Panemunėlio krašto legenda – švietėjas kunigas Jonas Katelė

Kunigo Jono Katelės muziejų pristato šio muziejaus kuratorė Violeta Aleknienė. Nuotr. iš pašnekovės archyvo

„Jis buvo Dievo ir žmonių mylimas, jojo atmintis palaiminta“, –  toks užrašas ant Panemunėlio šv. Juozapo globos bažnyčios šventoriuje esančio Jono Katelės antkapinio paminklo pasitinka einančius lik buvusios klebonijos, kurios viename kambaryje įrengta šiai asmenybei skirta ekspozicija, pastato. „Jonui Katelei didžiausius darbus dėl lietuvybės išsaugojimo buvo lemta atlikti, kai pati dvasininkija buvo nukentėjusi nuo represijų“, – XIX amžiaus švietėją kunigą Joną Katelę apibūdina Panemunėlyje įkurto muziejaus kuratorė savanorė Violeta Aleknienė.

Muziejus permainų skersvėjuose

„Jono Katelės muziejus buvo įkurtas 1993 metais tuometinio Rokiškio rajono savivaldybės kultūros skyriaus vedėjo Petro Blaževičiaus iniciatyva. Tada šiame pastate buvo Panemunėlio aštuonmetė mokykla. Davė man mažą kambariuką ir pradėjau muziejaus kūrimą. Tada buvo kuriamas truputėlį kitoks muziejukas, nes jame daugiau dėmesio buvo skiriama Panemunėlio krašto istorijai ir čia gyvenusių įžymių žmonių veiklai, – apie muziejaus kūrimą pasakoja Violeta Aleknienė. – Muziejų kurti pradėjau nuo nulio. Vaikščiojau po visą Panemunėlio parapiją, teiraudamasi žmonių, ar jie neturi senų būsimam  muziejui tinkančių daiktų. Taip po truputėlį surinkau apie 300 eksponatų. Tai buvo ir daiktai, ir įvairūs rašytiniai dokumentai, ir nuotraukos. Iš surinktų eksponatų autentiškas Jonui Katelei priklausęs eksponatas buvo jo lazda, kurią išsaugojo mano teta Marijona Bieliūnaitė Nakčerienė. Klebonijoje  radau jo nuotrauką. Tarp senų leidinių pavyko rasti ir nusipirkti Vytauto Bičiūno išleistą seną knyga „Jonas Katelė ir jo laikai“, išleistą 1933 metais. Pavyko surasti čia veikusios Rokiškio rusiškos mokyklos mokinių sąsiuvinį. Be to, muziejuje saugoma ant jo kapo antkapio buvusi portretinė nuotrauka ir Virbališkių kaime gyvenusios giminaitės dovanota nuotrauka. Ir dabar šiuos eksponatus galima pamatyti muziejuke“.

Norėdama praturtinti ekspoziciją Violeta bibliotekose ir archyvuose ieškojo rašytinių dokumentų, susijusių su Jonu Katele, darė jų dublikatus ir eksponavo Panemunėlyje kuriamame muziejuje.

Tačiau kaip visoje Lietuvoje, taip ir Panemunėlyje, mažėjant vaikų skaičiui, mokykla  2001 metais buvo panaikinta. Praradusiame gyvastį pastate laikyti muziejų buvo rizikinga. „Tuomet eksponatus išsivežė Rokiškio krašto muziejus. Antrą kartą atnaujinant kunigo Jono Katelės muziejų teko pradėti vėl nuo nulio. Dalį eksponatų paskolino Rokiškio krašto muziejus, o kitus teko vėl surasti iš naujo, – teigia pašnekovė. – Šis pastatas – didelę istoriją turintis namas. Jame ilgą laiką buvo klebonija. Joje gyveno ir tikinčiuosius priiminėjo Jonas Katelė, lankėsi daug Lietuvai svarbių žmonių. Istoriniai šaltiniai atskleidžia, kad nuo 1906 metų Jonas Katelė bendravo su Maironiu. Spėjama, kad klebonijoje Maironis sukūrę trilogijos „Kęstučio mirtis“ pirmąją dalį“.

Praėjus keleriems metams po mokyklos uždarymo senąjį klebonijos pastatą nupirko verslininkas Leonardas Šablinskas. Pasinaudodamas paramos, skirtos pagal Vietos veiklos grupės projektų finansavimo taisykles, jis atkūrė dvi buvusių klasių patalpas. Vienoje jų sumanyta įrengti Jono Katelės muziejų ir tai buvo padaryta 2016 metais.

