NAUJIENOS

Kalbos kelias


Edukacinis maršrutas „KALBOS KELIAS“

MARTYNAS MAŽVYDAS

Spėjama Martyno Mažvydo gimimo vieta – Šilutės rajonas
Laukstėnų kaime, prie kelio Žemaičių Naumiestis – Gardamas – Švėkšna, stovi paminklinis akmuo su užrašu: „Šiose Švėkšnos, Gardamo, Žemaičių Naumiesčio apylinkėse apie 1510 m. gimė pirmosios lietuviškos knygos autorius MARTYNAS MAŽVYDAS 2001 Dėkingi kraštiečiai“. Paminklinis akmuo atidengtas 2001 m. gegužės 7 d., kuriuo pažymima pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo spėjama gimtinė.
Martynas iš Mažvydų giminės, Vaitkaus sūnus. Pasak kalbininko Zigmo Zinkevičiaus, M. Mažvydo raštų dialektologinės analizės duomenimis, M. Mažvydas gimė pietų Žemaitijoje, miestelėno šeimoje. Tačiau vokiečių mokslininko P. G. Tyleno (Thielen) knygoje „Kultūra Prūsijos kunigaikščio Albrechto dvare“ rašoma, kad M. Mažvydas į Karaliaučių atvyko kaip „jaunas lietuvių bajoras“. Bet savo teiginio autorius nepagrindė jokiu šaltiniu.
Vis dėlto M. Mažvydas buvo artimas bajorų luomui. Z. Zinkevičiaus nuomone, M. Mažvydo motina bajorų kilmės, B. Vilento tėvo bajoro sesuo, greičiausiai buvo ištekėjusi už ne bajoro Vaitiekaus  Mažvydo, rašytojo tėvo. Kilmės versijų aiškinimui turi reikšmės M. Mažvydo prisipažinimas laiške kunigaikščiui Albrechtui, rašytame iš Ragainės, kad jis nemoka dirbti žemės ūkio darbų. Tad gal iš tikrųjų augo ne valstiečio šeimoje.
Laukstėnų kaimas, Šilutės rajonas
 
Klaipėdoje – paminklas Martynui Mažvydui
Klaipėdoje, Lietuvininkų aikštėje pastatytas paminklas Mažvydui.
Paminklas pastatytas 1997 m. rugsėjo mėnesį buvusioje „Pergalės" aikštėje,  minint pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas“ išleidimo 450 metines. Skulptorius Regimantas Midvikis dirbo prie šios 3,5 metro aukščio granitinės skulptūros ketverius metus. Akmeniniai stulpeliai priešais skulptūrą simbolizuoja mokyklos suolus. Aikštė pavadinta Lietuvininkų aikšte.
 
Martyno Mažvydo pėsčiųjų alėja
1968 m. buvo įrengta pirmoji pėsčiųjų alėja Klaipėdoje, kuri pavadinta M. Mažvydo vardu. Taip įprasmintas Martynas Mažvydas – pirmosios lietuviškos knygos autorius, dvasininkas, švietėjas.
M. Mažvydo alėja buvo rekonstruota 2008 m. vasarą. Rekonstrukcija atgaivino vienintelę uostamiesčio pėsčiųjų arteriją, kai kur pažymėtos iki Antrojo pasaulinio karo alėją kirtusios gatvelės. Rekonstrukcijos projekto vadovas – architektas V. Paulionis. Po rekonstrukcijos M. Mažvydo alėja Klaipėdoje tapo viena populiariausių vietų uostamiestyje. Alėja nušvito naujomis spalvomis: paklotos klinkerio ir granito plytelės, trinkelės, plokštės, alėją apšviečia originalūs šviestuvai, atnaujinti alėjos želdiniai, pastatyti granitiniai suolai, kurie pastaruoju laikotarpiu pasipuošė originaliais skulptūriniais akcentais.
 
Klaipėdos Martyno Mažvydo alėja
 
KRISTIJONAS DONELAITIS
Paminklas Kristijonui Donelaičiui Klaipėdoje
Paminklas pastatytas 1973 metais. Paminklo autorius – Petras Deltuva. Aikštė, kurioje pastatytas paminklas, vadinasi Donelaičio aikšte. Stambiomis plokštumomis modeliuota penkių metrų aukščio granito stulpas, kurio viršūnėje poeto Kristijono Donelaičio (1714–1780) galva tuo metu buvo naujas menininko žodis, komponuojant paminklinius biustus. Paminklo šone – eilutės iš „Metų“: Sveiks, svieteli margs!“
 
Klaipėdos Kristijono Donelaičio aikštė
 
JURGIS ZAUERVEINAS
Paminklas Jurgiui Zauerveinui Klaipėdoje
 
2011 metais Klaipėdoje, Liepų g. 5 pastatytas paminklas filosofijos daktarui, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjui, publicistui, poetui Jurgiui Zauerveinui. Skulptūros autorius skulptorius Gintautas Jonkus. Skulptūra realistinė, išlaikanti autentiškus asmenybės bruožus. Vaizduojamas mąstantis Jurgis Zauerveinas – keliautojas, stabtelėjęs mieste prie upės ir atsirėmęs į turėklus, transformuotus į lyg atverstą knygą.
Jurgio Zauerveino eilėraštis „Lietuvininkais esame mes gimę“ XIX amžiaus pabaigoje buvo virtęs neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu. Klaipėdoje yra ir J. Zauerveino gatvė.
 
Hanoverio apylinkėse gimęs Jurgis Zauerveinas neturėjo nuolatinės pastogės – visą gyvenimą jis blaškėsi po Europos kraštus, studijavo įvairių tautų papročius, jų tradicijas, mokėsi kalbų. Gal todėl šį šviesuolį vaizduojanti pilkšvo granito skulptūra Liepų gatvėje prisišliejo prie restauruoto gyvenamojo namo, kuriame kažkada buvo nakvynės namai.
XIX amžiaus pabaigoje Jurgis Zauerveinas dažnai atklysdavo į Klaipėdą. Manoma, kad šiame arba gretimuose namuose jis susitikdavo su tuo metu Rytprūsiuose veikusiais lietuvių tautinio sąjūdžio atstovais, tarp kurių buvo ir Jonas Basanavičius.
 
