Nekalbantis vaikas ar po traumos nutilęs suaugęs – logopedai grąžina balsą ir pasitikėjimą

Kai vaikas darželyje vis dar netaria žodžių, pradinukas susiduria su skaitymo sunkumais, o suaugęs žmogus po ligos ar traumos nebegali kalbėti, jiems reikia ne tik specialisto, bet ir žmogaus, kuris išklausys, padrąsins ir padės atgauti pasitikėjimą savimi.

„Kai suaugęs žmogus po ligos ar traumos nebegali pasakyti savo vardo – jis ne tik negali kalbėti, bet ir jaučiasi sutrikęs, bejėgis. Tokiu atveju logopedo darbas tampa labai artimas psichologo veiklai, nes svarbu išklausyti, palaikyti, padrąsinti. Kartais net nesupranti, ką jis sako, bet matai emociją, ir tai yra tikra“, – sako Meda Sadeckienė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos dėstytoja, logopedė.

Pasak jos, logopedo darbe svarbus ne tik teorinis žinių bagažas, bet ir gebėjimas kurti ryšį – su vaiku, tėvais, mokytojais. Dirbant šioje srityje tenka būti ir pagalbininku, ir mokytoju, ir tuo, kuris užtikrina emocinį saugumą bei pasitikėjimą.

Tarsi įkalintas savyje

M. Sadeckienė sako dar vaikystėje jautusi stiprų domėjimąsi kalbos sritimi ir komunikacija. Nors baigusi mokyklą svarstė ir apie psichologiją bei mediciną, galiausiai suprato, kad būtent logopedija sujungia abi puses – pagalbą žmogui ir kalbą kaip tapatybės dalį.

„Kalba yra ne tik bendravimo priemonė, ji yra žmogaus tapatybė. Jei kalba sutrikusi, žmogui sunku save išreikšti, jis tarsi įkalintas savyje. Man norisi padėti žmonėms išsilaisvinti, atrasti savo balsą, pasitikėjimą, stiprybę ir pajautimą, kad jis gali“, – savo požiūriu dalijasi pašnekovė.

Logopedo profesija, anot jos, ypač reikalauja gebėjimo prisitaikyti. Kiekvienas atvejis, su kuriuo Meda susiduria kasdien, yra unikalus: skiriasi žmogaus sunkumai, šeima, aplinka, patirtys. Todėl šiame darbe itin svarbus holistinis požiūris, leidžiantis į kiekvieną žmogų žvelgti individualiai – atsižvelgiant į jo patirtis, aplinką ir emocinę būseną.

Praktika sustiprino motyvaciją

Logopedijos studijas pasirinkusi Kamilė Anušauskaitė sako, kad jos profesinį sprendimą padiktavo meilė vaikams ir noras padėti.

„Norėjau studijuoti pedagogiką, tačiau išgirdusi apie logopediją ir labiau pasidomėjusi šia sritimi supratau, jog tame yra viskas, kas man svarbu. Kai įstojau, tiesiog spirgėjau iš laimės, o kai pirmame kurse prasidėjo praktika, dar labiau įsitikinau, kad tai yra mano kelias“, – sako VDU Švietimo akademijos  Specialiosios pedagoginės pagalbos: logopedijos bakalauro programos studentė.

Praktika leido Kamilei pamatyti profesiją iš arti, išmėginti savo jėgas ir sustiprinti motyvaciją: „Pasijaučiau ūgtelėjusi ne tik kaip studentė, bet ir kaip asmenybė, kaip žmogus“.

Be to, dar besimokydama mokykloje Kamilė dalyvavo VDU Vasaros mokykloje, kas jai padėjo pasirinkti studijas būtent Vytauto Didžiojo universitete.

Skirtingas amžius – skirtingi iššūkiai

Didelę darbo su skirtingo amžiaus žmonėmis patirtį sukaupusi M. Sadeckienė tikina, kad logopedo darbe svarbiausia – gebėjimas prisitaikyti prie kiekvieno žmogaus: suprasti ne tik jo esamus kalbos sunkumus, bet ir priežastis, kurios tai lėmė.

„Darželyje vaikai dar labai maži – kai kurie visai nekalba, todėl svarbu kuo anksčiau pastebėti, ar jų kalbos raida vėluoja ir jie netrukus prakalbės patys, ar jau būtina specialistų pagalba. Kai kuriems tėvams nelengva priimti žinią, kad jų vaikui ankstyvajame amžiuje reikia logopedo – ne visada aišku, kodėl pagalbos reikia jau dabar, o ne laukti. Tokiais atvejais svarbu skirti daugiau laiko paaiškinimui, padrąsinimui. Mano tikslas – padėti“, – pasakoja ji.