Pirmajam lietuviškam vaidinimui atminti

„Atkurdama Jono Katelės muziejų turėjau labai konkrečią viziją, kurią ir stengiausi perteikti. Gaila, visiškai įgyvendinti savo sumanymo negalėjau dėl vietos stokos. Viena svarbiausių muziejaus vietų – pirmojo slapto lietuviško vaidinimo, suvaidinto 1893 metais Panemunėlio parapijai priklausiusiame Naujikų palivarke, įamžinimas. Juk šis spektaklis buvo suvaidintas kunigo Jono Katelės rūpesčiu. Teigiama, kad jis pats paprašęs Juozo Tumo-Vaižganto sukurti tam tinkančią ir sodiečiams suprantamą pjesę „Nepadėjus nėr ko kasti“. Naudodamasi aptiktu aprašu stengiausi atkurti to spektaklio scenografiją. Teigiama, kad šią pjesę Jonas Tumas-Vaižgantas sukūrė vadovaudamasis konkrečiu Svėdasuose nutikusiu įvykiu, tad šioje dalyje ir eksponuojami XIX amžiaus pabaigos šiose apylinkėse naudoti namų apyvokos daiktai: skrynia su senaisiais audeklais, stalas, užtiestas linine staltiese, etažerė, papuošta siuvinėtomis staltiesėlis. Šiuos eksponatus mums paskolino Rokiškio krašto muziejus. Žinoma, būtų geriau juos erdviau išdėstyti, bet tam reikia daugiau vietos“, – ekspoziciją pristato muziejaus kuratorė.

Panemunėlio istoriją pasakos paveikslai

Kadangi ekspozicija įkurta patalpoje, kurioje buvo kunigo Jono Katelės priimamasis, pastatytas tų laikų rašomasis stalas, plunksnakotis, dekanato paskolinti mišiolai, kuriais, pasak Violetos Aleknienės, Jonas Katelė naudojosi tiek senojoje, tiek ir naujojoje bažnyčioje.

Virš stalo kabo kunigo Jono Katelės portretas, kurį muziejaus kūrėja surado klebonijoje. 

„Jau trejus metus rengiu ir Rokiškio rajono savivaldybei teikiu projektus, kuriuos įgyvendindama ieškau vizualaus vaizdo Jono Katelės asmenybei atskleisti. Pagal projektą pavyko pasitelkus dailininkus įamžinti senuosius Panemunėlio pastatus. Laikas negailestingai juos griauna, o juk jie yra Panemunėlio ir Jono Katelės gyvenimo ir veiklos liudytojai. Nutapyti senieji paveikslai dabar eksponuojami muziejuje“, – nesibaigiantį muziejaus kūrimą apibūdina Violeta. Juk muziejus – gyvas organizmas: neatnaujinamas jis nusėda laiko dulkėmis, kurios vis labiau atitolina nuo realybės.

„Kitais metais Panemunėlis švęs 500-ąsias paminėjimo istoriniuose šaltiniuose metines, tad ta proga šie paveikslai prakalbės. Jau dabar daromi įrašai ir kitais metais užsukus į muziejų ir nuskaičius QR kodą bus galima paklausyti jų pasakojamų istorijų, kurias įgarsina Rokiškio teatro aktoriai, – būsimus pokyčius pristato muziejaus kuratorė. Panemunėliui ir šio krašto šviesuoliui. – 35-erius metus domiuosi šia asmenybe. Esu sukaupusi labai daug informacijos, parašiusi nemažai straipsnių, tad pakanka informacijos muziejui suteikti daugiau interaktyvumo, paįvairinti jo turinį, bet viskam reikalingi pinigai. Iš Rokiškio rajono savivaldybės gaunu finansavimą projektams įgyvendinti, bet po kelis šimtus eurų, o muziejui atnaujinti ir jį pritaikyti prie šiuolaikinių visuomenės poreikių tų sumų neužtenka. Pagal galimybes prisideda fondo valdytojas Leonardas Šablinksas“.

Moteris pasidžiaugia, kad į nuošalų Panemunėlį atvyksta šiek tiek ekskursijų, šeimų, pavienių asmenų, besidominčių kultūra. „Muziejumi domisi ir paskutinio Turdvaro dvaro savininko giminės palikuonys, nes nuo šio dvaro prasidėjo Panemunėlio kūrimasis“, – priduria Violeta Aleknienė.