Vokietijos valdomoje Mažojoje Lietuvoje Jurgis Zauerveinas (1831–1914) praleido apie ketvirtį amžiaus. Išgarsėjo liberaliomis pažiūromis, mokėjo apie 60 pasaulio kalbų.  Jurgis Zauerveinas bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje.


Jurgio Zauerveino siluetą papildo paminklo akmenyje iškaltas posmas iš jo garsiausio poezijos kūrinio – eilėraščio „Lietuvininkais esame mes gimę, lietuvininkais turime ir būt".
Liepų g. 5, Klaipėda
 
MIKALOJUS DAUKŠA
Mikalojaus Daukšos memorialinis muziejus Kėdainiuose
 
Suaugusiųjų ir jaunimo mokyklos istorijos-memorialinis muziejus įkurtas 1993 metais. Pagrindinė ekspozicija skirta lietuvių raštijos kūrėjui, švietėjui, humanistinių idėjų reiškėjui, vienam didžiausių kovotojų dėl gimtosios kalbos teisių XVI amžiuje, kunigui Mikalojui Daukšai.
Mikalojus Daukša gimė apie 1527 metus Babėnuose (dabar Kėdainių miesto seniūnija) Mirė 1613 metų vasario 16 dieną Varniuose.
Muziejaus eksponatai supažindina su jo biografija, kūryba, veikla, nuopelnais lietuvių raštijos kūrimui. Eksponuojami M. Daukšos darbai – svarbiausias iš jų „Postilės“ vertimas. Kultūros, meno veikėjų mintys, pasisakymai apie šį iškilų žmogų.

Mikalojaus Daukšos mokyklai suteiktas 1989 m. Pagrindinė mokykla veikė nuo 1976 m. spalio 20 d. iki 2013 m. rugsėjo 31 d. Muziejus, kaip palikimas, atiteko puoselėti po reorganizacijos čia įkurtai Suaugusiųjų ir jaunimo mokyklai.
Eksponuojami Kėdainių krašte surinkti etnografiniai daiktai, buities reikmenys. Surinkta knygų, spaudos leidinių, vadovėlių. Muziejuje – apie 1500 eksponatų.
Muziejuje rengiamos integruotos edukacinės pamokos moksleiviams, vyksta audimo pamokos TAU senjorams, šventės, susitikimai, rengiamos mokinių darbų parodos.
S. Dariaus ir S. Girėno g. 52, Kėdainiai
 
Mikalojaus Daukšos ąžuolas Kėdainiuose
Ąžuolas auga Kėdainių miesto šiaurinėje dalyje – Babėnuose. Ties M. Daukšos g. 43 namu pastatyta nuoroda link ąžuolo (0,1 km).  1999 metais ąžuolas paskelbtas valstybės saugomu botaniniu gamtos paveldo objektu.
Šis medis – seniausias Kėdainiuose, susijęs su istorine asmenybe. Pasakojama, kad apie XVI amžiaus vidurį jį sodino lietuvių raštijos pradininkas Mikalojus Daukša, nes jis auga netoli jo buvusios gimtosios sodybos.
 Prie kamieno įtaisyta jam skirta memorialinė lenta.
 
Paminklas Mikalojui Daukšai Varniuose, Telšių rajonas
Varniai – paskutinė Mikalojaus Daukšos gyvenimo vieta.  Prie Žemaičių vyskupystės muziejaus pastato pastatytas paminklas, skirtas dviem šio krašto asmenybėm – Mikalojui Daukšai ir Žemaičių vyskupui Merkeliui Giedraičiui. Paminklo centre – kolona, simbolizuojanti XVI amžiuje vykusį Lietuvos kultūros, o tuo pačiu ir lietuvių kalbos renesansą, padėjusį lietuvių tautai išlikti. Prie kolonos stovi Mikalojaus Daukšos ir Merkelio Giedraičio skulptūros.
Idėja Varniuose pastatyti paminklą Žemaičių vyskupui Merkeliui Giedraičiui ir šios vyskupijos kanauninkui, pirmųjų lietuviškų knygų, išleistų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, vertėjui, garsiosios Postilės pratarmės autoriui Mikalojui Daukšai gimė apie 1993-uosius metus, kai Anykščiuose buvo kuriamas paminklas Antanui Baranauskui (skulptūros autorius – Lietuvos nacionalinės premijos laureatas žemaitis Arūnas Sakalauskas).
Viena iš pirmųjų tokio paminklo statybos Varniuose idėją ėmė kelti Varnių apylinkėse gimusi profesorė literatūrologė, Lietuvos nacionalinės ir Santarvės premijos laureatė Viktorija Daujotytė ir  buvęs Lietuvos Kultūros ministerijos ministro pavaduotojas Vytautas Balčiūnas.
1993 m. lapkričio mėnesį Vilniaus universitete įvyko pasitarimas, kuriame tartasi dėl paminklo Varniuose statybos galimybių ir perspektyvų. Pasitarime dalyvavo prof. Viktorija Daujotytė, viceministras Vytautas Balčiūnas, Žemaičių akademijos rektorius Adomas Butrimas, XVI a. Lietuvos kultūros tyrinėtojas, dabartinis Lietuvos Prezidento patarėjas Darius Kuolys, istorikas Antanas Tyla. Šiame pasitarime nutarta Varniuose statyti paminklą Merkeliui Giedraičiui ir Mikalojui Daukšai.
Galutinai dėl paminklo statybos apsispręsta 1994 m. kovo mėnesį.
1995 m. gegužės mėn. Lietuvos Vyriausybė paminklo statybai skyrė pradinį finansavimą – 250 tūkst. Lt. Vėliau paminklo statybai pagal išgales aukojo Žemaitijos žmonės, Giedraičių giminės atstovai, gyvenantys užsienyje, paminklo statybą papildomai parėmė Lietuvos Vyriausybė, nemažai lėšų paminklo statybai skirta iš Valstybinės M. Daukšos Postilės jubiliejinės programos.
Paminklas atidengtas 1999 metais, minint 400-ąsias  iš lenkų kalbos į lietuvių kalbą išverstos ir ir vyskupo Merkelio Giedraičio lėšomis 1599 metais atspausdintos „Postilės“  metines.
S.Daukanto g. 6, Varniai, Telšių rajonas
 
