Panemunėlio kraštas ir jo žmonės

Grupė Keliautojų žurnalistų klubo narių ir rašantys apie turizmą, vadovaujama klubo viceprezidentės Nijolės Steponkutės, rugpjūčio 12–14 dienomis lankėmės Rokiškio rajone. Puikią galimybę pažinti šį kraštą mums suteikė Rokiškio turizmo informacijos centras, sudaręs nuostabią ir kiekvienam norinčiam pažinti kraštą  programą. Panemunėlį aplankėme paskutinę savo viešnagės Rokiškio rajone dieną. Jau iš tolo važiuojančius keliu Panevėžys – Daugpilis pasitinka du Panemunėlio Šv. Juozapo globos bažnyčios bokštai. Privažiavus arčiau pamatai, kad tai vienas bokštas su dviem viršūnėm.  Tai vienas iš  Panemunėlio išskirtinumų, bet ne vienintelis. Šis kraštas, su kuriuo supažindino Panemunėlio universalaus daugiafunkcio centro kultūrinės veiklos organizatorė Audronė Šakalienė,  turtingas savo tradicijomis, žmonėmis, istorija ir krašto grožiu.

Miestelio išskirtinumas – dvišakis bažnyčios bokštas

Teigiama, kad miestelio vardas kilęs nuo Nemunėlio, vinguriuojančio per šį kraštą. Upės vardas siejamas su legenda, pagal kurią šiose vietose gyvenę du broliai Stanislovas ir Lukošius Nemunai. Anot legendos, nuo jų ir kilęs upės pavadinimas. Istoriniuose šaltiniuose Nemunėlio upės pavadinimas minimas jau XIII amžiuje. Manoma, kad Sėlos genties žemėse tai buvo antra pagal svarbą upė.

Panemunėlis pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1525 metais, kai Lietuvos Didysis Kunigaikštis Žygimantas Senasis valdą prie Nemunėlio padovanojo Trakų tijūnui Aleknai Krivičiui. Teigiama, kad XVI amžiuje buvo pastatytas dvaras. Apie 1769 metus Panemunėlio valdos atiteko Vilkmergės pavieto medžiokliui Justinui Parafinovičiui, kuris 1772 metais pastatė naujus rūmus.

„Miestelis kūrėsi toliau nuo dvaro – kitame Nemunėlio krante. Čia 1771 metais buvo pastatyta medinė bažnyčia, – Panemunėlio kūrimąsi mūsų grupei pristato Audronė Šakalienė. – Dabartinė bažnyčia buvo pastatyta švietėjo ir lietuvybės puoselėtojo kunigo Jono Katelės rūpesčiu. Deja jos statybos pabaigos jis nesulaukė. Jis mirė 1908 metais, o bažnyčia baigta statyti 1911-aisiais. Bažnyčia sumūryta iš raudonų plytų. Unikalumo jai suteikia dvišakis bokštas – tokio neturi nė viena Lietuvos bažnyčia. 52 metrų aukščio dvišakis bokštas simbolizuoja Lietuvos – Lenkijos uniją. Bažnyčią puošia vitražai. Dalis jų mūsų dekano Eimanto Noviko rūpesčiu atnaujinti. Šioje bažnyčioje po altoriumi įrengtoje slėptuvėje ilgus metus buvo slepiamas  Matildos Olkinaitės sukurtų eilėraščių sąsiuvinis.  XX a. devintame dešimtmetyje jį atrado disidentas, vargonininkas Alfredas Andrijauskas ir perdavė saugoti profesorei Irenai Veisaitei. Vėliau buvo išleista Matildos Olkinaitės knyga „Atrakintas dienoraštis“.

Su bažnyčia susiję nemažai Panemunėlio tradicijų. Liepos pradžioje vyksta Šv. Elžbietos atlaidai, kuriuos paįvairina teatralizuotas miestelio istorijos pristatymas. Į šią šventę susirenka ne tik panemunėliečiai, bet ir jų vaikai, kitur gyvenantys, giminaičiai.

Lietuviško teatro ištakos

Beje, Panemunėlyje rengiama ir daugiau teatralizuotų renginių.  2023 metais, minint pirmojo slapto lietuviško vaidinimo „Nepadėjus nėr ko kasti“ 130-ąsias metines miestelio gyventojus ir svečius pakvietė į interaktyvų šios Juozo Tumo-Vaižganto pjesės „Nepadėjus nėr ko kasti“ pastatymą. „Norėjome sukurti tai, ko dar nebuvo matęs ne tik Panemunėlis, bet ir aplinkiniai miesteliai. Spektaklį pradėjome 22 valandą. Spektakliui panaudojome visas prie bažnyčios esančias erdves, tad atėjusieji pasižiūrėti spektaklio tapo jo dalyviai“, – su užsidegimu įvykusį renginį prisimena Audronė Šakalienė ir pasidžiaugia, kad jau 20 metų Panemunėlyje rengiami teatrų festivaliai.

