Olesia Šaitanova prisimena savo pirmąjį spektaklį LNOBT: „Visados liksiu dėkinga Lietuvos publikai“

Olesia Šaitanova. Don Kichotas. LNOBT. Nuotr. autorius Martynas Aleksa

Sausio 22–25 dienomis LNOBT scenoje žaismingą energiją spinduliuos „Don Kichotas“ – spektaklis, kurio premjeroje Lietuvos žiūrovai prieš dešimtį metų pirmą kartą išvydo jaunutę baleriną iš Ukrainos Olesią Šaitanovą. Tų pačių 2016-ųjų rudenį ji oficialiai prisijungė prie LNOBT baleto trupės, o šiandien drąsiai tvirtina: „Čia mano scena, mano namai. Visada iš bet kurios šalies traukia čia sugrįžti“.

Kaip atsimenate savo pirmąjį pasirodymą Vilniuje? Kokios jo detalės išliko atmintyje?

Tas spektaklis buvo išties lemtingas! Pradedant nuo to, kad 2016-ųjų balandį man paskambino tuometinis LNOBT baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras ir paprašė atvažiuoti gelbėti pastatymą, nes iki jo premjeros buvo likę 10 dienų. Aš iškart sutikau ir jau kitą dieną buvau Vilniuje.

Tai buvo pirmoji mano kelionė į Lietuvą. Dešimtį dienų, praleistų „Don Kichoto“ repeticijose, prisimenu su malonumu – LNOBT trupėje buvo puiki atmosfera. Mano scenos partneriu tada buvo Romas Ceizaris, su kuriuo iš karto pasijautėme „ant vienos bangos“. Espadą šoko Martynas Rimeikis. Tas spektaklis visuomet išliks mano širdyje.

Tačiau Vilnius nebuvo pirmasis miestas, kuriame atlikote Kitri vaidmenį?

Tikrai ne – jau prieš tai buvau šokusi šį vaidmenį Kyjive, Ukrainos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Taip pat pristačiau jį gastrolėse Italijoje ir Japonijoje.  Iki šiol „Don Kichotas“ yra vienas iš mano mylimiausių baletų. 

Mažai kas prisimena, bet aš pasirodžiau ir pirmajame „Don Kichoto“ premjeriniame spektaklyje, kuriame Kitri vaidmenį šoko Kristina Gudžiūnaitė. Mat choreografas Vasilijus Medvedevas dieną prieš premjerą paprašė manęs atlikti vieną iš trečiojo veiksmo variacijų, kurios niekada anksčiau nebuvau šokusi, o ir vėliau niekada nebešokau. Aš tiesiog pabandžiau ją repeticijoje, choreografui patiko, ir jis mane „įmetė“ į pirmąjį premjerinį spektaklį.

Niekuomet nepamiršiu to, kaip šiltai nuo pat pirmojo pasirodymo mane priėmė Lietuvos publika. Visada būsiu jai už tai dėkinga. Gavau tiek daug gėlių, tiek daug palaikančių žinučių po spektaklio, kad iškart pasijaučiau lyg namie, nors Lietuvoje iki šiol gyvenu viena, čia nėra jokių mano giminaičių. Žmonės rašydavo man ir teiraudavosi, ar atvažiuosiu dar, ar neplanuoju prisijungti prie LNOBT baleto trupės.

Ir iš tikrųjų po premjeros sulaukiau K. Pastoro siūlymo tapti Lietuvos teatro primabalerina. Turėjau kelis vasaros mėnesius apsispręsti, bet širdyje jau žinojau atsakymą: rugpjūtį sugrįžau į Vilnių ruoštis savo pirmajam sezonui LNOBT.

Ar skaičiavote, kiek „Don Kichoto“ spektaklių teko pašokti per dešimtmetį?

Iki šiol LNOBT esame parodę 25 šio „Don Kichoto“ pastatymo spektaklius – palyginti nedaug dešimčiai sezonų, bet juk išgyvenome ir pandemijos metus. Neskaičiavau, kiek tiksliai spektaklių iš bendro trupės kraičio teko man: galvočiau, kad jų buvo apie dešimtį.

