O gal ir mokysiu…

Tuos žodžius beveik prieš 150 metų ištarė žymus iš Žemaitijos kilęs kalbininkas Kazimieras Jaunius, nesutikdamas su savo dėstytojo Antano Baranausko reikalavimais, mat šis, netekęs kantrybės dėl studento kalbinių eksperimentų, pareiškė: „Galėsi taip rašyti, kai pats mokysi“.

Vėliau Kazimieras Jaunius išties ženkliai prisidėjo prie lietuvių kalbos puoselėjimo. Saugant lietuvybę labai didelis ir kitų žemaičių šviesuolių indėlis. Nedaug trūko, kad bendrinės lietuvių kalbos pagrindu būtų tapusi žemaičių tarmė.

„Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą“, – rašė 16-17 amžiuje gyvenęs vienas lietuvių raštijos kūrėjų Mikalojus Daukša. Tarmės yra gyvasis lietuvių kalbos šaltinis ir žmogaus dvasinio išlaisvėjimo įrankis. Sakysite, kodėl? Atsakymas čia pat šalia mūsų. Oficialesniame renginyje stengiamės kalbėti bendrine kalba. Tegul ir su tarmiškumais, bet bendrine, nors čia pat su kaimynu jau šnekas varinėjame taip, kaip įpratę. Žemaičiai – žemaitiškai, aukštaičiai – aukštaitiškai. Kas tai yra? Ogi mūsų pačių susikaustymas. Labai dažno viduje tupi nuostata, kad oficialioje vietoje prašnekęs savo tarme jis atrodys prasčiau, lyg būtų žemesnio intelekto. Ir toje nuostatoje nieko blogo. Kiek metų iš viešosios erdvės kalama nuostata, kad tarmiškai šneka mažiau išprusę žmonės. Tarmės naudojamos jumoristinėms laidoms. Ir labai dažnai juokiamės ne iš tekto, kuris skamba iš eterio ar scenos, bet iš tarmiško jo pateikimo. Nors kalbininkai seniai įrodė, kad mirštant tarmei, skursta ir bendrinė kalba. Neatsitiktinai 2013 metus Lietuvos Respublikos Seimas, pritardamas Europos Sąjungos skatinimui išlaikyti vietines kalbas, paskelbė Tarmių metais. Tuo siekiama populiarinti lietuviškas tarmes, palaikyti jų gyvybingumą ir vartojimo tradicijas.

Prisidėdami prie Tarmių metams skirtų renginių visus žemaičius ir jiems prijaučiančius kviečiame sudalyvauti rašytinių ir video kūrinių konkurse „Gražiuo žemaitiū žemie“. Konkurso nuostatai paskelbti interneto svetainėje www.manokrastas.lt. Kiekvienas konkurso darbas – tai didžiulis indėlis, saugant žemaičių tarmę, potarmes ir jų turtingumą.

Konkurso pavadinimas užrašytas douninkų tarme. Tad prašome neįsižeisti žemaičių donininkų ir dūnininkų ir aktyviai dalyvauti konkurse pateikiant kūrinius savomis potarmėmis.

Genovaitė Paulikaitė

Nuotraukoje: Tai sausio 5 dieną Raudondvaryje vykusio renginio ženklas, simbolizuojantis, kad pradedame Tarmių metus.