Nuo šaltalankių sodo iki Žiemgalos dvarelių istorijų rudeniu pasidabinusioje Latvijoje

Šeštadienis buvo nuostabus. Ryte pajudėję iš Vilniaus ramiai nėrėme iš rūko. Nematoma dailininko ranka danguje liejo pastelines spalvas. Lietuva budo, keldamasi iš miglos patalo. Dangus vis labiau skaidrėjo. Ir pagaliau… mums meiliai nusišypsojo saulė, žadėdama puikią dieną kaimyninėje šalyje. Taigi Latvija mus pasitiko saulės nušviestomis ryškiomis rudens spalvomis.

Šaltalankių sodas „Zelt“

Mūsų ekskursija po Latviją prasidėjo šaltalankių sode „Zelt“, įsikūrusiame Jelgavos krašte,  Platuonės miestelyje, ant Platuonės upės kranto. Mus pasitiko svetingi šeimininkai Eduards Vilks Elina Cesniece. Kol Elina su pagalbininkėmis ruošė mums šaltalakių arbatą ir šaltalankiais pagardintą desertą, Eduards pakvietė pasivaikščioti lankytojams pritaikytu taku ir klausant jo pasakojimų apie šaltalankių ypatumus, jų dauginimą ir auginimą, derliaus nuėmimo ypatumus. „Zelt“ sode, kurio plotas 36 ha auga tiek šaltalankių medžių, kiek žmonių gyvena Jelgavoje, t. y. per 60 tūkst.  Sodo šeimininkas pajuokauja, kad kiekvienam Jelgavos gyventojui pasodinta po vieną šaltalankio medį.

Auginami vienos rūšies šaltalankiai – Tatjana. Tai Latvijoje išvesta veislė, kurios privalumas – iš uogų išgaunama daugiau vertingo aliejaus, be to, veislė pritaikyta Latvijos klimatui. Drėgmę mėgstantis augalas reikalauja nemažų investicijų ir dar didesnės priežiūros. Reikėjo ne tik sodinukų, paruošti žemę, bet ir išvedžioti drėkinimo sistemą, kurios, kaip sako šeimininkas, šią vasarą jungti nereikėjo. Lietinga vasara buvo itin palanki šaltalankių derliui. „Įsikūrimui naudojau visą anksčiau turėtos įmonės pelną, naudojausi visomis paramomis, kokiomis tik buvo galima naudotis. Dabar ūkininkauju be paramų, – apie sodo kūrimą 2016 metais pasakoja Eduards Vilks, o paklaustas, ar šiuo metu naudojasi išmokomis už plotą, ekologinį ūkininkavimą, nusijuokia.  – Šiomis išmokomis naudojasi sofos ūkininkai, kurie nesuinteresuoti kokybiškos produkcijos auginimu, derliaus perdirbimu. Net neprašau tų išmokų. Kam tie biurokratiniai saitai. Kita vertus, nevienodos išmokos ES šalyse narėse labai iškreipia rinką“.

Eduards teigimu, ekologinio šaltalankių ūkio plėtrą jis pasirinko neatsitiktinai. Pasirinkimą nulėmė buvę jo paties negalavimai. Tai sloga, tai gerklės skausmai. „Pradėjau domėtis, kaip tų negalavimų atsikratyti. Internete suradau informacijos apie įvairiapusę šaltalankių naudą žmogaus sveikatai. Pabandžiau ir tikrai. Kadangi mano siekis auginti tik žmogaus sveikatai naudingą produkciją, nenaudoju jokių cheminių preparatų. Trąša – per žiemą supūvanti žolė, nuo kenkėjų apsiginame atnaujindami medelius“, – pasakoja sodo šeimininkas ir priduria, kad į jauną sodą einama su skėčių, o į brandų – su sekatoriais. Kadangi nuo jaunų medžių uogos skinamos rankomis, apverstas skėtis tampa talpa, į kurią subyra uogos, nes jas skinti reikia mokėti. Nuo brandžių medžių oranžinėmis uogomis aplipusios šakos nukerpamos sekatoriumi, šakos su uogomis dedamos į dėžes, kurios sukraunamos į šaldytuvus. Šaltis, pasirodo, geriausias šių uogų skynėjas. Pabuvusios 20 laipsnių šaltyje uogos pačios nubyra. Toks derliaus nuėmimas padeda atnaujinti šaltalankių plotus. Iš tos vietos, kur nukirpta šaka, išauga kelios naujos. Nuimant uogų derlių skinami ir lapai, kuriuos išdžiovinus daroma gardi ir sveikatai naudinga arbata. O pagardinus ją obuolių sultimis gaunamas gaivus karštas gėrimas, kuriuo užsigerdami mėgavomės šeimininkų paruoštu desertu viešnagės pabaigoje.