Mikalojaus Daukšos ąžuolas Betygaloje (Raseinių rajonas)
Mikalojaus Daukšos ąžuolas auga Raseinių rajone, Betygaloje. Miestelio centre pastatyta rodyklė, rodanti, kad už  0,3 km auga Daukšos ąžuolas, 2012 metais paskelbtas valstybės saugomu gamtos paveldo objektu.
Pasakojama, kad ąžuolas atsirado kartu su į Betygalą atvykusiu lietuviško žodžio puoselėtoju Mikalojumi Daukša, klebonavusiu Betygaloje 1592–1609 metais. Jis mėgdavęs netoli šio ąžuolo pasėdėti, pasigrožėti gamtovaizdžiu. Vieviršės pakrantėje auga ir daugiau mažesnių ąžuolų. Šiandien jau sunku pasakyti, ar M. Daukša pats pasodino tą didįjį ąžuolą, ar jo garbei kiti jį pasodino. Viena aišku: ąžuolas šioje atšlaitėje atsirado kartu su į Betygalą atvykusiu lietuviško žodžio puoselėtoju M. Daukša ir yra su juo susijęs.
Mikalojaus Daukšos ąžuolas patenka į Dubysos regioninio parko teritoriją. Medis ošia Vieviršės upelio šlaite. Link jo patogu nusileisti naujai įrengtais laiptais.  Prieš nusileidžiant prie ąžuolo verta stabtelti prie informacinio stendo – ir ne tik daugiau sužinoti apie ąžuolą, bet ir pasigėrėti vaizdu.
Tame pačiame šlaite aplink ąžuolą pasklidusios apie 1930 m. kanauninko Pranciškaus Janulaičio sodintos ir skiepytos obelys.
Ąžuolas – Betygalos simbolis, jis vietos gyventojų pageidavimu buvo pavaizduotas kuriant Betygalos herbą.
Betygala, Raseinių rajonas
 MOTIEJUS VALANČIUS

Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus

 
Nasrėnuose, šalia Kretingos – Salantų kelio yra vyskupo Motiejaus Valančiaus (1801 m. vasario 16 d. – 1875 m. gegužės 17 d.) gimtinė.
Motiejus Valančius padėjo pagrindus aukštesnio meninio lygio lietuvių realistinei prozai, kuri paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje užėmė pirmaujančią vietą lietuvių literatūroje.
 Sodyboje stovi liaudies architektūros paminklas – Motiejaus Valančiaus XVIII a. klėtis. Penkių kamarų klėtelėje įrengtos etnografinės ekspozicijos: šeimininkės svirnelis, mergos kamara, rakandų kamara, grūdinė.
Atvykstančius į sodybą pasitinka Vytauto Majoro Palangos Juzės skulptūra, kurioje žemaitiškas tekstas visus maloniai kviečia užeiti į sodybą, aplankyti žymaus žmogaus gimtinę, susipažinti su čia esančiomis ekspozicijomis.
 
Muziejaus stacionariose ekspozicinėse salėse eksponuojami 273 eksponatai, klėtelės ekspozicijose 57 eksponatai.
 
Muziejaus sodyba papuošta septyniomis Kretingos rajono tautodailininkų sukurtomis monumentaliomis ąžuolinėmis medžio skulptūromis. Kiekviena skulptūra yra skirta kam nors paminėti: M. Valančiaus švietėjiškai veiklai, blaivybės veiklai, sukilėliams, Nasrėnams atminti ir kt.
 
Priešais muziejų, kitoje kelio pusėje, pasodintas M. Valančiaus ąžuolynas (200 ąžuoliukų), pastatytas ąžuolyno kryžius.
 
Prieš pat muziejų, ąžuolyne, stovi gražus balto akmens žemaičių vyskupo M. Valančiaus paminklas (autorius skulptorius Kęstutis Balčiūnas, architektas Edmundas Giedrimas). Prie senovinio šulinio auga senas klevas.
 
Nasrėnai, Kretingos rajonas
 
 
 
Motiejaus Valančiaus krikšto vieta – Kalnalio šv. Lauryno bažnyčia
 
Iš Nasrėnų važiuojant link Salantų, Klausgalvių kaimo šiaurės rytiniame pakraštyje, Kalnaliu vadinamos aukštumos viršuje nuo XVII amžiaus stovėjo medinė koplyčia, priklausanti Salantų parapijai. Jai sunykus kunigaikščio Andrejaus Oginskio rūpesčiu 1777 metais pastatyta Šv. Lauryno bažnyčia. Joje 1801 m. kovo 1 dieną pakrikštytas būsimasis Žemaičių vyskupas Motiejus Kazimieras Valančius.
Priešais altorių užrašyti Motiejaus Valančiaus žodžiai „Blaivios širdys – malonios Dievui“.
 
 
Paminklas Motiejui Valančiui Varniuose
 
Varniuose, Simono Daukanto gatvėje esančiame skvere stovi paminklas vyskupui Motiejui Valančiui.
Paminklas pastatytas 1927 m. skvere, priešais namą, kuriame vyskupavimo laikotarpiu Motiejus Valančius (1850–1875 m.) gyveno.
Idėja Varniuose pastatyti paminklą vyskupui Motiejui Valančiui kilo 1923 metais. Buvo sudarytas komitetas iš generolo Valantinavičiaus, L. Daukšos, M. Steponavičiaus. Komiteto pastangomis pradėtos rinkti lėšos. Kaune žemaičiai inteligentai paaukojo 1200, Varnių valsčius - 500, Pavandenės smulkaus kredito draugija – 50, Paplauskienė iš Čikagos – 1000 litų. Visoje Lietuvoje buvo platinamas atvirukas su gipsiniu būsimo paminklo atvaizdu, už kurį gauta 400 litų. Per Lietuvos prezidento pietus surinkta 460, pats prezidentas ir J.E. Telšių vyskupas J.Staugaitis paaukojo po 100 litų.
Motiejaus Valančiaus biustą 1925 metais, o tuomet sukako 50 metų nuo vyskupo mirties,  sukūrė skulptorius Antanas Aleksandravičius. Pagal gipsinį variantą jį iš bronzos išliejo siaurųjų geležinkelių dirbtuvė Kaune (inžinierius A. Grauracikas, meistras S. Poziemskis).
Vieta paminklui statyti buvo parinkta vadinamajame Valančiaus darželyje, netoli namo, kuriame gyveno Žemaičių Ganytojas. Priešingoje pusėje netoliese stovi Varnių dvasinės seminarijos rūmai. Tai būtent tos vietos, kur vyskupas, ir ne tik būdamas seminarijos rektoriumi, praleisdavo daugiausiai laiko.
1927 metais paminklas buvo pašventintas. Šventinimo iškilmėse dalyvavo Telšių vyskupas Justinas Staugaitis, Respublikos prezidentas Antanas Smetona, kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas.
Ant paminklo buvo užrašyta: priekinėje plokštumoje „Žemaičių vyskupas Motiejus Valančevskis-Valančius. 1801–1875“;  dešinėje – „Žemaičiui – Žemaičiai. 1925“; kairėje „Šviesos Skleidėjui – Visuomenė“; užpakalinėje plokštumoje  „Blaivybės Apaštalui – Pasekėjai“. Cemente išlieta: priekinėje plokštumoje – vyskupo mitra; dešinėje – atskleista knyga su užrašu  „Žemaičių Vyskupystė“; kairėje – knyga su užrašu  „Palangos Juzė“ ir plunksna.
 
