Niekada nebegyvensime sterilioje informacinėje erdvėje

Dr. Nerijus Maliukevičius. Nuotr. autorius Vladimiras Ivanovas.

Melagienos ir dirbtinio intelekto klastotės tampa kasdienybe, o mokytojai susiduria su esminiu uždaviniu – parengti mokinius naviguoti informaciniame triukšme. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Nerijus Maliukevičius interviu išskiria klasikines propagandos technikas, dezinformacijos keliamus iššūkius ir skirtingų kartų kompetencijas atpažįstant manipuliacijas.

Kokios didžiausios problemos ir grėsmės kyla mokiniams, naršantiems dabartiniame informacijos sraute?

Ankstesniais laikais mokytojai ir tėvai sakydavo, kad mokiniai per daug įnikę į televiziją, vietoje to, kad skaitytų knygas. Dabar istorija ne tiek kartojasi, kiek rimuojasi – sakome vaikams, kad jie įnikę į ekranus, nes tai atitraukia nuo mokslų ir kitų svarbių reikalų. Ta virtuali realybė gali būti įvairi – galima patekti į komfortišką burbulą, kuriame yra vien „kačiukai ir šuniukai“, arba agresyvius informacinius burbulus, kuriuose prasideda politinės manipuliacijos, bandoma išvilioti pinigus ar klaidinti sveikatos klausimais.

Jaunas žmogus neturi patirties, nemoka iš šalies pažiūrėti į savo informacinį burbulą, kad suprastų, kokį poveikį jam daro ta susikurta realybė. Mokytojams ir tėvams svarbu šnekėti apie visus tuos iššūkius, bet nesusikoncentruoti vien tik į Kremliaus propagandą. Reikia ugdyti bendras jauno žmogaus kompetencijas atpažinti įvairias emocines manipuliacijas, nes tokios informacijos ateityje bus vis daugiau.

Kaip per pastaruosius metus pasikeitė dezinformacijos ir propagandos priemonės?

Nors visi susikoncentravę į dabartį, turime suprasti, kad propaganda ir manipuliacijos – senos kaip žmonijos istorija. Visada buvo siekiama pakeisti nuomonę, įtikinti. Manipuliavimo technikos išliko, keitėsi tik technologijos ir būdai. Prieš keletą dešimtmečių veikė tradicinės medijos, o dabar viskas persikelia į internetą, socialinius tinklus.

Matosi vis daugiau automatizavimo. Čia kalbu ne tik apie dirbtinį intelektą, bet ir algoritmų panaudojimą, specialias technikas, kuriančias netikrus virtualius profilius. Pavyzdžiui, sukuriami spiečiai socialiniuose tinkluose – didelis kiekis netikrų vartotojų, kurie, atėjus dienai X, pradeda transliuoti užprogramuotą žinutę. Taigi, automatizacija internete vis labiau įsigali, todėl kompetencijos atpažinti šias manipuliacijas yra gyvybiškai svarbios ne tik jaunimui, bet ir visai visuomenei.

Kokios dezinformacijos ar propagandos strategijos dažniausiai naudojamos? Kaip jas atpažinti?

Asmeniškai esu pasirinkęs klasikinį, amžiaus senumo metodą – Amerikos propagandos analizės instituto technikas, kurios 1939 m. buvo pasiūlytos visuomenei kaip kovos su nacių propaganda būdas. Galime naudoti tuos pačius septynis įrankius šnekėdami ir apie dabartinius medijų iššūkius.

Pirmasis – „etikečių klijavimas“, kai bandoma diskredituoti oponentą suteikiant jam neigiamus epitetus. Priešinga šiai technikai yra „blizgantys apibendrinimai“, kai save bandoma pateikti kaip kovotoją už gėrį, tiesą, laisvę ir pan. „Perkėlimo technika“ – būdas perkelti žmogui ar reiškiniui stiprų simbolį. Pavyzdžiui, politiko plakate nupaišoma nacių simbolika, pridedami Hitlerio ūsai. Technika „nuo autoriteto“ – kai bandoma savo argumentui suteikti mokslinį svorį. Pavyzdžiui, rašoma „britų mokslininkai nustatė“, o tada išgalvojama, ką jie nustatė. Technika „nuo tautos“ dažnai naudojasi politikai, pasakodami, kad jie yra tokie patys kaip ir rinkėjai, todėl supranta jų problemas.

