Nuo klumpaičių iki lūšių: kaip pasikeitė rūšių būklė Lietuvoje

Kas šešerius metus Europos Komisijai yra teikiama ataskaita apie Buveinių direktyvos įgyvendinimą. Šią ataskaitą rengė ekspertai, mokslininkai ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos specialistai.

2025 metais parengtos naujausios ataskaitos apie rūšių būklę Lietuvoje, apimančios 2019–2024 metų laikotarpį (žr. Rūšių vertinimo apibendrinimas). Iš pirmo žvilgsnio matyti, kad palankios apsaugos būklės rūšių daugėja. Tačiau kartu daugėja ir rūšių, įvertintų kaip turinčių blogą būklę. Tai galima paaiškinti sumažėjusiu nežinomos bei nepalankios apsaugos būklės rūšių skaičiumi. Svarbu pabrėžti, kad rūšies apsaugos būklės pasikeitimas nebūtinai reiškia, jog per šešerius metus iš tiesų įvyko pokytis. Neretu atveju tai gali lemti per ataskaitinį laikotarpį sukauptos geresnės žinios, tikslesni duomenys ar panaudota kitokia vertinimo metodika.

Vertinimo metodika

Rūšių apsaugos būklė vertinama pagal patvirtintą metodiką. Bendram rūšies vertinimui nustatyti yra vertinami keturių rūšies parametrų būklė: arealo, populiacijos, rūšies buveinės ir ateities perspektyvų. Būklė gali būti vertinama kaip palanki, nepalanki, bloga ar nežinoma. Jei bent pagal vieną kriterijų būklė įvertinama kaip nepalanki ar bloga, bendras įvertinimas taip pat laikomas nepalankiu arba blogu. Nežinoma apsaugos būklė nustatoma, jeigu bent pagal du kriterijus būklė yra nežinoma, o pagal kitus – palanki. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal metodiką yra analizuojama rūšių būklė ne tik saugomose teritorijose, bet visoje šalyje, o vertinamų rūšių sąrašas yra patvirtinamas Europos Komisijos.

Vabzdžiai

Didžioji dalis iš vertinamų vabzdžių rūšių yra laumžirgiai ir drugiai. Net 6 iš 7 vertintų laumžirgių rūšių apsaugos būklė įvertinta kaip palanki, tuo tarpu drugių – tik 2 iš 11 rūšių. Tai lemia vabzdžių buveinės: dauguma iš vertintų drugių rūšių yra susijusios su pievų buveinėmis, kurių būklė Lietuvoje yra kelianti nerimą (žr. Buveinių vertinimo apibendrinimas). Laumžirgiams pasisekė labiau, nes jų lervos vystosi geresnės būklės buveinėse – vandenyje. Iš viso, beveik pusė vertinamų vabzdžių rūšių buvo įvertintos, kaip palankios apsaugos būklės.

Kai kurių rūšių būklė pasikeitė dėl per šešerius metus surinktų gausesnių duomenų. Puikus pavyzdys – Manerheimo grybinukas (Oxyporus mannerheimii), kurio apsaugos būklė pasikeitė iš ankstesniuose laikotarpiuose buvusios nežinomos, į palankią. Iki 2019 metų buvo žinomos tik dvi šio vabalo radavietės visoje Lietuvoje. Vėlesniais metais, NATURALIT projekto iniciatyva, pradėta kryptingai ieškoti šio slapaus vabalo – tiek pačių projekto ekspertų pastangomis, tiek skleidžiant žinią gamtininkams ir grybautojams, kad šie, rinkdami grybus, atkreiptų dėmesį į baravykuose, raudonviršiuose ar lepšėse aptinkamus Manerheimo grybinukus. Įdėtas darbas pasiteisino ir vien Saugomų rūšių informacinėje sistemoje (SRIS), šiuo metu yra 152 registruoti stebėjimai.

Varliagyviai

Rengiamos ataskaitos apie 11 iš 13 Lietuvoje aptinkamų varliagyvių rūšių, tačiau „Natura 2000“ teritorijos steigiamos tik dviem iš jų. Daugiau nei pusė vertintų rūšių įvardytos kaip turinčios palankią apsaugos būklę, tačiau net 36 procentai rūšių priskirti prie nežinomos būklės kategorijos. Tai galima paaiškinti tuo, kad yra juntamas didelis duomenų trūkumas apie varliagyvius, kadangi faunistiniai varliagyvių tyrimai Lietuvoje nėra vykdomi visai ar yra vykdomi tik labai ribota apimtimi.