1951 metais paminklas buvo nugriautas.
 
Po nugriovimo biustas paslapčia atiteko antrinių žaliavų supirkimo punkto vedėjui Antanui Norkui. Slepiamą šuliny, vėliau garaže suvyniotą į skudurus, jį pastebėjo Norkaus draugas Petras Blažys, apie tai tik Sąjūdžio pradžioje papasakojęs savo sūnui Algimantui, Jonavos kultūros fondo klubo „Taurosta“ nariui. Taurostiečiui Kazimierui Šimkui nemažai reikėjo pavažinėti po Žemaitiją, bendrauti su ano meto liudininkais,  Amtano Norkaus giminėmis, kol sūnus Antanas prisiminė keistus dalykus, kurie dėjosi jų namuose vaikystėje. Tik dabar, nors ir abejodamas, įtarė, kad tai susiję su Valančiaus paminklu. 1988 metais lapkričio 23 dieną pabandė ieškoti. Ir rado užkastą savo tėvo name, prieangyje po grindimis, po užritintu akmeniu.
Surastas paminklas buvo atvežtas į Telšių katedrą.
Lėšos paminklui rinktos pusantrų metų. Varnių parapijiečiai paaukojo 6477 rublius, o Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio organizuoto kryžiaus nešimo į Jurgaičių kalną metu surinkta 5000 rublių. Postamento projektą parengė dailininkas Aloyzas Rimeika, darželio sutvarkymo planą – landšafto architektė Irena Dambrauskaitė-Krivickienė. Kad tai būtų įgyvendinta daug pasidarbavo Varnių miesto ir parapijos, Žemaičių kultūros draugijos žmonės.

Atstatymo paminklo šventinimo iškilmės įvyko 1990 metų liepos 28 dieną. Dalyvavo Lietuvos Respublikos Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys, Telšių vyskupas ir Klaipėdos apaštalinis administratorius Antanas Vaičius.
 
 
Motiejus Valančius ir Kaunas
 
Motiejaus Valančiaus palaidojimo vieta
 
1878 m. Šv. Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje virš kriptos, kur vyskupas palaidotas, pastatytas paminklinis biustas iš gipso ir marmuro lenta su epitafija: „D.O.M. Šioje šventovėje palaidotas švento atminimo Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, g. 1801 m. vasario mėn. 16 d. m. 1875 m. gegužės mėn. 17 d., per 25 metus uoliai valdęs vyskupiją. Buvo žymus vyskupas-valdytojas, rašytojas ir liaudies tėvas; pakėlė savo avijos švietimą ir dorovę, nusipelnė visų pagarbą ir paliko negęstantį atminimą. Ramybė Tavo vėlei, garbingasis ganytojau!“.
Iki 1957 m. epitafijos tekstas buvo lenkiškas.
 
Vilniaus g. 1, Kaunas
Motiejaus Valančiaus reljefinis portretas
1925 metais  Žaliakalnyje „Saulės“ gimnazijos fasadą papuošė Motiejaus Valančiaus reljefinis portretas su kryžiumi ant krūtinės (skulpt. Vincas Grybas).
1953 m. buvo užtinkuotas. 1968 metais vyskupo bareljefą atkūrė skulptorius Antanas Dimžlys ir architektas Petras Stankevičius.
Savanorių pr. 46, Kaunas
Motiejus Valančius – „Knygnešio sienelėje“
1940 metais  Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje pastatyta Knygnešių sienelė, kurioje įamžinti 100 labiausiai nusipelniusių knygnešių. 2-ojoje lentoje „Pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai“ greta kitų įrašyta: „Valančius Motiejus, vyskupas“. 1950 metais paminklas nugriautas. 1997 metų birželio 7 d. atstatytas (archit. Liucijus Dringelis).
K. Donelaičio g. 64, Kaunas
Memorialinė lenta Motiejui Valančiui
 
1970 metais Kauno senamiestyje, Valančiaus g. 6 namo atidengta memorialinė lenta „Šiame name 1864–1875 m. gyveno rašytojas Motiejus Valančius“. Po namo remonto 1985 m. lenta dingo.
2011 kovo 9 dieną, minint vyskupo 210-ąsias gimimo ir Žemaičių vyskupijos 600-ąsias metines, ant Kauno miesto muziejaus pastato atidengta nauja memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1864–1875 m. gyveno Žemaičių vyskupas, didysis tautos švietėjas, blaivybės sąjūdžio pradininkas Lietuvoje, rašytojas Motiejus Valančius“ (skulpt. Alfonsas Vaura)
 
M. Valančiaus g. 6, Kaunas
 
Paminklas Motiejui Valančiui
 
2005 rugsėjo 25 dieną Rotušės aikštėje šalia Kunigų seminarijos pastatytas dr. Rimvydo Sidrio Kaunui dovanotas paminklas (skulpt. Leonas Žuklys, archit. Algimantas Sprindys). Tvarkant paminklo prieigas, jo užnugaryje įrengta granitinė plokštė, kurioje autentišku vyskupo braižu įkaltas M. Valančiaus apie 1875 m. parašytas testamentinio laiško fragmentas.
 