Po pasivaikščiojimo šaltalankių sode, saugomame didžiulių ąžuolų, Eduards pakviečia į paviljoną, kuris tarnauja ir kaip gaminių parduotuvė, ir kaip turizmo informacijos centras. Tiesa, jis dar įrenginėjamas, tad ateityje edukacijoms skirta aplinka bus labiau pritaikyta svečiams. Čia mūsų laukė įvairūs gaminiai, kuriuose naudojamas šaltalankis. O jis, kaip pažymėjo Eduards, itin naudingas, nes sveikatai naudingos ne tik uogos ir lapai, bet ir žievė, netgi šaknys. Šeimininkas išsamiai papasakojo apie jų gaminamus kosmetikos ir maisto produktus: šaltalankių aliejų ir jo panaudojimą, gaminant veido ir rankų kremus, lūpų pieštukus, tinktūrą, iš lapų gaminamą „Laimės arbatą“, sausainiu su šaltalankių lapais. Tad nieko stebėtino, kad po įtaigaus Eduards pasakojimo ir degustacijų kone visi suskubome įsigyti jų produkcijos, kurios galima įsigyti ne tik nuvykus į „Zelt“ sodą, bet ir internetu.

Dvaro sėkmės talismanas – katinas

Kitas ekskursijos objektas nacionalinės reikšmės kultūros paminklas Abgunstes dvaras (Abgunstes muiža). Vos išlipus iš autobuso mus pasitiko… katinas. Atidžiai nužiūrėdamas kiekvieną išlipusį iš autobuso jis tarsi įvertino, kas ir dėl ko čia atsibraklino. Ir toks stebėtojas dvaro sodyboje pasirodo ne jis vienas. Didesni ir mažesnį keramikiniai katinai, tarsi sargybiniai stebi kiekvieną ateinantįjį.

„Tik pradėjus dvare kurtis pas mus atėjo katė Cace. Ji tapo mūsų sėkmės talismanu. Po jos įsikūrimo mums pavyko surinkti pinigus dvarui įsigyti, organizuoti sėkmingą veiklą“, – gyvų, tapytų ir keramikinių katinų gausą paaiškina rūmuose mus pasitikusi dvaro savininkė Asnāte Avotniece, mielai atskleidusi dvaro įsigijimo istoriją.

Rūmai, kuriuose įkurtas viešbutis, pastatyti apie 1780 metus. Vėliau pastatas sudegė. XX a. pradžioje restauruotas. 1931 m. Abgunstes mokykla. Uždarius mokyklą pastate buvo įrengti butai. Erdvūs dvaro kambariai buvo paversti į dviejų trijų kambarių butus. Pažemintos lubos, užmūryti kai kurie langai.

„Mes su vyru  gyvenome Rygoje. Aš dirbau renginių organizatore, bet atėjo toks momentas, kai norėjome turėti savo erdvę renginiams. Sužinojome, kad šis dvaras parduodamas aukcione. Mums su vyru atrodė, kad tai puiki vieta mūsų norimai veiklai. Jaudino vienas klausimas: ar esamas dvaro savininkas į jį jau yra įdėjęs nemažai širdies, ir tik dėl nesėkmių jo turtas parduodamas, ar tiesiog jam tas dvaras nereikalingas. Mūsų su vyru nuostata buvo viena – jei dvaras parduodamas dėl nesėkmės, mes jo nepirksime. Tačiau nuvažiavę pamatėme visiškai apleistą parką, nugyventus pastatus“, – beveik prieš dešimtmetį įsigyto dvaro istoriją pasakojo Asnāte Avotniece, neslėpdama, kad turimų pinigų net už dalyvavimą aukcione susimokėti nepakako. Ir lūkestis, kad įkeitus dvarą pavyks iš banko gauti paskolą, pasirodo buvo tik iliuzija. Nugyventas dvaras nedomino nė vieno banko. Nusipirkti dvarą padėjo giminės ir draugai. „Tik prieš metus paskutines skolas atidavėme“, – atviravo dvaro savininkė.

Moteris mielai dalijosi dvaro įveiklinimo patirtimi. Tvarkė apleistus rūmus, o lygiagrečiai organizavo įvairius renginius. Dabar Abgunstes  dvare sukurta kūrybinė aplinka meno simpoziumams, seminarams, parodoms, šeimos ir kolektyvo šventėms, priima turistų grupes. Atkurtame svirne įrengta jauki pokylių salė, kurioje maitinami ir dvarą užsukantys turistai. Dvaro virtuvę ir mes išbandėme ir nenusivylėme. Rūmuose įrengti jaukūs miegamieji. Pasisvečiuoti ir dar čia ne kartą sugrįžti gundo dvaro sodybos parkas.