Įvertinus, kokia dalis varliagyvių rūšių buvo paveikta neigiamų veiksnių, tarp daugiausiai kartų paminėtų galima išskirti gamtinių procesų – sukcesijos, eutrofikacijos veikimą, kelių infrastruktūrą (ypač pavasarinių migracijų metu varliagyvių žūtys keliuose) bei žmogaus sukeltus vandens rėžimo pokyčius.

Ropliai

Balinis vėžlys (Emys orbicularis) – vienintelė roplių rūšis, kuriai Lietuvoje steigiamos „Natura 2000“ teritorijos, tačiau ji įvertinta kaip turinti blogą apsaugos būklę. Tai daugiausia lemia rūšies užimamas arealas, kuris dėl praeityje vykdytos melioracijos sunaikintų šlapynių susitraukė nuo beveik visos šalies teritorijos iki nedidelio ploto pietinėje Lietuvos dalyje. Balinių vėžlių apsaugai yra taikomos priemonės – dėčių apsauga vietoje arba kiaušinių surinkimas, vėžliukų išperinimas nelaisvėje Kauno zoologijos sode ir jų paleidimas atgal į laisvę. Šios priemonės yra veiksmingos ir leidžia populiacijai nemažėti, tačiau esamas arealas vis tiek yra per mažas, kad būtų užtikrinta palanki rūšies apsaugos būklė.

Lygiažvynio žalčio (Coronella austriaca) ir vikriojo driežo (Lacerta agilis) apsaugos būklė įvertinta kaip nežinoma. Lygiažvynis žaltys yra reta rūšis, aptinkamas specifinėse buveinėse: kalvotose miško aikštelėse, pamiškėse, kirtavietėse, sausuose spygliuočių miškuose, žemyninėse apypelkių kopose bei retuose, gerai įšylančiuose viržynuose. Nors vikrieji driežai nėra tokie reti kaip lygiažvyniai žalčiai, vis dėl to apie abi rūšis trūksta duomenų, kad būtų galima patikimai įvertinti jų apsaugos būklę.

Moliuskai

Buvo vertinamos penkios moliuskų rūšys. Trys iš jų – suktenės (Vertigo spp.) – tai mažyčiai, vos apie 2 mm ilgio kriauklę turintys pilvakojai moliuskai, kurių rūšies plika akimi patikimai nustatyti negalima. Lietuvoje šie moliuskai aptinkami specifinėse, drėgnose buveinėse. Pavyzdžiui, mažoji suktenė (Vertigo angustior) gyvena šaltiniuotose, apypelkių ir apyežerių šlapiose pievose su vešlia žoline augalija. Dėl savo dydžio ir specifinių buveinių suktenės dažniausiai aptinkamos ir teisingai identifikuojamos tik atliekant tikslingą paiešką.

Taip pat buvo vertinta viena vandens moliuskų rūšis – ovalioji geldutė (Unio crassus). Tai dvigeldis moliuskas, gyvenanantis švariuose, dažniausiai šaltuose, tekančiuose vandenyse. Nors nemažas – 4-7 centimetrų ilgio, tačiau tiksliai nustatyti rūšį taip pat gali tik specialistas.

Vienintelė moliuskų rūšis įvertinta kaip esanti palankios apsaugos būklės – vynuoginė sraigė (Helix pomatia). Tuo tarpu viena suktenių rūšis ir ovalioji geldutė įvertintos kaip turinčios nepalankią apsaugos būklę, o kitos dvi suktenių rūšys priskirtos prie nežinomos apsaugos būklės.

Kiti bestuburiai

Plačiažnyplio vėžio (Astacus astacus) apsaugos būklė vertinama kaip bloga, tendecijos rodo tolesnį blogėjimą. Visi parametrai išskyrus rūšies buveinę, įvertinti blogai. Pagrindinės grėsmės rūšiai – invazinės vėžių rūšys, vėžių maras, įžuvinimas unguriais. Vertinama, kad nuo XX amžiaus pradžios išnyko daugiau nei 70 proc. plačiažnyplio vėžio populiacijų.

Medicininės dėlės (Hirudo medicinalis) apsaugos būklė vertinama kaip nežinoma. Pastaruosius kelis dešimtmečius rūšies gausumas ir paplitimas Lietuvoje nebuvo tirtas, apie dabartinį rūšies paplitimą turimi tik atsitiktiniai stebėjimo duomenys. Kaip grėsmes galima paminėti vandens telkinių sukcesiją. Praeityje vykęs intensyvus medicininių dėlių rinkimas iš gamtos šiuo metu nebevyksta.