 
DIONIZAS POŠKA
 

Dionizo Poškos Baublių muziejus

 
Šilalės rajone, Bijotuose – pirmasis senienų muziejus Lietuvoje. Muziejų išskaptuoto ąžuolo kamiene 1812 m. įrengė žemaičių bajoras, teisininkas, rašytojas, istorikas, kultūros šviesuolis kalbininkas Dionizas Poška (1764–1830).
Ąžuolą, kuriam tuomet buvo apie tūkstantis metų, žmonės vadino Baubliu. 1824 m. šalia Baublio pastatytas antrasis ąžuolo kamienas – Baublio brolis.
Dionizas Poška Bardžiuose, kaimelyje šalia Bijotų, gyveno nuo 1790 m. iki mirties gyveno. Valdė apie 500 ha žemės.
Baublyje Dionizas Poška dirbo ir ilsėjosi. Čia jis sudėjo archeologinius radinius, istorinę ir etnografinę medžiagą, senovės dievų atvaizdus, įžymių žmonių portretus ir daugiau kaip 200 knygų bibliotekėlę. Baublio rinkiniais domėjosi mokslininkai, tautinio atgimimo veikėjai, prie jo buvo rengiamos dainų šventės, chorų pasirodymai, gegužinės.

Dionizui  Poškai mirus, surinktos senienos paties jo valia pasklido po Lietuvą, didžioji jų dalis pražuvo Pirmojo pasaulinio karo metais. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje D.žionizo Poškos Baubliams pakeistas šiaudinis stogas, jis apkaltas lentutėmis, padėti cementiniai pamatai. 1930 m. visuomenės iniciatyva Baubliai buvo apdengti mediniais gaubtais, suveržti metaliniais lankais.

1947 m. Baublių muziejus buvo atkurtas. 1949–1962 m. Bijotuose veikė Dionizo Poškos memorialinis muziejus. Pirmą kartą Baubliai konservuoti 1956 m.

Baubliai – senovės lietuvių kultūros paminklas, neturintis analogo, gyvai menantis rašytoją Dionizą Pošką ir Lietuvos praeitį.
1825 m. pradėjo sudarinėti lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodyną, kurio užbaigti nespėjo. Paliko sudaryti du žodyno tomai (rankraštis, 2 tūkst. puslapių). Šiame žodyne – 25 tūkstančiai žodžių.
 
Dionizo Poškos kapas – Kaltinėnuose
Dionizas Poška mirė 1830 m. balandžio 30 (gegužės 12) dieną Bardžiuose – savo dvare, palaidotas Kaltinėnų parapijos kapinėse šalia anksčiau mirusios žmonos Uršulės.
Ant jo antkapinio paminklo eilutės iš jo kūrybos.
Žinok, Ateivi, jog tie kapai yra
Tikro žemaičio ir garbingo vyro,  
Kurs kalbą Tėvų savo ištaisyti troško,
O pats vadinos Dionizas Poška
 
SIMONAS STANEVIČIUS
 
Simono Stanevičiaus sodyba-muziejus  Kanopėnų kaime, Raseinių rajone
 
Rašytojas, pasakėčios žanro klasikas Simonas Stanevičius gimė 1799 m. spalio 26 dieną Kanopėnuose (Raseinių rajonas) smulkių žemaičių bajorų šeimoje.
1829 m. Simonas Stanevičius pakartotinai išleido anoniminio autoriaus 1737 m. Vilniuje išspausdintą lietuvių kalbos gramatiką ( „Universitetas linguarum Lituaniae“ ). Knygą pavadino „Trumpas pamokymas kalbos lietuviškos arba žemaitiškos“, įdėjo lietuvių ir lotynų kalbomis parašytą turiningą prakalbą, kurioje apibūdino lietuvių kalbos situaciją, lietuviškų raštų kalbą, apžvelgė senąją lietuvių literatūrą, nusakė jos reikšmę dabarčiai.
 
Simono Stanevičiaus gimtojoje sodyboje įsikūręs muziejus.
Kanopėnų kaimas yra Viduklės seniūnijoje, apie 2 km į pietvakarius nuo kelių Vilnius–Kaunas–Klaipėda (A1) ir Viduklės geležinkelio stotis–Plačiuva–Paupys (3508) sankirtoje.
Kelias į muziejų pažymėtas rodyklėmis.
Sodyboje-muziejuje eksponuojami rašytojo gyvenimą ir kūrybą menantys daiktai ir etnografiniai rinkiniai. Organizuojami įvairūs literatūriniai renginiai, gegužiniai giedojimaifolkloro festivaliai.
Sodyba yra regioninės reikšmės kultūros paminklas, 1992 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą
 
Stanevičiai Kanopėnuose gyveno iki XX a. pradžios, vėliau sodybos savininkai keitėsi. Nueitas ilgas ir nelengvas kelias, kol sodyba buvo pripažinta kultūros paveldo objektu ir įtraukta į valstybės saugomų kultūros paveldo objektų registrą.
Senų klevų alėja atveda į ketvirtą šimtmetį skaičiuojančią pasiturinčio bajoro sodybą su erdviu ir jaukiu kiemu. Sodybos trobesiai išdėstyti apie du kiemus – švarųjį ir ūkinį. Švariajame kieme–gyvenamasis namas, priešais jį – svirnas. Ūkiniame kieme – atstatyta ratinė, restauruoti kiti sodybos pastatai. Vakarinėje pusėje – senasis sodas.
1986 metais sodybos svirne, mokytoja Julija Norkutė įrengė pirmąją ekspoziciją, skirtą Simono Stanevičiaus gyvenimui ir kūrybai.
Kaip Simono Stanevičiaus poetinė kūryba susijusi su lietuvių tautos atgimimu, gimtosios kalbos aukštinimu, tautine savimone, liaudies gyvenimu, jos jausmais, nuotaikomis ir Lietuvos gamta, taip ir jo gimtojoje sodyboje, Kanopėnuose stengiamasi puoselėti senąją žemaitišką kultūrą.
 