Senojo virdulio pasakojimas

Ant senovinio staliuko prie paveikslų stovi senovinis virdulys – samovaras, tuo primenant, kad klebonijoje netrūkdavo įvairių susibūrimų visais metų laikais. „Man rodos, kad klebonijos virtuvėje virdulys niekados neužgesdavo ir jo giminaitei Elžbietai nuolatos jį prisieidavo nešioti iš virtuvės valgomajan ir atgal, nes svečių niekad netrūkdavo. Prie stalo kun, Katelė sodindavo ir aukštus, ir žemus, tolimus ir artimus. Dažnas parapijonas, atėjęs su reikalu. Jei tik kun. Katelė laiko turėjo, buvo sodinamas bet kuriuo metu…

Dvarponiai irgi jį gerbė, patys jį lankydavo ir pas save kviesdavo, tik jis dėl nesibaigiančių darbų nelabai kur važiuodavo. Jiems nepatikdavo jo skleidžiama „litvomanija“. Tačiau arčiausiai Panemunėly buvęs dvarininkas Kazys Sventeckis, nors ir lenkas, bet apsišvietęs žmogus, kun. Katelės padėtį suprato ir jį gerbė. Su tuo tai kun. Katelė dažnai sueidavo, – straipsnyje apie kunigą Joną Katelę cituoja  pačios surastus O. J. Sirvydo prisiminus Violeta ir pateikia vikaro P. Dogelio prisiminimus apie klebonijoje vykusius skaitymo vakarus, į kuriuos kunigas kviesdavo parapijos inteligentiją ir praprususį jaunimą. –  Skaitymo vakaras būdavo kasdieną su maža išimtimi. Šeimininkė Elžbieta kviečia vakarienės, visi susėda prie stalo. Privalgai, arbatos prigeri. Klebonas iš savo didelės bibliotekos ištraukia knygą, duoda ją man ir sako: „Paskaityk balsiai.“ Na, ir skaitai. Jeigu klebonas ko neišgirdo, liepia pakartoti. Pasitaiko žodis nesuprantamas, žiūri į enciklopediją. Kartais tave sustabdo, ir pats, ką žino iš galvos, dar prideda, paaiškina. Tie skaitymai, ypač rudens ir žiemos vakarais, užsitęsdavo kartais dv ir tris valandas. Reikėdavo nemaža kantrybės skaityti. Užtat klebonui labai įtikdavau ir pats didelę naudą su klausančiais turėdavau. Vasaros metu, kai suvažiuodavo jaunimas, skaitymai būdavo sutrumpinami, nors tai klebonui ne visai patikdavo“.

Švietėjiškos veiklos liudininkai

Senųjų Jono Katelės rankraščių, leidinių kopijos sudėtos ąžuolinėse-stiklinėse vitrinose, kurios buvo nupirktos 2022-aisiais įgyvendinant Rokiškio rajono savivaldybės finansuotą projektą „Kun. J. Katelės muziejaus atnaujinimas“.

Muziejuje eksponuojama to meto slaptose mokyklose naudota grafitinė lentelė, sąsiuviniai, prirašyti lietuvių ir rusų kalbomis. „Jonas Katelė nedraudė mokytis rusiškose mokyklose, nes suprato išsilavinimo svarbą. Žinoma, didžiausią dėmesį jis skyrė lietuvybei, apie ką byloja išlikę įvairių žmonių prisiminimai, laiškai, daugelio kurių kopijas galima pamatyti muziejuje, – krašto švietėjo veiklą apžvelgia Violeta Aleknienė. – Apie 1845 metus baigęs Kupiškio pradžios mokyklą šešiolikmetis Jonas Katelė pradėjo mokytis Panevėžio bajorų mokykloje – dabartinė Juozo Balčikonio gimnazija. Tikriausiai pagal lietuviškas tradicijas vyriausią sūnų išleisti į kunigus, o Jonas buvo vyriausias, 1853–1855 metais jis mokėsi Varnių kunigų seminarijoje. Jo mokytojas buvo vyskupas Motiejus Valančius, kuris 1855 metų lapkričio 17 dieną jį įšventino į kunigus ir kuris visiems pradedantiems kunigystės kelią prisakydavo „išėjus į nuošalias parapijas degti lietuvybės židinį“. Jonas Katelė ištikimai laikėsi vyskupo priesako“.