Dirbant su vaikais mokykloje dominuoja skaitymo, rašymo, bendrieji mokymosi sunkumai, o suaugusieji dažniausiai susiduria su kalbos sunkumais dėl įgytų ligų: „Kai žmogus praranda kalbą dėl ligos, traumos ar kitų sveikatos sutrikimų, svarbiausia yra empatiškumas ir žmogiškas ryšys. Tokiose situacijose logopedo darbas tampa daug daugiau nei kalbos ugdymas – svarbu išgirsti žmogų, palaikyti jį, padėti atgauti pasitikėjimą savimi. Žmonėms labai svarbu žinoti, kad jie gali – kad nepavyks tik tada, jei nustos bandyti.“

Rezultatai, kurių laukiama kartu

Meda akcentuoja, kad logopedo darbas neatsiejamas nuo bendradarbiavimo su tėvais ir mokytojais. Jei su vaiku dirba tik logopedas, norimo rezultato ne visada ir pavyks pasiekti. Kai įsitraukia visa vaiką supanti aplinka, pokyčiai įvyksta kur kas greičiau.

„Didžiausias džiaugsmas – kai nekalbantis vaikas ištaria pirmąjį žodį ar suaugęs žmogus po sunkaus darbo pagaliau suformuluoja rišlų sakinį. Kai po kelių mėnesių darbo pamatau, kad žmogus pradeda pasitikėti savimi, kalba drąsiau, tada žinau, kad mano darbas turi didelę prasmę“, – pasakoja Meda.

Kalbėdama apie darbą su vaikais, K. Anušauskaitė prisipažįsta siekianti sulaužyti mitą, kad užsiėmimai su logopedu yra sunkūs ir bauginantys.

„Ne kartą esu girdėjusi pasakojimų apie tai, kad vaikams eiti pas logopedą yra baisu ar gėda. Bet juk tai smagu – žaidžiama, bendraujama, tobulėjama, mokomasi kalbėti aiškiau. Noriu būti ta logopedė, pas kurią vaikai ateina noriai, kurios nebijo ir kuria pasitiki“, – sako Kamilė.

Ji įsitikinusi, kad nuo paties logopedo labai daug priklauso, kaip jaučiasi vaikas: „Jei užsiėmimas yra kaip šiltas pokalbis, žaidimas, tada ir rezultatai ateina greičiau. Nebūtinai viskas turi būti griežtai įsprausta į rėmus. Ypač jaunesniojo amžiaus vaikams yra svarbu mokytis per žaidimą, nes taip mokomasi efektyviau“.

Studijos, kurios augina

Logopedijos studijose mokomasi įvairių sričių – nuo lietuvių kalbos gramatikos iki psichologijos, vaikų raidos, neurologijos. Ši tarpdisciplininė bazė leidžia studentams tapti plataus profilio specialistais, gebančiais dirbti su skirtingo amžiaus žmonėmis.

Studentams dėstanti M. Sadeckienė pabrėžia, kad studijos grindžiamos ne vien teorija – daug dėmesio skiriama praktikai, realiems pavyzdžiams, refleksijai.

„Paskaitose dalinuosi realiais atvejais, diskutuojame, analizuojame. Man svarbu, kad studentai mokytųsi ne tik iš knygų, bet ir iš realių situacijų: kaip išklausyti žmogų, kaip spręsti iškilusius sunkumus“, – sako Specialiosios pedagoginės pagalbos: logopedijos bakalauro programos dėstytoja.

K. Anušauskaitė įsitikinusi, kad ši studijų patirtis formuoja ne tik specialistą, bet ir asmenybę: „Logopedas turi būti kantrus, empatiškas, žmogiškas. Jis turi matyti žmogų ne per kalbos sunkumus, problemą, o per ryšį. Noriu būti ta logopedė, kuri padeda išdrįsti, patikėti savimi, kuri įkvepia nebijoti klysti ir augti“.

VDU dėstytoja Meda dar priduria, kad logopedija yra profesija tiems, kurie nori keisti pasaulį mažais, bet labai reikšmingais žingsniais: „Mes ne tik mokome tarti garsus, mes kuriame pokytį žmogaus gyvenime. Padėti žmogui kalbėti reiškia padėti būti savimi, būti išgirstam, o tai yra labai daug“.

Nerijus Žeronas