Stemplių dvaras – paskutinė Simono Stanevičiaus gyvenimo vieta
 
Stemplių dvare (Šilutės rajonas) Simonas Stanevičius gyveno 18361848 metais.
Stemplės – kaimas Šilutės rajone, 12 km į rytus nuo Švėkšnos, prie kelio Kvėdarna–Švėkšna–Saugos (193)
1820 m., Jurgio Pliaterio sūnums pasidalijus Švėkšnos dvaro valdą, grafas Kazimieras Pliateris Stemplių kaimo pakraštyje įkūrė Stemplių dvarą.  Jis yra apie 2 km į šiaurę nuo Stemplių kaimo.
 
Jurgis Pliateris 1829 metais pradėjo remti Simoną Stanevičių, o nuo 1836 metus rašytojas gyveno Stemplių dvare ir prižiūrėjo savo globėjo Jurgio Pliaterio paliktą biblioteką.
 
Išlikę 3 dvaro pastatai: vienaukštis medinis gyvenamasis dvaro pastatas ant lauko akmenų mūro pamato su mansarda, medinis svirnas ir plūkto molio tvartas su dvišlaičiu stogu. Stemplių dvaras išlikęs iki šių dienų. Dvaras – perdažytas oranžine spalva didelis gyvenamasis namas, apsuptas medžių, ir išlikęs apnykęs klojimas. Visa tai – privatus ūkis.
 
Simbolinis Simono Stanevičiaus kapas Švėkšnoje
 
Simonas Stanevičius mirė Stemplėse 1848 m. mirė susirgęs džiova. Tiksli palaidojimo vieta nėra žinoma. 1984 m. tautodailininkas Vytautas Majoras pastatė paminklą ant simbolinio kapo – kenotafo Švėkšnos kapinėse.
 
 
 
LAURYNAS IVINSKIS
 
Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos muziejus
 
Laurynas Ivinskis (1810–1881) – XIX a. vidurio švietėjas, leidėjas, publicistas, tautosakos rinkėjas, leksikografas, poetas ir vertėjas, pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjas, taigi laikomas ir lietuvių periodinės spaudos pradininku.
Laurynas Ivinskis rašė kalbos mokslo darbus: lenkų–lietuvių, rusų–lietuvių žodynus. Jis buvo užsimojęs visus esamus žodynus suvesti į vieną ir papildyti savo surinktais žodžiais. Rankraštyje liko lenkiško–lietuviško žodyno dalis, taip pat medžiaga lietuvių kalbos gramatikai.
Gimnazijos muziejus įkurtas 1993 m. trečio aukšto nedidelėje patalpoje. Jam nuo įkūrimo pradžios iki išėjimo į užtarnautą poilsį  vadovavo lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Aldona Pažūsienė. Ji ir pradėjo rinkti eksponatus. Vėliau muziejaus eksponatai perkelti į naujas ir erdvias patalpas antrame aukšte.
Perkėlus muziejų į naujas  patalpas, atnaujinta ekspozicija. Kadangi patalpos erdvios, tai jose ir eksponatų daugiau. Tik įžengę į ekspozicijos salę, lankytojai pastebi buvusio mokinio Dragūno pieštą ir gimnazijai dovanotą Lauryno Ivinskio portretą, medžiagą, sukauptą apie pirmojo lietuviško kalendoriaus sudarytoją.
Muziejuje organizuojamos parodos, vyksta  renginiai. Susidomėjimo sulaukė mokytojų darbų paroda „Mūsų pomėgiai“, moksleivių meninio skaitymo konkursas.
V. Kudirkos g. 33, Kuršėnai, Šiaulių rajonas
 

Kuršėnų kalendorių muziejus

Muziejuje kaupiami kalendoriai ir medžiaga susijusi su Laurynu Ivinskiu. Ekspoziciją sudaro 6 skyriai. Pirmajame skyriuje lankytojai supažindinami su kalendorių atsiradimo istorija.
 Antrame skyriuje plačiai nušviečiama įvairiapusė Lauryno Ivinskio švietėjiška veikla. Trečiajame skyriuje – senieji kalendoriai. Tai pati vertingiausia kolekcijos dalis, kuri pasakoja apie kalendorius išleistus Lietuvoje po Lauryno Ivinskio. Šiame skyriuje yra daugiausia ūkininkams skirtų kalendorių. Ketvirtasis muziejaus skyrius pasakoja apie L. Ivinskio premijos laureatus.
Nuo 1992 m. ši premija skiriama geriausiam metų kalendoriaus sudarytojui. 
Penktasis ekspozicijos skyrius yra pats gausiausias, kuris atskleidžia kalendorių įvairovę. Šeštajame skyriuje eksponuojami užsienio šalių kalendoriai, atkeliavę iš visų žemynų.
Ventos g. 11A, Kuršėnai 
Paminklas Laurynui Ivinskiui Kuršėnuose
 
Paminklas Laurynui Ivinskiui stovi centrinėje Lauryno Ivinskio aikštėje Kuršėnuose. Paminklas pastatytas 1960 metais. Lauryno Ivinskio biustas buvo sukurtas 1958 metais.
Paminklas pastatytas iš betono ir bronzos. Postamentas betoninis, vaizduojamas Lauryno Ivinskio biustas – iš bronzos. Užrašas: „Laurynas Ivinskis 1810–1881“.
Paminklą sukūrė skulptorius Petras Aleksandravičius, architektas Simonas Ramunis.
 
Senatvėje lietuviškų kalendorių autorių, Lauryną Ivinskį, priglaudė Milvydų dvaro, esančio prie Kuršėnų, savininkas Ignas Gruževskis. Šiame dvare jis praleido paskutines savo gyvenimo dienas. Greitai jėgos silpo, ir 1881m. liepos 31d. tautos švietėjas mirė. Jis palaidotas senosiose Kuršėnų miesto kapinėse.
 
Lauryno Ivinskio aikštė, Kuršėnai, Šiaulių rajonas
 
Lauryno Ivinskio kapas senosiose Kuršėnų kapinėse
 
Lietuviškų kalendorių kūrėjas palaidotas 1881 metų liepos 31 dieną. Po jo mirties draugų ir mokinių surinktomis lėšomis buvo ant kapo pastatytas kuklus paminklas.
Tarpukario Lietuvoje leistame Raudonojo kryžiaus vaikų žurnale „Žiburėlis“ sakoma, kad Kuršėnų katalikų kapinėse yra palaidotas Laurynas Ivinskis ir pastarojo kapas yra lankomas Kuršėnų mokinių ir mokytojų. Taip buvo 1931 m. Šiandieną mokyklų mokiniai su mokytojais stengiasi palaikyti šią tradiciją.
Paminklas ir jį juosianti tvorelė išlieti iš ketaus. Įrašas ant paminklo skelbė: „Cze ir palaydotoas D. P. Laurynas Ivinskis pirmas raszytojas Lietuvo – Žemaitiszko kalendoriaus. Gimęs 1811 miatu, mires 1881 miatu 17 d. Liepo menuo.”
Šis užrašas išlikęs iki mūsų dienų.
 
