Pagalbos gali prisireikti kiekvienam

Paskutiniuoju metu aplink itin dažnai girdžiu sąvoką – „savanorystė“. Tai tapo politikų kabliuku, savanoriauti skatinami studentai, moksleiviai, sakoma, kad savanorystė padeda susirasti netgi geresnį darbą. Man savanorystė yra neatlygintina veikla, kuri suteikia ne tik žinių, praktikos, bet ir gerų emocijų, pažinčių. Sieju savanorystę su laisvalaikiu, bet savanoriaudamas tikrai nešvaistai laiko veltui, tai gali būti puikus šuolis karjeros link. Juk savanorystė padeda, pirmiausia, pačiam žmogui. Gal iįgyti patirties, atrasti naujas veiklos sritis, susipažinti su įdomiais žmonėmis.Antra, ji naudinga ir tiems, kuriems padedi savanoriaudamas, o čia jau gali būti bet kas. Galbūt senyvo amžiaus žmonės, galbūt gyvūnai, tavo miestelio ar kaimo bendruomenė, tavo miestas, gal kaimynas, o gal laiptinės kaimynė. Savanoriška veikla, mano manymu, visada turi grįžtamąjį ryšį, nes tai yra pagalba. Asmeniškai niekada nepriklausiau jokiai savanoriškai organizacijai, dabar, pradėjus studijuoti laikinojoje sostinėje, persikėlus čia gyventi gimsta tokių minčių. Dar lankydama gimnaziją ne trumpą laiką rašiau straipsnius rajoniniam laikraščiui, Lietuvos portalams, tai buvo naujienos apie mano gimtąjį kraštą, renginius, įdomius įvykius, daug pasiekusius jaunus žmones. Negi tai ne savanoriška veikla? Juk rašydama niekada nesitikėjau gauti atlygio, bet buvo malonu, kad geros žinios pasiekia daugiau žmonių, šiais laikais ir taip aplink daug purvo. Tie mano straipsniukai padėjo man rasti mėgiamą veiklą, suprasti, kokias studijas noriu pasirinkti. Taip pat, manau ne man vienai teko dalyvauti akcijoje „Darom“. Ši akcija – nuostabus projektas, juk daugybė žmonių išeina į gatves, parkus, pamiškes, bent vieną dieną tampame visi savanoriais.  Savanorystė juk negali būti priverstinė veikla, nes tai jau prieštarautų pačiam savanorystės apibrėžimui. Šiuo metu mano savanoriška veikla yra kiek prislopusi, apsigyvenau kitame mieste, pasikeitė daug dalykų, todėl vis dar ieškau naujos srities, o minčių daugybė, tačiau labiausiai linkstu į gyvūnų pusę. Nuostabu girdėti kalbančius žmones, kurie kartą nuėję į gyvūnų globos namus išeina su ašaromis, išgyvena tarsi lūžį, nes sunku patikėti, kad žmonės gali būti tokie žiaurūs ir palikti savo geriausius draugus pririštus prie medžio, stulpo ar paliktus maiše prie kranto… Kitą dieną grįžti pas gyvūnus su užsidegimu, noru jiems padėti, meile. Tokia savanorystės forma išugdo visai kitokius žmones, keičia jaunimo vertybes. Žaviuosi tais žmonėmis, kurie nors ir neturi galimybės dažnai apsilankyti tuose globos namuose, bet nepagaili vieno ar kito lito pašarui, sunkiai gyvūnėlio operacijai. Svarbus kiekvienas žmogus ir jo pagalba.

            Šiuo metu kiekvienas galime rasti sau mėgstamą savanorystės formą, suderinti ją su darbu, mokslu, galbūt pasikviesti bendraminčių ir visiems kartu turiningai praleisti laiką, jei einant mieste į akis nekrenta nė vienas pasiūlymas, galima paieškoti  informacijos virtualioje erdvėje, nereikia būti abejingiems. Juk niekada negali žinoti, gal kada ir pačiam teks prašyti savanorių pagalbos…

Simona Lipskytė