„Kortų kaladės“ technika – kai ištraukiami tik tie faktai, kurie patvirtina poziciją, o kiti, net jei prieštarauja tavo teiginiui, yra ignoruojami. Septintoji, „minios technika“ ragina sekti paskui vieną „teisingą“ veikėją arba ideologiją. Šaltojo karo metais, tie, kas prieštaraudavo sovietų ideologijai, buvo paverčiami psichiniais ligoniais, izoliuojami nuo visuomenės. 

Dirbant su mokiniais, mokytojai gali naudoti ir kitus būdus: logikos klaidų principus ar klasikinės retorikos technikas. Pasirinkus metodiką, galima analizuoti konkrečius pavyzdžius, netgi mūsų šalies politikų manipuliacijas, bandyti jas dekonstruoti ir taip stiprinti žiniasklaidos raštingumo kompetencijas.

Kaip mokytojams suspėti paskui technologijas, kurios nuolat kinta, ir kalbėti apie „deep fake“ su mokiniais?

Ateitis labai sudėtinga, ir, deja, mums reikės išmokti su tuo gyventi, nes apgaulės technikos tobulėja, tampa pigesnės, vis paprasčiau sukurti „deep fake“ (liet. klastotes) ar dirbtinio intelekto pagalba parašyti manipuliatyvų tekstą.

Šioje vietoje tinka filosofo M. McLuhano mintis, kad į priekį lekiame žiūrėdami į atbulinio vaizdo veidrodėlį. Suprantame, kad medijų aplinka keičiasi, bet nesuvokiame, kokį socialinį poveikį ji turės. Manau, bus bandoma dirbtinį intelektą ir politiškai reguliuoti, o jo produktus žymėti. Kai kuriais atvejais, netgi mokiniai padės mokytojams susigaudyti naujose technologijose.

Ar matote skirtumų tarp skirtingų kartų gebėjimo atpažinti dezinformaciją? Ar jaunesnioji karta iš tiesų turi geresnį atsparumą?

Kiekviena karta turi skirtingus iššūkius ir skirtingas kompetencijas. Taip, yra dalis vyresnio amžiaus žmonių, kuriems socialiniai tinklai yra naujas ir nesuprantamas dalykas, todėl jie vis dar persiunčia įtartinas nuorodas ar virusinius laiškus. Bet lygiai taip pat vyresnė auditorija gali pamokyti jaunus žmones apie informacijos šaltinius, faktų tikrinimą, nes anksčiau jie žinias rinko eidami į bibliotekas, skaitydami knygas, remdamiesi moksliniais argumentais.

Jaunoji karta dėl informacijos greičio ir intensyvumo dažnai nesivargina patikrinti faktų, argumentacijos, todėl nereikia pulti į kraštutinumus teigiant, kad viena karta pranašesnė už kitą. Svarbus abipusis bendradarbiavimas.

Kaip keisis dezinformacijos mastai per artimiausius metus ir kokioms naujoms grėsmėms turėtų pasiruošti visuomenė?

Reikia atsisakyti iliuzijos, kad ateitis bus rožinė ir pozityvi, o mes išspręsime manipuliacijų iššūkį. Dezinformacijos iššūkiai nėra nauji. Prisiminkime istorinius precedentus – kai atsirado radijas, kilo panika dėl H. G. Wellso „Pasaulių karo“ transliuojamo radijo spektaklio, kai žmonės patikėjo, kad Žemę iš tiesų puola ateiviai.

Akivaizdu, kad niekada nebegyvensime sterilioje informacinėje erdvėje. Vietoje to, turėsime išmokti naviguoti informaciniame triukšme. Dirbtinis intelektas kurs vis sudėtingesnę virtualią realybę, o mūsų gebėjimas joje orientuotis priklausys nuo kritinio mąstymo kompetencijų, kurias galime ugdyti jau šiandien.

Daugiau naudingų edukacinių metodų bei paskaitų įrašų rasite „Meno avilio“ edukacinių metodų bazėje, skirtoje mokytojams. Nerijaus Maliukevičiaus paskaitos „Tiesa ir melas šiuolaikinėse medijose“ įrašas: https://menoavilys.org/edukaciniu-metodu-baze/

Medijų raštingumo projektą „Dideli maži ekranai“ įgyvendina „Meno avilys“, bendradarbiaujant su Britų taryba. Projektą finansuoja Lietuvos Kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė. 

Toma Buivydaitė