Kapų ir V. Kudirkos gatvių sankirta, Kuršėnai
 
Atminimo lenta Laurynui Ivinskiui Rietave
 
2010 metais  Žemaičių vyskupystės muziejaus kiemelyje atidengta Lauryno Roko Ivinskio 200-ųjų gimimo metinių jubiliejinė lenta.
 
Laurynas Ivinskis daug važinėjo po šalį, o apie 1842 m. atsikėlė į Rietavo apylinkes. Šis persikraustymas buvo svarbus Lauryno Ivinskio veiklai: čia subrandinta ir realizuota lietuviškųjų kalendorių rengimo ir leidybos idėja.
 
Jau 1845 m. Laurynas Ivinskis parašė pirmojo lietuviškojo kalendoriaus rankraštį ir kreipėsi paramos į Rietavo kunigaikštį Irenėjų Oginskį. Pastarasis skyrė paskolą kalendoriaus leidimui. Kalendorius išleistas Vilniuje, Adomo Zavadskio spaustuvėje 1846 m. pavadinimu Metų skajtlius ukiniszkas ant metu Wieszpaties 1846. Dėl tokio pavadinimo Ivinskio kalendoriai kartais vadinami „metskaitliais“.
 
1851 m. Ivinskis išsikėlė ir iš Rietavo, o 1854 metais jis vėl sugrįžo į Rietavą. Jis buvo paskirtas
Rietavo parapinės mokyklos jaunesniuoju mokytoju. Nors Ivinskis ir norėjo visą savo laiką skirti knygoms, 1855 metais jis buvo paskirtas Vyresniuoju Rietavo parapinės mokyklos mokytoju. Čia Ivinskis dėstė prancūzų, lenkų, lotynų ir vokiečių kalbas, rusų kalbos skaitymus ir aritmetiką. Vėliau Rietave įsteigtoje agronomijos mokykloje dėstė ir geografiją ir botaniką.
 
1864 metais Laurynas Ivinskis palieka Rietavą.
 
1875 metais jis vėl buvo pakviestas į Rietavą – Bogdanas Oginskis jam pasiūlė pamokų savo įsteigtoje muzikos mokykloje. Čia Ivinskis įsijungė ir į Gyvulių globos draugijos veiklą. Dalyvaudamas draugijos  paskelbtame konkurse, jis tais pačiais metais įteikė veikalą apie gyvulių globą bei priežiūrą, jį pavadindamas „Pasauga“. Oginskis „Pasaugos“ rankraštį nusiuntė Antanui Baranauskui, kad šis patikrintų kalbą. Tai padaręs, su knygos leidimu sutiko, tačiau 1876 metais cenzūra šį Ivinskio veikalą uždraudė.
Laurynas Ivinskis Rietave gyvena iki 1878 metų. Tais metais jis išvyksta į Milvydų dvarą šalia Kuršėnų.
 
 
 
ANTANAS BARANAUSKAS
 
 

Antano Baranausko klėtelė

Lietuvos poetas, kalbininkas Antanas Baranauskas gimė 1835 metų sausio 17 dieną Anykščiuose, Karališkųjų valstiečių šeimoje. Jis domėjosi kalbotyra, yra pirmasis lietuvių dialektologas, lietuvių kalbos terminų kūrėjas.
Reikšmingiausi Antano Baranausko kūriniai yra keturiolikos dainų rinkinys „Kelionė Peterburkan“ ir romantinė poema „Anykščių šilelis“. Poema išversta į 18 kalbų.
Antano Baranausko (1835–1902) klėtelė, pastatyta 1826 metais – pirmasis memorialinis muziejus Lietuvoje.
Baranauskų šeimai klėtelė pirmiausia tarnavo kaip ūkinis pastatėlis, kuriame buvo laikomi linai, geresni drabužiai, ūkiniai padargai. Iki dabar klėtelėje išlikę aruodai, į kuriuos pildavo grūdus, o nesudėtinga ūkio buhalterija buvo vedama, kreida brėžiant brūkšnelius durų staktoje.
Antanas Baranauskas, parvažiavęs atostogoms į Anykščius iš Žemaitijos, iš studijų Varnių kunigų seminarijoje, įsikurdavo klėtelėje, čia ilsėdavosi, skaitydavo. Tėvas jam iš aptašytų sienojėlių sukalė lentynas, pastatė stalą ir suolelį. 
Čia 1858–1859 m. vasaromis Antanas Baranauskas parašė himną Lietuvos praeičiai – poemą „Anykščių šilelis“. Pastogėje, iš kurios pasklido geriausiai pasaulyje žinomas lietuvių literatūros kūrinys, dabar saugomi ir eksponuojami autentiški Antano Baranausko ir jo šeimos baldai, buities daiktai, knygos.
Klėtelėje rengiami edukaciniai užsiėmimai, per kuriuos kalbama apie Antano Baranausko asmenybės įvairiapusiškumą, akcentuojant poeto, muziko, matematiko, kalbininko, Švento Rašto vertėjo talentus,  atliekamos užduotys, klausomasi garso įrašų, demonstruojamos skaidrės.
Prie klėtelės stovi skulptoriaus Arūno Kyno sukurtas poeto biustas.
A.Vienuolio g. 2, Anykščiai
 