Kai 1872 metais J. Katelė atvyko į Panemunėlį, mažai kas čia mokėjo skaityti ir rašyti. Didelė dalis gyventojų skendėjo tamsos ir girtavimo liūne.

Pasak muziejaus kuratorės, judinti parapiją jis pradėjo po pusantrų metų buvimo Panemunėlyje. Jis kasdien pradeda lankyti žmones parapijos sodžiuose ir pats ima juos mokyti. Baigdamas pamokslą bažnyčioje visada tėvams liepdavo mokyti sūnus ir dukras.  Po pamaldų jis sėsdavo vežiman ir važiuodavo po kaimus, lankydamas savo mokyklas. Pats nuveždavo popieriaus, rašalo plunksnų. Iš pradžių visa tai jis dykai dalindavo, bet paskui juos duodavo tik patiems neturtingiausiems. Jo gabiausi mokiniai tapdavo jo pagalbininkais – daraktoriais, knygų perrašinėtojais. Vienas tokių buvo ir Jonas Šarkauskas, perrašinėjęs pradžiamoksliui naudojamas knygas, nes kitaip besimokančių jomis nebuvo galima aprūpinti.

Jo visuotinę ir bažnytinę veiklą pristato ant muziejaus sienų pakabinti stendai.

„Kunigo Jono Katelės rūpesčiu, kantriu darbu Panemunėlis tapo šviesos ir kultūros židiniu. Jis buvo pelnęs net rytų Aukštaitijos kultūros sostinės vardą“, – rodydama stendą, atspindintį jo kunigavimo vietas, pabrėžia Violeta Aleknienė.

Panemunėlio parapija buvo paskutinė Jono Katelės kunigavimo vieta. Pirmoji J. Katelės kunigavimo vieta – Naujamiestis Panevėžio rajone. Vėliau dirbo vikaru Jūžintuose Rokiškio rajone, Dusetose Zarasų rajone, klebonavo Zarasuose. Manoma, kad jis į Zarasus buvo perkeltas padėti bendramoksliui Mykolui Skorupskiui pastatyti bažnyčią. Tuo metu vyko 1863–1864 metų sukilimas. J. Katelė lankė sukilėlius, klausė išpažinčių. Nors iki šiol nėra tiksliai žinoma, kodėl 1872 metais jis buvo perkeltas į Panemunėlį, bet spėjama, kad tam įtakos galėjo turėti jo švietėjiška veikla ir parama sukilimui“.

Katelės atminimo saugotojai

Be muziejaus, vienas ryškiausių jo atminimo saugotojų yra Panemunėlio šv. Juozapo globos bažnyčia, kurią statyti pradėjo Jonas Katelė. Muziejuje eksponuojami dokumentai susiję su šios bažnyčios statyba. Tik statybos pabaigos jis nesulaukė – bažnyčia baigta statyti 1911 metais, Jonas Katelė iš šio pasaulio išėjo 1908-aisiais.

Priešais senąjį klebonijos pastatą stovi medžio drožėjo Vidmanto Zakarkos išskaptuota kunigo Jono Katelės skulptūra. Vieno žymiausių rytų Aukštaitijos švietėjo įamžinimui Leonardas Šablinskas įsteigė Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondą.

„Esu surinkusi  labai daug informacijos apie kunigo Jono Katelės veiklą ir galbūt ateis diena, kai ja vadovaudamasi parašysiu ir išleisiu knygą, Lietuvai pristatančią šią asmenybę“, – planus praskleidžia Violeta Aleknienė, kviesdama apsilankyti Panemunėlyje ir čia įsikūrusiame ir vis kuriamame Jono Katelės muziejuje. Ką domina Lietuvos rusinimo laikotarpio kultūra ir istorija maloniai kviečiame atvykti.

Jono Katelės muziejus   Adresas: Jono Katelės g. 3, Panemunėlis Tel.: +370 612 02328 Violeta Aleknienė

Karolina Baltmiškė

Straipsnių ciklas apie regionuose esančius mažuosius muziejus pagal projektą „Dideli mažieji Lietuvos muziejai“ yra rengiamas bendradarbiaujant su Lietuvos muziejų asociacija.

Projektą remia:

Medijų rėmimo fondas

MK laivyba