Pamokos už mokyklos ribų: ko vaikus moko netradicinė aplinka?

Mokymasis už mokyklos ribų – pasirenkant įvairius žygių maršrutus, greta įdomių miesto statinių, parke, prie vandens telkinių, urbanistinėse vietose, muziejuose ar mokslo centruose – neabejotinai praturtina vaikų žinias ir skatina juos mokytis atrandant. Kad ir kokia tai bebūtų erdvė, mokymo(si) tikslas pakeitus aplinką išlieka tas pats: tyrinėti, eksperimentuoti, savarankiškai ieškoti atsakymų ir mokytis iš patirties. Tai sparčiai populiarėja visame pasaulyje, tačiau vis dar vangiai taikoma praktikoje mūsų šalies mokyklose – kodėl?

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos kanclerio pavaduotoja, docentė Ilona Tandzegolskienė, vadovaujanti kvalifikacijos tobulinimo programai „Mokymasis už mokyklos ribų: tikslai, patirtys ir grįžtamasis ryšys“ sako, kad, kaip rodo tyrimai, didžia dalimi mūsų pedagogai planuoja pamokas už mokyklos ribų, tačiau tam skiria vos nuo vienos valandos iki keturių valandų vienai klasei per mėnesį. To akivaizdžiai negana.

Daro mokymąsi įtraukiantį ir inovatyvų

I. Tandzegolskienė neabejoja mokymosi už mokyklos ribų nauda ir verte: mokymasis už mokyklos ribų ne tik suteikia žinių, bet ir lavina bendrąsias kompetencijas, t.y. skatina bendradarbiavimą tarp grupės narių, komandos formavimą, savęs ir kito pažinimą, lavina kūrybiškumą, formuoja socialinius ir emocinius įgūdžius.

„Vokietijoje itin aktualus mokymasis įvairiose urbanistinėse vietose. Tokiuose miestuose kaip Duisburgas ar Dortmundas, kur yra senųjų gamyklų, jos nekeičiamos – galima eiti į šias gamyklas kaip autentiškas vietas su mokiniais ir kalbėtis apie anglies kasybos laikmetį bei analizuoti gamyklą kaip paveldo ar kaip ekosistemos objektą. Išėjimas mokytis aplankant urbanistinius statinius, nacionalinius ar regioninius parkus arba vandens telkinius daro mokymąsi inovatyvų, mat čia, patiriant atradimų džiaugsmus, mokomasi iš aplinkos“, – pasakoja I. Tandzegolskienė.

Pasak jos, vienas iš įdomesnių objektų Lietuvoje, kuris gali suteikti mokiniams įvairialypio pažinimo, yra Visagino miestas ir Ignalinos atominė elektrinė. Apsilankius čia, su vaikais galima kalbėtis apie atominę energetiką – kodėl Lietuvai buvo svarbi atominė elektrinė, kokios strategijos laikytasi, kodėl ir kaip ji uždaryta. Taip pat kalbėti apie miesto virsmą iš atominio miesto į kultūrinį miestą, kuriame šiandien apstu turistus traukiančių vietų ir objektų.

„Tai satelitinis miestas, pastatytas greta atominės elektrinės, kuriame nėra nė vieno privataus vieno ar dviejų aukšto namų – vien daugiaaukščiai blokiniai namai. Tai puiki proga su mokiniais kalbėtis apie tokio miesto statymo koncepciją ir kas yra būdinga miestams, didmiesčiams. Taip pat įdomi atominės elektrinės uždarymo strategija: uždarymo etapai ir vykdomi darbai, giluminio atliekyno projektas ir pan. Kalbant apie Visaginą, aktuali tema – įvairių kultūrų sankirta, nes į šį miestą atvyko gyventi Sovietų Sąjungos respublikos žmonės iš įvairių šalies kampelių, tad čia galime sutikti ir ukrainietį, ir baltarusį, ir armėną – miesto identitetas nevienalytis“, – pasakoja I. Tandzegolskienė.

Mokymasis už mokyklos ribų įtraukus tuo, kad suteikia daugiau įsimintinų ir smalsumą sužadinančių mokymosi patirčių – galima liesti, girdėti, užuosti, matyti. Tokį mokymąsi lydi nuotykis ir rizika, susidomėjimas ir motyvacija, nauji iššūkiai ir tyrinėjimo džiaugsmas.

Stabdo įvairios kliūtys

Mokyklose, planuojant mokymąsi už mokyklos ribų ir rengiant scenarijus, gali būti orientuojamasi į anglosaksiškąją arba skandinaviškąją ugdymo kryptį. Anglosaksiškoji tradicija yra labiau siejama su neformaliuoju  ugdymu netgi nuotykiu, kai vykstama į muziejų, aplinkosauginius objektus, mokslo slėnius ir pan.

Tuo tarpu skandinaviškoji glaudžiai susijusi su formaliuoju ugdymu ir dažniausiai įgyvendinama kaip formaliojo ugdymo dalis – šiuo atveju mokymasis vykdomas gamtoje ar kultūrine ar istorine prasme reikšmingoje vietoje, arba gali vykti ir mokyklos teritorijoje, pavyzdžiui, lauko darže.

„Negalima nuneigti kliūčių, kurios atsiranda planuojant mokymąsi už mokyklos ribų – tai mokymosi vietos tinkamumas, atitinkamo ugdymo turinio parengimas, laiko planavimas, priemonių ir išteklių parinkimas, veiklos etapų grupavimas.

Jei planuojamos veiklos toliau nuo švietimo įstaigos, greta mokymosi išteklių bei vietos parinkimo, atsiranda transporto išlaidų ir laiko sąnaudų aspektas. Taip pat būtina sąlyga – tai dialogas su neformaliojo ugdymo programų rengėjais ir tarp kolegų, siekiant užtikrinti tarpdiscipliniškumą, kas prisideda prie mokinio emocinės raiškos, asmeninio augimo ir fizinio aktyvumo vystymo“, – sako I. Tandzegolskienė, plačiau šią temą pristatysianti spalio 13–14 d. Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos ir VDU Švietimo akademijos organizuojamoje VI-ojoje Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos (LETA) konferencijoje „Švietimo praktika ir tyrimai turbulentiniame pasaulyje“.

Nerijus Žeronas