Be to, Kitri per šį laiką šokau Floridos valstijoje JAV, Turino mieste Italijoje ir Azerbaidžano sostinėje Baku. Tad jei sudėčiau visus savo atliktus „Don Kichoto“ spektaklius, jų būtų daugiau nei 30.

Negalėčiau tvirtinti, kad šis vaidmuo yra mano „vizitinė kortelė“, bet daug kam patinka mano Kitri . Pas de deux iš „Don Kichoto“ dažnai pristatau ir baleto gala koncertuose – paskutiniai tokie koncertai vyko Italijoje ir Moldovoje.

Ar galėtumėte apibūdinti, kas skiria tuometinę ir dabartinę jūsų Kitri? Kuriuos momentus ilgiausiai gludinate repeticijose?

Šį kartą besiruošdamos su repetitore Živile Baikštyte daugiau dėmesio skyrėme smulkioms detalėms – pavyzdžiui, kaip šokant įspūdingiau „pažaisti“ su vėduoklėmis ir kastanjetėmis. Nors pati „Don Kichoto“ choreografija nesikeičia, tai neužkerta kelio tobulėjimui.

Man visuomet patinka ieškoti kažko naujo. Netgi savo laisvą dieną, pirmadienį, atėjau į teatrą savarankiškai padirbėti, kad kitą dieną būtų lengviau bendrose repeticijose. Jaučiu didelę atsakomybę prieš artėjančių spektaklių žiūrovus.

O kas skiria tuometinę Olesią nuo dabartinės? Kas pasikeitė jūsų pačios charakteryje per tuos 10 metų?

Man rodos, sieloje likau tokia pati, ir tai svarbiausia! Tiesiog sunku patikėti, kad balandžio mėnesį sueina jau 10 metų nuo mano pirmųjų spektaklių Vilniuje. Bet tikrai jaučiu, kad čia mano scena, mano namai. Visada iš bet kurios šalies traukia čia sugrįžti.

Šis „Don Kichoto“ pastatymas sausio spektakliais jau visam laikui atsisveikina su žiūrovais. Kokie vaidmenys jūsų lauks vėliau?

Vasarį šoksiu Pjeretę „Arlekino milijonuose“, be to, iškart po „Don Kichoto“ spektaklių prasideda baleto „Pakita“ repeticijos. Jau dabar neabejoju, kad tai bus įspūdinga premjera.

Vėl atvyksta garsusis choreografas Manuelis Legris, kuriam dar nuo „Korsaro“ pastatymo jaučiu didžiulę pagarbą: jis – tikras baleto genijus! Net sunku patikėti, kad jau antrame pastatyme turėsiu laimės dirbti su šia legendine asmenybe. Be galo džiaugiuosi, kad mano karjeroje atsirado toks didis baleto žmogus, kaip M. Legris, ir padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso, kad „Pakitos“ premjera taptų tokia, kokią jis įsivaizduoja. 

Ko palinkėtumėte savo kolegai – ukrainiečių šokėjui Olegui Ligai, kuris pirmą kartą pasirodys LNOBT „Don Kichoto“ spektakliuose kaip Bazilis?

Su manimi „Don Kichote“ šoka Jonas Laucius, o su Olegu mes šokome dar Kyjive – jis labai artistiškas šokėjas ir nuostabus partneris bet kuriai balerinai. Labai džiaugiuosi, kad Olegas prisijungė prie mūsų trupės. Palinkėčiau jam mėgautis darbu Lietuvos scenoje, šokti ir kurti, vertinti kiekvieną akimirką, praleidžiamą čia.

LNOBT baleto trupėje šiuo metu esame tik du ukrainiečiai, ir abu jau senokai išvykę iš Ukrainos. Tikiuosi, Lietuvos publika priims Olegą taip pat šiltai, kaip prieš dešimtį metų ji priėmė mane. Labai to norėčiau.

Renata Baltrušaitytė