Augalai

Žvelgiant į augalų rūšių apsaugos būklės vertinimą, matomas žymus pablogėjimas. 2013-2018 metų laikotarpio ataskaitose blogos apsaugos būklės rūšys sudarė 29 proc., o pastarojo šešerių metų laikotarpio – jau 78 proc. Toks ryškus pokytis įvyko praeitame ataskaitiniame laikotarpyje nepalankiai ar nežinomai įvertintų rūšių sąskaita – pastarųjų vertinimų stipriai sumažėjo arba visai neliko. Dvi rūšys (tiksliau – gentys) įvertintos palankiai: tai kiminai (Sphagnum spp.) ir pataisai (Lycopodium spp.). Nepalankios ar blogos apsaugos būklės rūšis galima suskirstyti į tokias kategorijas:

Savaime retos rūšys: pūslėtoji aldrūnė (Aldrovanda vesiculosa), mažasis varpenis (Botrychium simplex), žaliasis sėmainis (Buxbaumia viridis), širdžialapė kaldezija (Caldesia parnassifolia), lankstusis plukenis (Najas flexilis) ir smiltyninio gvazdiko tipinis porūšis (Dianthus arenarius ssp. arenarius). Šios šešios rūšys savaime yra labai retos, o, išskyrus gvazdiką – retos ir visame savo areale. Tad jų būklė vertinama kaip bloga jau vien nuo per mažo arealo, kurio reikia pakankamai didelės populiacijos išlaikymui. Visos vandens augalų rūšys aptinkamos vos keliuose Lietuvos ežeruose: pūslėtoji aldrūnė ir širdžialapė kaldezija – tik dviejuose, lankstusis plukenis – penkiuose. Tinkamomis gamtotvarkos priemonėmis galima pagerinti šių rūšių buveinių struktūrą ir funkcijas, tačiau mažai tikėtina, kad ir ateityje šių rūšių blogas apsaugos būklės vertinimas pasikeistų.

Pelkių rūšys: žvilgančioji riestūnė (Hamatocaulis vernicosus), dvilapis purvuolis (Liparis loeselii), pelkinė uolaskėlė (Saxifraga hirculus). Vienas pagrindinių reikalavimų, siekiant palankios augalų rūšių apsaugos būklės – tinkama jų buveinių būklė. Tačiau 2019-2024 metų laikotarpiu vertinant pelkių buveines, nė vienas jų tipas nebuvo įvertintas palankiai (žr. Buveinių vertinimo apibendrinimas ).

Rūšys „specialistai“: plačialapė klumpaitė (Cypripedium calceolus) – gegužraibinių šeimos augalas, kuris sunkiai dauginasi, kadangi sėkloms sudygti būtina mikorizė. Augalas labai sunkiai plinta ir dėl populiacijų izoliuotumo vyksta inbdrydingas, dėl kurio populiacijų būklė prastėja: mažėja sėklų gyvybingumas ir genetinė įvairovė. Plačialapė klumpaitė yra kalkingų dirvožemių rūšis, tačiau Lietuvoje neturime karbonatingų dirvožemių žemėlapio, o tai apsunkina naujų, nežinomų populiacijų paiešką. Kita rūšis specialistė – vėjalandė šilagėlė (Pulsatilla patens). Tai termofilinė, suardyto dirvožemio rūšis. Nevykstant paklotės gaisrams ar kitiems ardymams, sėklos negali prasiskverbti pro tankų samanų bei nuokritų sluoksnį ir, nepasiekusios dirvožemio, nesudygsta. Be dirvožemio paviršiaus ardymo ši rūšis nustoja plisti. 