Ir, beje, katinai. Kaip sakė šeimininkė šiuo metu jų šeši, nors buvo metas, kai po dvaro sodybą ir rūmus vaikštinėjo ir su svečiais bendravo dešimt ūsuotųjų. Per pandemiją, kai nebuvo galima rengti jokių renginių, dvaro šeimininkai minties surengti dailininkų plenerą neatsisakė. Norintiems jame dalyvauti dailininkams išsiuntinėjo dvaro katinų nuotraukas. Gimė nuostabi paveikslų kolekciją, kurioje įamžinti esami ir jau iškeliavę katinėliai. Kaimynai, matydami naujakurių sėkmę, nejuokais patikėjo, kad sėkmę neša katinai ir ne vienas prašydavo, kad jiems atiduotų šių dvaro gyventojų jauniklį. Ir visai galimas dalykas, kad šie meilūs ir su svečiais bendraujantys pūkuočiai tikrai neša sėkmę. Prieš rinkimus Abgunstes  dvare apsilankė šiandieninis Latvijos prezidentas Edgars Rinkevič. Išgirdęs, kad dvare katinai neša sėkmę, paglostė ir… šiandien jis prezidentas.

Dvaro gyventojus ir mes dauguma glostėme. Nežinau, kaip su ta sėkme, bet tądien mus lydėjo nuostabus oras, įvairiomis spalvomis ir debesų figūromis pasipuošęs dangus.

Lielplatuonės dvaras ir unikali skalbykla

Paskutinis mūsų ekskursijos objektas – Lielplatones dvaro sodyba ir dvare įrengta ekspozicija. Sovietmečiu šiame dvaro komplekse veikė eksperimentinis gyvulininkystės ūkis. Pasak mus pasitikusių muziejaus darbuotojų, šis ūkis specializavosi išvedant pieningesnių karvių veisles.

Kadangi mūsų grupė buvo didesnė nei galėjo sutalpinti ekspozicinės salės, pasidalijome į dvi dalis. Kol vieni apžiūrinėjo rūmuose esamą ekspoziciją, kiti apžiūrėjome XIX a. dvaro kompleksą, kurį sudaro 20 ha parkas, tarnų namas, koplyčia, tvenkinys, anuometinių dvaro savininkų Hansų šeimos kapinės ir autentiška XVIII–XIX a. skalbykla „Vešūzis“, atnaujintas 2018 metais.

„Vešūzis“ yra iš trijų aukštų, kurių kiekvienas įrengtas pagal to meto istorines funkcijas. Pirmame aukšte buvo įkurta skalbykla. Mus lydėjusi gidė papasakojo apie to meto skalbimą. Norintieji senovinį skalbimą gali išbandyti ir šiandien dalyvaudami edukacijoje. Antras iš visų pusių vėjų kedenamas aukštas skirtas skalbinių džiovinimui. Čia galima pamatyti ir to meto skalbinių lyginimo priemones. Trečiame aukšte įrengtas skalbėjų vyresniosios kambariukas, nes kažkas juk skalbėjas turėjo prižiūrėti.

Po pasivaikščiojimo parke užėjome į centrinį komplekso pastatą – rūmus, kur įrengta dvaro ir baronų Hansų šeimos istoriją primenanti ekspozicija. Tiesa, jai atiduotas ne visas pastatas, tik dalis. Kitose rūmų erdvėse įrengtas vaikų darželis, keliomis patalpomis naudojasi savivaldybė.

Pirmiausia buvome pakviesti apžiūrėti V. Jākobsono surinktus varpus. Jų čia apie tūkstantį. Vienų skambesiu galėjome pasimėgauti, kitus – tik apžiūrėti, klausant mus lydinčios gidės pasakojimo. Jos teigimu, ši kolekcija yra didžiausia skambučių kolekcija Baltijos šalyse.

Be nuotraukų, laikmetį atitinkančių baldų, ekspozicijoje panaudotos ir išmaniosios technologijos. „Istoriniai faktai rodo, kad Hansų šeima mėgo muziką. Suradome laikmetį atitinkantį instrumentą, kurio restauravimas būtų labai brangiai kainavęs. Be to, nėra garantijų, kad ir po restauravimo su instrumentu bus galima groti. Kadangi bendradarbiaujant su Lietuvą atsirado galimybė gauti finansavimą muziejaus modernizavimui, mes nusprendėme šeimos pomėgį muzikai pristatyti naudojantis išmaniosiomis technologijomis. „Mes pamanėme, kad muziką mėgstanti Hansų šeima tikriausiai nuvykdavo š Jelgavoje vykstančius koncertus ir visai galimas dalykas, kad jie lankėsi ir po Europą keliaujančio kompozitoriaus ir muzikanto Ferenco Listo koncertuose, tad muziejaus lankytojams suteikėme galimybę pamatyti grojantį Ferencą Listą ir paklausyti jo atliekamų kelių kūrinių“, – Ferenco Listo muzika mūsų ekskursiją, kurią organizavo  viešoji įstaiga „Prasmingam gyvenimui, užbaigė Lielplatones dvaro muziejaus darbuotoja.

Karolina Baltmiškė

Nuotr. autorės