Naujojoje Zelandijoje užaugusi lietuvė B. Sharrok: jaučiu didelę kaltę, kad negaliu laisvai kalbėti lietuviškai

Prieš 23 trejus metus Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė pradėjo organizuoti lietuvių kalbos ir kultūros kursus užsieniečiams. Nepriklausomybės pradžioje į tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą amerikiečiai atvyko mokyti anglų kalbos dėstytojų ir patys užsidegė noru pramokti mūsų kalbos.

„Tuo metu nebuvo taip, kaip dabar, jog dauguma lietuvių mokėtų anglų kalbą ir galėtų susišnekėti su amerikiečiais. Erasmus+ programos studentai ilgainiui vis aktyviau pradėjo atvykinėti į Lietuvą, kur pusmetį ar metus mokydavosi mūsų universitetuose. Jie norėjo išgyventi mūsų šalyje, tad teko pradėti mokytis lietuvių kalbos. Tuomet tai buvo išgyvenimo kalba, nes pramokę šnekamąją kalbą jie galėdavo susikalbėti parduotuvėje, užsisakyti kavos kavinėje, susipažinti su lietuviais. Metais bėgant, Lietuva tapo jiems įdomia šalimi, vedini smalsumo užsieniečiai vis atvykdavo į Vilnių ar Kauną, pradėjo domėtis, kas esame, kokia mūsų šalies kultūra, istorija, lankytis muziejuose, ragauti cepelinus“, –  pasakoja V. Leonavičienė.

Šiandien užsienio universitetų studentus ne ką mažiau žavi kiek neįprasta lietuvių kultūra, apipinta legendomis ir tradicijomis. Nuotolinės lietuvių kalbos ir kultūros pamokos tapo patrauklios dėl dėstytojų kuriamos jaukios mokymosi aplinkos, skirtingose laiko juostose ir žemynuose patogaus paskaitų laiko, galimybės mokytis pagal esamus kalbinius gebėjimus bei sociokultūrinį kontekstą suskirstytose nedidelėse grupėse.

Sausio mėnesį VDU Lietuvių kalbos ir kultūros žiemos kursuose dalyvauja 54 užsieniečiai iš daugiau nei 15 pasaulio šalių, taip pat 84 ukrainiečiai. Kursai vyksta nuotoliniu būdu, tik ukrainiečiai mokosi gyvai Vilniuje.

„Man asmeniškai labai svarbu tai, ką darau, ką darome drauge – visa komanda. Kursai yra labai svarbi mano gyvenimo dalis, vienijanti ir skleidžianti gerą žinią apie Lietuvą. Aš kaip mokytoja visada mokausi: mokau kitus ir auginu save“, –  prisipažįsta V. Leonavičienė. 

Iš Naujosios Zelandijos – atgal į Lietuvą

Lietuvių kalbos ir kultūros žiemos kursų dalyvė Barbora Sharrok, gimusi Lietuvoje, tačiau užaugusi Naujoje Zelandijoje, sako jaučianti didelę kaltę, kad negali laisvai kalbėti lietuviškai ir nesijaučia esanti „tikra lietuvė“.

„Kai būdama penkerių metų pradėjau lankyti mokyklą, nesupratau angliškai, o dabar susikalbėti lietuviškai yra dar sunkiau. Labai noriu sukurti gilesnius santykius su savo šeimos nariais, kurie gyvena Lietuvoje, noriu pažinti Lietuvą, suprasti, ką reiškia gyventi šioje šalyje. Nenoriu būti įkyri, prašyti žmonių kalbėti su manimi angliškai, noriu išmokti ir šnekėti gimtąja – lietuvių kalba“, –  pasakoja lietuvių kalbos kursus lankanti B. Sharrok.

Barboros šeima Lietuvoje buvo daugybę kartų, lankė čia gyvenančią jos mamos giminę. Pati Barbora gimė Lietuvoje, o augo Naujoje Zelandijoje – ji džiaugiasi, kad kovo mėnesį atvyks gyventi į Lietuvą. Jei pavyks, stažuosis „Bring Together Lithuania“ projekte, jei ne, tęs savo kaip programų kūrėjos darbą, gyvens netoli Tauro kalno ir Lukiškių aikštės.

„Velykų metu mes kasmet dažydavome kiaušinius bei puošdavome medžių šakeles. Mano mama buvo lietuvių bendruomenės narė, tad aš visuomet dalyvaudavau įvairiuose lietuviškų tradicijų renginiuose, dažnai jie būdavo rengiami ir mūsų namuose. Man atrodo svarbu turėti ryšį su savo kultūra, su šventėmis, kurios yra kur kas svarbesnės nei tik „laisva diena pailsėti nuo darbų”. Švenčių, tradicijų išlaikymas, jų perdavimas iš kartos į kartą man yra svarbus uždavinys.