Kitos rūšys: stačioji dirvuolė (Agrimonia pilosa) – šviesias vietas mėgstanti, gana dažna, tačiau nykstanti rūšis, kurios apsaugos būklė įvertinta kaip nepalanki. Pagrindinės jos augavietės yra miško aikštelės, pamiškės. Dėl nutrūkusio ganymo šios vietos užželia, todėl rūšis dažniau persikelia į antropogenines buveines – pakeles ar miško kvartalines linijas. Kadangi rūšiai svarbus šviesos rėžimas – esant užaugimui ir užtamsinimui mažėja ir rūšies populiacija. Plikažiedis linlapis (Thesium ebracteatum) – taip pat šviesamėgis, termofilinis augalas, kuris labiausiai kenčia dėl tinkamų buveinių apleidimo, lemiančio jų apaugimą krūmais, medžiais ir invaziniais augalais. Baltijinė linažolė (Linaria loeselii) – daugiausiai Kuršių nerijos atviruose smėlynuose aptinkama rūšis. Nors jos populiacija šiuo metu stabili, dėl vykstančios sukcesijos baltosios kopos virsta pilkosiomis, kurios šio augalui gyvavimui nėra palankios. Baltijinė linažolė yra silpnai konkurencinga rūšis, kuri buveinėje sutankėjus žoliniams augalams per kelerius metus išnyksta.

Žinduoliai

Didžiąją dalį vertintų rūšių (14) sudaro šikšnosparniai, kurių 86 proc. apsaugos būklė įvertinta palankiai. Prie tokio rezultato labiausiai prisideda žiemaviečių apsauga, pavyzdžiui, Kauno fortuose. Palankia apsaugos būkle įvertinti ir dėl savo gyvenimo būdo, retai sutinkami graužikai – beržinė sicita (Sicista betulina) bei lazdyninė miegapelė (Muscardinus avellanarius).

Taip pat palankiai įvertinta lūšis (Lynx lynx): jos būklės vertinimas nuosekliai kilo nuo blogos (2007–2012 m. laikotarpis) ir nepalankios (2013–2018 m.) iki palankios (2019–2024 m.). Galima paminėti ūdrą (Lutra lutra) ir vilką (Canis lupus), kurių visi parametrai įvertinti palankiai.

Vienos žinduolių rūšies – baltojo kiškio (Lepus timidus) apsaugos būklė įvertinta kaip bloga. Pagrindiniai tai lemiantys neigiami veiksniai – klimato kaita – dėl sniego stygiaus žiemą balti kiškiai tampa labai pastebimi aplinkoje, todėl juos dažniau sumedžioja plėšrūnai. Taip pat svarbūs buveinių ploto ir kokybės pokyčiai, sukcesija.

Žuvys

Palankiai įvertinta 44 proc. žuvų rūšių būklė, o 22 proc. – kaip nežinoma. Vienos rūšies apsaugos būklė įvertinta blogai, tai ežerinė rainė (Rhynchocypris percnurus). Šios smulkios žuvys gyvena mažuose, sekliuose ir gausiai augalija užžėlusiuose vandens telkiniuose. Šiuo metu Lietuvoje žinomos tik 12 jų radaviečių – tai nedideli vandens telkiniai, esantys tik Metelių regioninio parko teritorijoje.

Daugiau nei 60 proc. žuvų rūšių neigiamą poveikį daro su žemės ūkiu susijusi veikla: trąšos, kurios teršia buveines, taip pat natūralūs procesai – eutrofikacija ir organinių medžiagų kaupimasis. Didelę grėsmę kelia ir energijos gamybos procesai – hidroelektrinės bei užtvankos, taip pat mišrios kilmės tarša. Kuršių marių žuvų rūšims juntamas neigiamas poveikis, kylantis iš už valstybės sienos ribų.

Analogiškai kaip ir vandens buveinių atveju, žuvų rūšių stebėsena problemiška dėl sudėtingesnių metodų ir trūkstamų pajėgumų.

Pagrindiniai neigiami veiksniai

Parengus ataskaitas, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Biologinės įvairovės skyriaus vyr. specialistas Žygimantas Obelevičius išanalizavo, kokios didelio poveikio grėsmės veikia didžiausią dalį rūšių.

Išsiskiria su miškininkyste susijusios praktikos, darančios įtaką 34 proc. rūšių. Tarp dažniausiai minimų veiksnių yra nudžiūvusių ir mirštančių medžių bei senų medžių nukirtimas, miško įveisimas ne miško žemėje, plyni kirtimai. Daugiau nei penktadalį rūšių neigiamai veikia su žemės ūkiu susijusios praktikos, tokios kaip nepakankamas šienavimas ar ganymas bei žemės ūkyje naudojamos trąšos. Šiek tiek mažiau rūšių kenčia dėl svetimžemių bei vietinių probleminių rūšių poveikio ir infrastruktūros plėtros. Pastarosios kategorijos didžiausia grėsmė – esamose gyvenvietėse vykdomos statybos ar rekonstrukcijos, kurios neigiamai veikia šikšnosparnių rūšis.

VSTT inf.