Nors nuo Pirmosios Komunijos praėjo beveik pusšimtis metų, bet, atrodo, nedaug kas pasikeitė. Stebėjau Lenkimų bažnyčioje Pirmajai Komunijai išpuoštus vaikus, šventiškai išpuoštus, o atmintyje plaukė iš vaikystės atkeliavę vaizdai. Mergaitės baltomis suknelėmis, plaukai papuošti rūtų vainikėliu, berniukai – baltais marškiniais. Tai išorė, kurią, ko gero, lengviausia pakeisti… Tik kiek tada suvoki tą vidinę Pirmosios Komunijos prasmę? „Kaip radome, taip palikime“, – pamenu tada kalbėjo mamos. Ir Dievas buvo kažkur labai toli. Taip toli, kad net sunku buvo įsivaizduoti. O kiek Dievas šiandien priartėjęs? Kiek jis ateina į mūsų širdį? Per žodį, per mintį, per Pirmąją Komuniją, per tikėjimą ir pasitikėjimą…Pagaliau, kokias emocijas sukelia ir palieka Pirmosios Komunijos priėmimas. Būtų gerai, jei širdyje pajustume dieviškumą, o ne vadovautumėmės nuostata: kaip radome, taip ir paliksime.
Nemažai daliai mano kartos vaikų Pirmoji Komunija buvo savitas protestas: juk darau taip, kaip neleidžiama. Kitiems tai buvo didžioji šeimos paslaptis, apie kuria buvo nevalia niekam prasitarti.
Žiūrėjau į vaikų, tėvų veidus ir negalėjau rasti atsakymo: o kas yra Dievas šiems žmonėms. Retame veide buvo šypsena. Tik nuovargis. Kiek džiaugsmo buvo jų širdyse? Atrodo, iš visų pusių spaudžianti agresija, kitos negerovės neleidžia šiems žmonėms atsikvėpti, vis rodydama, koks sunkus ir sudėtingas gyvenimas. Gyvenimas, kai Dievas kažkur labai toli, o tu čia, Žemėje, taip vadinamojoje ašarų pakalnėje. Išties, nėra lengva patikėti, kad Dievas čia, tavyje, tavo širdyje ir kad Pirmoji Komunija – tik akimirka, sudaranti galimybes atsigręžti į savo širdį. Ir vaikams, ir tėvams. Ir pamatyti, kad tereikia tiek nedaug, kad Dievo meilės žiedas prasiskleistų tavo širdyje. Bet kartu ir labai daug, nes negali patikėti, kad jis yra taip arti. Arti kiekvieno mūsų.
Genovaitė Paulikaitė
Daugiau nuotraukų:http://manokrastas.lt/foto/genovaite-paulikaite–tevo-diena-ir-pirmoji-komunija-lenkimu-baznycioje