Kas man patinka Lietuvoje ir jos kultūroje? Džiaugiuosi turėdama galimybę stebėti lietuvių liaudies dainų bei šokių festivalius, žaviuosi Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios varpų skambesiu. Mėgstu koldūnus, kibinus, Operos ir baleto teatre pardavinėjamą karštą šokoladą. Mane džiugina sniegas ir tai, kad  galiu pažinti šią šalį bei daug pamatyti joje net ir neturėdama automobilio“, –  sako pašnekovė. 

Ne tik mokytis, bet ir smagiai leisti laiką

Pirmą kartą dėstyti lietuvių kalbą užsieniečiams Joris Kazlauskas – VDU Humanitarinių mokslų fakulteto doktorantas, dėstytojas, Lietuvių kalbos ir kultūros žiemos kursų dėstytojas – pabandė dar2014 metais, kai savanoriavo Lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursuose. Tuo metu jis buvo dėstytojų pagalbininkas, atidžiai stebėjo paskaitas, vieną kitą užsiėmimą vedė ir pats. Po metų Joris įstojo į Vilniaus universiteto Taikomosios kalbotyros magistrantūrą – ten dalis kursų buvo apie svetimosios kalbos dėstymą, tad studijuodamas magistrantūrą įgijo nemažai teorinių žinių, kaip dėstyti užsieniečiams lietuvių kalbą.

Vėliau VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė pakvietė jį koordinuoti tų metų Lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursus. Tą vasarą Joris dirbo labiau administracinį darbą, tiesa, neretai apsilankydavo ir paskaitose, o tai, ką jose matė, jį iškart sudomino. Tad artėjant 2021 m. vasarai pagalvojo, o kodėl gi pačiam nepabandžius bent jau pusę kurso padėstyti? Pabandė, patiko, kiek matė atsiliepimų, studentams taip pat, tad dėsto ir toliau. Tikisi ateityje dėstyti dar daugiau.

„Man svarbiausia, kad studentai paskaitose jaustųsi gerai. Kad nebijotų klausti, per paskaitą turėtų ne vieną progą nusišypsoti ar nusijuokti. Esu įsitikinęs, kad kuo geresnė atmosfera auditorijoje arba kokioje internetinėje platformoje, kurioje vyksta paskaitos, kuo pozityvesnės emocijos paskaitų metu, tuo labiau studentams norisi mokytis. Aišku, gerai išmokti kalbą galima ir kai dėstytojas baisiai griežtas ir nemalonus, bet klausimas, ar studentas tada nori mokytis tokio dėstytojo grupėje. Bet žinau, kad tarp VDU lietuvių kalbos dėstytojų tokių nėra nė vieno. Ir jie visi yra lietuvių kalbos dėstymo užsieniečiams profesionalai“, –  sakė J. Kazlauskas.

Sėkmingai laužo vieną stereotipą

Pašnekovas sako, kad studentai vis dar sėkmingai laužo vieną stereotipą apie lietuvių kalbą – kad jos mokytis yra labai sunku. Joris įsitikinęs: mokytis jos gal ir nėra lengva, ypač tiems, kurių gimtosios kalbos nėra giminiškos lietuvių kalbai, bet išmokti įmanoma.

„Vienas šauniausių to įrodymų yra trys šį rudens semestrą mano mokytos A1 lygio studentės iš Japonijos – Waka, Yuri ir Mizuki, kurios baigiantis semestrui per žodinį kalbėjimo egzaminą gebėjo ne tik spontaniškai ir teisingai parinkti reikiamas linksnių, giminės ir skaičiaus galūnes, bet ir vartoti gausų, kaip A1 lygiui, žodyną“, – džiaugėsi jis.

Ar tai reiškia, kad vos per mėnesį užsieniečiai gali išmokti lietuvių kalbos? J. Kazlauskas sako, kad tai visgi tėra iliuzija. Bet pramokti tikrai įmanoma. Anot jo, mėnesį pasimokę lietuvių kalbos užsieniečiai jau gali lietuviškai prisistatyti, papasakoti apie savo šeimą, draugus, darbą, studijas, pomėgius ir apie šiuos dalykus paklausinėti kitų.

„Po mėnesio studijų jie jau gali jus pakviesti į teatrą pažiūrėti spektaklio, o po spektaklio – pakviesti pavakarieniauti į restoraną. Jeigu nerandate norimo restorano, užsieniečiai jau gali paklausti gatvėje sutiktų praeivių, kaip iki to restorano nueiti, o pačiame restorane – užsisakyti norimų patiekalų ir gėrimų. Ir, be abejo, visa tai jie gali padaryti lietuviškai. Mėnesį pasimokius, įgytų lietuvių kalbos žinių tokiose situacijose užtenka“, – neabejoja J. Kazlauskas.

Nerijus Žeronas