Paminklas Antanui Baranauskui Anykščiuose
1993 metais Vyskupo skvere šalia Šv. Mato bažnyčios pastatytas paminklas Antanui Baranauskui.  Paminklo autoriai: skulptorius Arūnas Sakalauskas ir architektas Ričardas Krištapavičius. Paminklas 1994 metais įvertintas Lietuvos nacionaline premija.
Šv. Mato bažnyčioje 1957 metais pastatytas Antano Baranausko biustas. Biusto autorius – skulptorius Henrikas Rudzinskas.
2015 metais poeto, vyskupo, mokslininko Antano Baranausko 180-osioms gimimo metinėms įprasminti Anykščiuose  pastatyta plastinė kompozicija su jaunojo Antano Baranausko dienoraštyje parašytais žodžiais, kokių moralinių kriterijų būsimasis poetas stengiasi laikytis.
Tai jaunos kaunietė architektės Justinos Padvarskaitės-Venclovienės surūdijusio metalo stelų ir stilizuotų suoliukų kompozicija.
2015 metų sausio 17-ąją metalo kompozicijomis Anykščiuose buvo paženklintos vietos, susijusios su poeto, vyskupo. Antano Baranausko gyvenimu.
Anykščiuose, Vilniaus gatvėje, įrengtas atminimo ženklas, bylojantis, kad ten stovėjo namas, kuriame gimė ir augo Antanas Baranauskas.
Vyskupo skvere, netoli Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos bažnyčios, atsirado keturi plieniniai skydai, kuriuose iškaltos eilutės iš aštuoniolikmečio Antano Baranausko sudarytų elgesio taisyklių, kurių jis laikėsi Rumšiškėse, kai mokėsi raštininko specialybės. „Taisyklės arba punktai 1853 metų kasdieniniams užsiėmimams ir kitiems dalykams, kurių privalau laikytis, kol būsiu mokykloje“
 
Surūdijusio metalo skyde, esančiame prie Anykščių šv. Mato bažnyčios, iškaltos Antano Baranausko dienoraščio eilutės:
„Kadangi šiandien žvilgterėjau pats į save ir savo vidaus bei sielos būvį, tiek dvasinių, tiek pasaulietinių pareigų vykdymą palyginau su anuo metu, kai dar buvau tėvų namuose, matau, kad smarkiai klydau ir labai esu nutolęs nuo man nurodyto kelio. Ir todėl Viešpats Dievas primindamas įsako dažnai ir nekaltai kentėti. O pasaulietiškumo sugadintų mano proto ir širdies kitaip neįmanoma sugrąžinti į pirmykštį kelią, kaip tik įvedus griežtą tvarką ir viskam nubrėžus deramas ribas...“
 
Kitose trijose metalo stelose, šalia kurių sukomponuoti ir tokio pat metalo suoliukai, iškaltos eilutės iš Antano Baranausko patvirtintų elgesio taisyklių.
 
Pirmajame skyde: „Negerti degtinės ir kitų stiprių gėrimų, nes jie, susilpnindami protą, jį atbukina ir žmogų padaro panašų į žvėrį, pagaliau sukelia įvairias ligas ir mirtį. Nerūkyti jokios rūšies tabako, nes tai vergia krūtinę, reikalauja išlaidų ir yra džiovos šaltinis. Laikytis griežtos dietos, nes per sotus maistas apsunkina skrandį ir protą daro nepajėgų darbui. Laikytis tylos – kalbėti tik tiek, kiek natūraliai reikia...“
 
Antrajame skyde: „Laikytis tvarkos valgymo laiko ir vietos atžvilgiu. Niekados nevalgyti ne prie stalo. Ir nepradėti, ir nebaigti valgio, nepadėkojus Dievui už jo dovanas. Kasdien tuo pačiu metu keltis. Atsikėlus padėkoti Aukščiausiajam, kad išlaikė man gyvybę praėjusią naktį, nusiprausti, apsirengti ir žvaliai imtis rankų arba protinio darbo. Atliekamu nuo pareigų laiku skaityti naudingas knygas arba rašyti kiek galint saugantis dykinėjimo, kaip viso pikto šaltinio. Tuo pačiu metu gulti, pirma Viešpačiui Dievui padėkojus už išlaikymą gyvybės bei sveikatos praėjusią dieną ir taip pat paprašius globos nakties poilsio metu...“
 
Trečiame pailgos formos skyde: „Su niekuo, net su kolega, nei su kuo kitu bet kokio luomo, nesivelti į vaidus, kantriai pakęsti kito nemalonų žodį, saugotis įžeidžiančių pokštų ir stengtis savo paslaugomis įgyti visų pagarbą. Apie nieką niekada blogai nekalbėti, o tai, ką turiu pasakyti, įsitikinti pirma tų žodžių nauda arba blogomis pasekmėmis nutylėjus. Labiausiai saugotis melo – laikantis pažado, neplėšiant kito šlovės, nes prarastas pasitikėjimas negrįžta, o kas jo neturi, nelaimingiausias pasaulyje...“
 
Konkursą įrengti metalo kompozicijai laimėjo Kauno projektavimo, restauravimo ir statybos institutas, kompozicijos autorė – architektė Justina Padvarskaitė-Venclovienė. Atminimo ženklų įrengimas  kainavo apie 100 000 litų (apie 29 tūkst. eurų). Lėšos, gautas iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bendruomenių veiklai, lėšų šiam tikslui skyrė Anykščių miesto vietos bendruomenės taryba, paremiant Anykščių rajono savivaldybei.
 
 
Paminklas Antanui Baranauskui Rumšiškėse (Kaišiadorių rajonas)
Rumšiškių miestelyje veikė valsčiaus raštininkų mokykla, kurioje 1851–1853 m. mokėsi poetas Antanas Baranauskas. Būtent Rumšiškėse poetas parašė pirmuosius savo eilėraščius (jų buvo 20) apie metų laikus ir Nemuno potvynį. Rumšiškėse poetas pradėjo rašyti dienoraštį, kuriame minimas ir Rumšiškių klebonas F. Višinskis, apie kurį jaunasis A. Baranauskas taip atsiliepia: „Už visa, ką esu išmokęs, esu tik jam dėkingas. Žodžiu, pamokančiais pokalbiais, knygų skaitymu ir pamokomis jis sugebėjo nors silpnu žiburėliu apšviesti mano protą, dengiamą storo nepermatomos tamsos ir neišmanymo šydo”.
Šią mokyklą 1853 m. lankė 28 mokiniai, suvažiavę iš visos Lietuvos.
1967 m. birželio 17 d. netoli šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios Kauno marių pakrantėje atidengtas paminklinis akmuo su Antan

Reklama