Tačiau kaip Panemunėlis tapo lietuviško teatro lopšiu? Kaip teigia istoriniai šaltiniai, XIX a. pabaigoje Lietuvą pasiekdavo žinios, kad Petrogrado lietuviai rengia lietuviškus vakarus. Galimai ši žinia paskatino ir Lietuvos šviesuolius organizuoti lietuviškus vakarus. Vienas pirmųjų – 1893 metais netoli Panemunėlio, Naujikų palivarko klojime kunigo Jono Katelės iniciatyva suvaidinta specialiai šiai progai Juozo Tumo-Vaižganto sukurta linksma, sodžiaus gyventojams suprantama pjesė „Nepadėjus nėr ko kasti“.

Vieta pasirinkta neatsitiktinai. Pirmiausia – ten tuomet gyveno kunigas Jonas Katelė, antra – Naujikuose esanti Panemunėlio palivarkas priklausė parapijai, trečia – palivarkas buvo nuošalioje vietoje ir caro žandarai nesušnipinėjo, kad ten rengiamas lietuviškas vaidinimas, kad vietiniai gyventojai, nežinodami, nei kas yra teatras, nei kas yra repeticijos, kūrė pirmąjį slaptą lietuvišką spektaklį, galbūt net neįtardami, kad jie yra lietuviško teatro kūrėjai.

Deja, šiandien ši vieta pasiekiama patiems ryžtingiausiems, nes nebelikę jokio kelio. Jau prieš dešimtmetį, kaip rašoma to meto spaudoje, minint vaidinimo 120-ąsias metines per vis labiau palivarką dengiančius krūmynus pavyko prasibrauti arkliuko traukiamu vežimaičiu, buvusio šulinio vietoje pasodinti ąžuoliuką ir aptverti jį medine tvorele. Pirmojo lietuviško vaidinimo vietai, be abejo, reikalingas ryškesnis įamžinimas, kad ir nedidelis keliukas, bet kol kas tai tik panemunėliečių, ne kartą bandžiusius įrodyti keliuko būtinybę, ir kultūros puoselėtojų neišsipildantis lūkestis, nes toje vietoje žemė privati.

Auksinių rankų meistras

Miestelį daug kur puošia mediniai, ornamentais papuošti suoleliai, įvykius ir žmones įamžinančios skulptūros. Tai Panemunėlyje gyvenančio medžio drožėjo Vidmanto Zakarkos darbais. „Mano senelis buvo drožėjas, bet man prie savo kaltų net prisiliesti neleisdavo. O pabandžiau su medžiu susidraugauti daugiau kaip prieš 25 metus, nors imtis drožybos visą laiką knietėjo. Tada dariau burinio laivo modelį ir laivo priekyje buvo reikalinga skulptūra. Iki šiol ją saugau. Nuo tada ir nebesiskiriu su drožyba. Buvusiose mokyklos patalpose esu įsirengęs savo išdrožtų šaukštų ekspoziciją. Joje daugiau kaip 400 įvairaus dydžio ir iš įvairios medienos išskaptuotų šaukštų“, – apsilankius Panemunėlyje užsukti į jo dirbtuves ir apžiūrėti sukurtus darbus kviečia Vidmantas. Tarp bažnyčios ir jo dirbtuvės stovi jo sukurta skulptūra, įamžinanti pirmąjį lietuvišką vaidinimą, kunigą Joną Katelę, Panemunėlyje apsilankiusius žymius žmones. Šventoriuje stovi jo sukurtas bažnyčios šimtmečiui skirtas kryžius, suoleliai.  

Krašto žmonės

„2022-aisiais Panemunėlis buvo mažoji Lietuvos kultūros sostinė. Ta proga priešais bažnyčią Romualdas Kaminskas sukūrė interaktyvų suoliuką Marcelei Kubiliūtei su visais jos didingais apdovanojimais. Nuskaičius QR kodą galima pasiklausyti jos gyvenimo istorijos“, –  krašto žmones, kurių atminimą aktyviai saugo panemunėliečiai, pristato Audra Šakalienė ir pasidžiaugia, kad tekstą įgarsino jos dukra, nes kiekvieno žmogaus ryšys su gimtine prasideda nuo kažkada savo bendruomenės žmonėms padeklamuoto eilėraščio, sudainuotos dainos, vietos gyventojų statomame spektaklyje sukurtu vaidmeniu, prisilietimu prie krašto istorijos.

