražėnienė.
Gelžbetoniniu Gerberio sistemos 68 metrų ilgio tiltu, pastatytu 1931 metais, persikeliame į kairįjį Nevėžio krantą.
Pašilių stumbrynas
Nuo Krekenavos iki Girelės viensėdyje įsikūrusio stumbryno beveik 13 kilometrų, tačiau laukus keičiantys miškų masyvai neleis nuobodžiauti.
Stumbrynas – vienintelė Lietuvoje saugoma teritorija, kurioje galima sutikti laisvai besiganančią europinių stumbrų (Bison bonasus L.) bandą. Būtent čia 1969 metais prasidėjo stumbrų atgimimas Lietuvoje. Pašilių stumbryne galima stebėti šiuos didingus žvėris laikomus aptvaruose. Tam specialiai yra įrengta apžvalgos aikštelė. Greta – pažintinis Miško takas. Tako ilgis – 600 m. Jame dešimtyje išdėstytų stendų pateikiama daug informacijos apie Lietuvos miškams būdingą gyvūniją ir augaliją. Tako vidurinėje dalyje, miško lankytojų laukia pavėsinė su atvira lauko aikštele.
Stultiškiai
Per Juodikonius, Ėriškius pasiekiame Stultiškių kaimą. Čia vėjiniame malūne įkurtas linų muziejus. Gaila, kad linų augintojų krašte beliko tik muziejuje saugomos kažkada plačiai auginamo, apdainuoto, krašto gyventojus rengusio augalo prisiminimas. Keturių aukštų, kepurinis su pasukama prieš vėją kepure malūnas, kuriame įkurtas muziejus, pastatytas 1880 metais. Įdomu tai, kad malūnas tuomet buvo pastatytas aplink galingą pušį, kuri vėliau buvo nupjauta ir prie kamieno pritvirtintos girnos. Trijuose aukštuose veikia linų ir buities muziejus. Muziejaus rinkinį sudaro senoviniai etnografiniai bei tautodailės eksponatai. Pirmame aukšte eksponuojami senoviniai lino apdirbimo įrankiai: mintuvai, bruktuvės, šukos linams šukuoti ir t.t. Taip pat vedamas trumpas edukacinis XIX a. pab. lino apdirbimo užsiėmimas, kurio metu supažindinama su senoviniu lino apdirbimu: galimybė lino pluoštą paminti, brukti, bei pašukuoti. Antrame aukšte veikia iššukuotų linų sruogų paroda, taip pat eksponuojami išaustų lininių audeklų bei rankšluosčių pavyzdžiai, audimo staklės. Trečiame aukšte dėmesys skiriamas seniesiems liaudies buities įrankiams bei reikmenims, kurie buvo naudojami XIX a. Lietuvoje. „Linų muziejus taip pat yra vienas iš TOP 10 rajono objektų, sulaukiantis didelio susidomėjimo“, – pasidžiaugia Sandra Budreikienė.
Upytė
Upytės dvarvietėje 2015 m. įkurtas Tradicinių amatų centras, TOP10 užimantis ketvirtą vietą. „Upytės kaime, Krekenavos regioninio parko teritorijoje, Tradicinių amatų centras įkurtas įgyvendinus projektą „Tradicinių amatų centro Upytės kaime, Panevėžio rajone, plėtra“ pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ veiklą „Tradicinių amatų centrų kūrimas ir (arba) plėtra“. Upytės tradicinių amatų centras savo veikla siekia išsaugoti Panevėžio krašto etninės kultūros paveldą, sudaryti sąlygas tradicijas puoselėjantiems amatininkams įvairiapusiškai bendradarbiauti, perduoti tradicinius amatus jaunimui, rūpintis tradicinių produktų gamyba ir plėtra, rengti tradicinių amatų mokymus. Taip pat skatinti amatininkus įgyti tradicinių amatų meistro, tautinio paveldo produktų, tradicinių amatų mokymo programų sertifikatus; tyrinėti ir populiarinti tautinį paveldą, vykdyti kultūrinę, edukacinę veiklą. Norint užtikrinti tolimesnę Upytės tradicinių amatų centro plėtrą bei tradicinių amatų skatinimą, bei puoselėjimą Panevėžio rajone, inicijuotas projektas „Tradicinių amatų centro Panevėžio rajone, Upytės kaime, plėtra. II etapas“, kuriuo numatoma įsigyti amatininkų (bitininko, staliaus ir kalvio) dirbtuves, įrangą, priemones bei inovatyvias technologijas, skirtas tradicinių amatų demonstravimui, puoselėjimui ir plėtojimui. Projekto veiklas planuojama įgyvendinti iki 2021 m. kovo mėnesį, – Upytėje vykdomus projektus apžvelgia Investicijų ir užsienio ryšių skyriaus vedėja Miglė Bražėnienė. – Upytės tradicinių amatų centro teritorijoje, šiemet liepos mėn. turėtų pradėti veikti ir kultūrines bei edukacines paslaugas teikti atnaujintas Upytės dvaro svirnas. Projektu „Upytės dvaro svirno tvarkyba ir aktualizavimas“ atliktas Upytės dvaro svirnas esančio kapitalinis remontas, įsigyta įranga ir baldai, reikalingi pastate numatomoms kultūrinėms, edukacinėms paslaugoms teikti.“
2014 m. įgyvendintu projektu „Upytės žemės paveldo ir kultūrinio turizmo objektų pritaikymas viešajam turizmui“ įrengta viešoji turizmo infrastruktūra Upytės Tarnagalos piliakalnio aplinkoje, Upytės kaime, prie Linų muziejaus Stultiškių kaime. Įrengti pėsčiųjų takais, suoliukai, stalai, šiukšlių dėžės, dviračių stovai, laužavietės, lauko tualetai, automobilių stovėjimo aikštelės, turistiniai stacionarūs informaciniai stendai, sutvarkyti želdiniai ir vejos.
