Netikėtas atradimas Žemaitijoje: vietos gyventoja aptiko grybą, kokio dar nebuvo visoje Lietuvoje

Žemaitijos nacionaliniame parke, Stirbaičių kaime, aptiktas grybas, kokio iki šiol Lietuvoje dar nebuvo rasta. Aktyvi gamtos tyrinėtoja Zina Jokšienė aptiko rūšį Ascocoryne turficola, kurios radavietė šiandien laikoma pirmąja ne tik Žemaitijos nacionaliniame parke, bet ir visoje šalyje.

Rūšies galutiniam patvirtinimui grybų vaisiakūniai dar nukeliaus į mikologijos laboratoriją, tačiau pats radinys jau dabar sulaukė dėmesio. Kaip juokauja pati Zina: „Spanguoles rinkau ir pamačiau. Kad grybai patys man pasirodo – negi bėgsiu aš nuo jų“.

Tokie atradimai džiugina ne tik mokslininkus, bet ir gamtosaugos bendruomenę. Jie parodo, kad Lietuvoje vis dar yra vietų, kur gamta slepia netikėtumų, o vis daugiau žmonių tampa atidžiais jos stebėtojais, gebančiais pastebėti tai, kas kitiems liktų nepastebėta.

Kas yra Ascocoryne turficola?

Ascocoryne turficola – tai grybas, priklausantis aukšliagrybių (Ascomycota) skyriui. Tai labai reta rūšis, visoje Europoje aptinkama tik pavieniais atvejais. Pirmieji jos radiniai buvo užfiksuoti Šiaurės ir Centrinėje Europoje.

Šis grybas auga pelkėse ir liūnuose, dažniausiai drėgnose, rūgščiose vietose tarp kiminų, ant supuvusių augalų liekanų ar šlapios organinės dangos. Jis ypač jautrus pelkių vandens lygio pokyčiams, todėl laikomas indikatoriumi natūraliai veikiančioms, nesausintoms pelkėms.

Įdomu, kad tyrimai JAV parodė – kai sąlygos idealios, ši rūšis gali net tapti dominuojančiu tam tikrose pelkės vietose. Tai rodo jo gebėjimą greitai įsitvirtinti natūraliose ekosistemose, bet taip pat ir didelį jautrumą žmogaus veiklos poveikiui.

Todėl Zinos atradimas nėra tik naujas taškas moksliniuose sąrašuose – tai ženklas, kad mūsų pelkės vis dar gyvos ir išlaiko retų rūšių buveines, kurias verta ir būtina saugoti.

Radinys pelkėje – saugomos buveinės prieglobstyje

Naujoji grybų rūšis aptikta 7140 Tarpinės pelkės ir liūnai buveinėje. Tokie atradimai patvirtina šių teritorijų unikalumą ir svarbą.

Žemaitijos nacionaliniame parke yra nustatyti apsaugos tikslai, kurie padeda išsaugoti įvairias Europos Bendrijos svarbos buveines. Tai reiškia, kad kiekvienai jų yra aiškiai apibrėžtas plotas, tipas ir būklė, kurią būtina išlaikyti. 7140 Tarpinės pelkės ir liūnai buveinė yra viena iš buveinių, kuriai parke yra nustatyti apsaugos tikslai, bet toli gražu ne vienintelė.

Pats buveinės pavadinimas „Tarpinės pelkės ir liūnai“ sufleruoja, kad tai yra tarpinės stadijos tarp šarmingų žemapelkių ir aktyvių aukštapelkių pelkių buveinė – turinti abiejų pelkių bruožų bei rūšių. Kadangi, Lietuva priklauso miškų zonai, natūraliai pelkėms formuotis galimybių beveik nebeliko – dauguma jų plotelių yra įsavinti ir įveiklinti.

Todėl apsaugos tikslų nustatymas yra būtinas – tai padeda aiškiai apibrėžti, kokio ploto ir būklės buveines turime išsaugoti ateities kartoms.

175 hektarai, kuriuos reikia išlaikyti gyvus

Žemaitijos nacionalinio parko BAST apsaugos tikslas 7140 tipo buveinėms siekia 175,7 ha ploto. Tai atviro tipo pelkės, kurių išlikimui reikalingos gamtotvarkos priemonės: šienavimas, krūmų šalinimas ir biomasės pašalinimas.

Darbas nelengvas – dažnai viską tenka atlikti rankiniu būdu. Be to, tokios veiklos reikalauja nemažų išteklių.

Žemaitijos nacionalinio parko direkcija kartu su Valstybinių miškų urėdija kasmet prižiūri Gaudupio ir Siberijos pelkes, tvarkydama kelias dešimtis hektarų, tačiau dar daugiau teritorijų vis dar laukia savo eilės – kol atsiras finansavimas ar savanorių pagalba.

Džiugu, kad formuojasi graži praktika – savanoriai noriai prisideda prie tokių vietų tvarkymo, taip tiesiogiai dalyvaudami gamtos išsaugojime.

Kodėl verta saugoti pelkes?

Nors gali kilti klausimas, ar verta tiek investuoti į pelkes, atsakymas – be abejonės, taip.
Pelkės yra namai šimtams rūšių, iš kurių daugelis išgyvena tik dėl šiose buveinėse esančių specifinių sąlygų.

O Zinos atradimas dar kartą parodo, kad tokios vietos – ne tik svarbios gamtai, bet ir kupinos atradimų, kurie praturtina visos šalies gamtotyrinius duomenis.

Gamta dar turi kuo nustebinti

Tokie atradimai primena, kad net ir gerai pažįstamose vietose gamta vis dar slepia paslaptis. Kartais tereikia sustoti, pažvelgti atidžiau – ir ji pati parodo tai, ko niekas dar nematė.

Nuotraukos: Z.Jokšienės ir ŽNPD archyvo

Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos inf.