Marcelė Kubiliūtė gimė Panemunėlio valsčiaus Tindžiulių kaime. Jos tėvai buvo apsišvietę ir tautiškumą puoselėjantys valstiečiai. Marcelės pirmieji mokytojai buvo kunigas Jonas Katelė ir knygnešys Juozas Otonas Širvydas. Ji aktyviai įsitraukė į lietuvių visuomeninį gyvenimą. Platino atsišaukimus, spaudą, dirbo Lietuvos žvalgyboje.

1925–1940 m. Kaune Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje ji buvo šifruotoja, pirmąja sekretore. Buvo atsakinga už lenkų okupuotos Lietuvos lietuvių rėmimą laikraščiais, pinigais, knygomis. Ji pati sutartu laiku ir sutartoje vietoje prie vykdavo prie demarkacinės linijos ir perduodavo pinigus lietuvių atstovams. Sovietmečiu įsitraukė į antisovietinį pogrindį. Prasidėjus antrajai okupacijai buvo suimta, tardoma, vėliau ištremta. Sugrįžusi dirbo Kaune, Tauragėje, Vilniuje, rėmė politinius kalinius ir tremtinius. Mirė 1963 metais. Palaidota Rasų kapinėse.

Vidmantas Zakarka ties jos gimtąja sodyba pakelėje pastatė medinę skulptūrą ir rodyklę, nukreipiančią link tos vietos, kur prabėgo jos vaikystė, kuria vis dar mena sena, audrų aplaužyta, bet vaisius dar auginanti obelis.

„Vidmantas sukūrė ir Matildai Olkinaitei skirtą paminklą, o Eduardas Titas interaktyvų suolelį. Ant jo prisėdus galima pasiklausyti Doloresos Kazragytės skaitomų šios panemunėlietės eilėraščių, – sako Audronė Šakalienė, prisimindama įspūdingus Panemunėlio gyventojų organizuotus renginius, kuriais pagerbiama Matilda. – Ją pagerbiame ir per Gedulo ir vilties dieną prie Panemunėlio geležinkelio stoties“.

Panemunėlyje vaistininko šeimoje gimusi Matilda Olkinaitė(1922–1941) – jauna Lietuvos žydų poetė, kūrusi lietuvių kalba, nužudyta Holokausto metu. Baigusi Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnaziją, ji studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose. Nuo 1932 m. skelbė eilėraščius ir prozą Lietuvos spaudoje, rengė debiutinį poezijos rinkinį.

Lino kelias

Už kelių kilometrų nuo Panemunėlio yra Panemunėlio geležinkelio stoties kaimas. Audronė Šakalienė užsimena, kad gyventojai galvoja keisti kaimo pavadinimą, bet vis nesutaria, nors seniai geležinkelio stotyje nebesustoja traukiniai, kuriais ne sykį važiuotą į Daugpilį, Maskvą, o stoties pastatas, kur panemunėliečiai pasitikdavo ir išlydėdavo savo artimuosius, stovi užkaltais langais. Tik retsykiais pradunda vienas kitas prekinis traukinys.

Tačiau šiandien į Panemunėlio geležinkelio stoties kaimą verta užsukti  ne dėl kelionių traukiniais, o dėl Panemunėlio mokykloje-daugiafunkciame centre įkurtos edukacinės klasės, kurioje Audronė Šakalienė supažindina su Lietuvoje šimtmečiais augintais, dainose apdainuotais mėlynžiedžiais linais, kurių šiandien tik kur ne kur gali pamatyti.

Čia eksponuojami linų apdirbimo įrankiai, lininiai rankšluosčiai, verpimo rateliai. Prie nertos staltiesės užtiesto stalo sėdi lininiai, lininiais rūbais aprengti senoliai, kuriuos naujam gyvenimui prikėlė Audronė Šakalienė. „Vienus eksponatus užtinku internete, kitus turgeliuose, dar kitus žmonės dovanoja ar susirandu važinėdama po kaimus su vyru. Kiekvieną gautą daiktelį savo rankomis nušveičiu, nes dauguma daiktų būna sudulkėję, pakeitę spalvą“, – atvirauja Audronė.

Audronė, stengdamasi priminti su linų auginimu ir apdirbimu susijusias tradicijas, jau kuris laikas dalyvauja įvairiose šventėse, vykstančiose tiek Rokiškio rajone, tik ir kituose miestuose.

Kaip pati sako, dukters paskatinta parengė edukacinę programą „Lino kelias“. Programai suteiktas Kultūros pasas. Per šią edukaciją. Audronė su trimis bendramintėmis, pasidabinusios lininiais rūbais, pasakoja ir pasinaudodamos ekspozicijoje laikomais įrankiais demonstruoja, kokius kančių kelius praeina linas.

Karolina Baltmiškė

Nuotr. autorė Karolina Baltmiškė