Už 1,5 km nuo Upytės yra turistų pamėgtas Čičinsko kalnas. Kaip teigiama Krekenavos regioninio parko interneto puslapyje, šalia Upytės kaimo stūksantis Upytės piliakalnis. Senovėje šis piliakalnis buvo sala, kurią supo pelkės, o ir patekti čia buvo galima tik valtimis arba kūlgrindomis. Čičinsko kalnu pradėtas vadinti dėl čia gyvenusio bajoro Vladislovo Sicinskio. Vladislovas Sicinskis buvo pirmasis bajoras Abiejų tautų Respublikos Seime pasinaudojęs liberum veto teise ir išardęs Varšuvos seimą. Vėliau apie Čičinską buvo sukurta daugybė pasakojimų, pasakų ir padavimų, kurių bene garsiausia apie prasmegusį jo dvarą.
Molainiai
Dabar Molainiai – Panevėžio priemiestinė gyvenvietė. Istoriniuose šaltiniuose Molainiai minimi XIV amžiuje ir beveik šimtmečiu senesni už Panevėžį. Nuo 1368 iki 1378 metų šį kaimą kryžiuočiai plėšė penkis kartus XVII amžiuje kaimas priklauso Vladislovui Sinickiui. Per pirmąjį pasaulinį karą dalis kaimo sudegė.
Ypač Molainius išgarsino 1928 metų gegužės pradžioje surastas lobis. Tai buvo rasti žemėje užkasti trys puodai su maždaug 300 įvairių sidabrinių ir daug Jono Kazimiero varinių monetų. Lobis saugomas Panevėžio kraštotyros muziejuje.
Daugiau informacijos – lengviau surasti objektus
„Kad turistams rajono lankytinos vietos ir objektai būtų lengviau pasiekiami, Panevėžio rajono savivaldybės administracija kartu su Panevėžio miesto savivaldybės administracija 2019–2021 m. įgyvendina ES ir savivaldybių lėšomis finansuojamą projektą „Panevėžio miesto ir Panevėžio rajono turizmo informacinės infrastruktūros plėtra“. Projekto tikslas – įrengti turizmo ženklinimo infrastruktūrą. Jau baigti įrengti 155 informaciniai kelio ženklai (55 mieste ir 100 rajone) žymintys anksčiau nepaženklintas lankytinas vietas. Planuojama įrengti du informacinius stendus Piniavoje ir Velžyje bei vieną interaktyvų, neįgaliesiems pritaikytą turizmo stendą Panevėžio mieste“, – projektą, kuriuos siekiama padidinti rajono turistinį patrauklumą pristato rajono savivaldybės administracijos Investicijų ir užsienio ryšių skyriaus vedėja Miglė Bražėnienė.
O Sandra Budreikienė primena, kad Panevėžio rajonas svetingas ne tik keliaujantiems dviračiais ar automobiliais, bet ir kuria reikalingą infrastruktūrą pamėgusiems vandens turizmas. 2014 m. įgyvendintu projektu „Nevėžio upės pažintinių-poilsinių dviračių ir autoturizmo trasų pritaikymas viešajam turizmui“ sutvarkyta ir įrengta 10 vandens turizmo traukos objektų su poilsio ir atokvėpio vietomis.
Parengė
Karolina Baltmiškė
Rengiant straipsnį naudotasi Panevėžio turistinio informacinio centro, Krekenavos regioninio parko, Panevėžio rajono savivaldybės informacija ir nuotraukomis.
