Naujas požiūris į ugdymą: permąstyti žmogaus ir gyvūno santykį

Prof. dr. Mintautas Gutauskas. Nuotr. autorius Tomas Terekas. VU Filosofijos fakultetas

Šių dienų pasaulyje kyla daug ugdymo iššūkių. Vienas jų yra tas, kad šių laikų vaikai gyvena ir auga pasaulyje, jų suvokiamą kaip byrantį – taip pat ir dėl klimato kaitos, kurios pasekmės tiesiogiai veikia vaikų aplinką. Tyrimai atskleidžia, kad iki 2050 m. apie 70 procentų pasaulio žmonių gyvens urbanizuotose vietovėse. Ką tai reiškia ugdymo praktikoms? Ar turėtume keisti požiūrį į ugdymą, o plačiau – permąstyti savo, kaip žmonių, santykį su gamta ir kitais gyvūnais?

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto (VU FsF) mokslininkų – filosofų ir edukologų – grupė, papildyta VU Chemijos ir geomokslų fakulteto paleontologijos srities bei užsienio mokslininkų, šiuo metu vykdo tyrimą, priklausantį Lietuvos mokslo tarybos inicijuotai Edukologijos tyrimų proveržio programai. Tikslas – permąstyti ugdytojų mokymąsi šių dienų – vad. antropoceno – epochoje („Aplinkodairinių paradigmų pokytis švietime: nuolatinis ugdytojų mokymasis antropocene“).  

Prieš keletą savaičių kartu su Sapiegų rūmais Vilniuje buvo suorganizuotas seminaras „Žmogaus ir gyvūno santykio permąstymas mene, ugdyme, filosofijoje“. Plačią mokslininkų, menininkų, pedagogų, studentų ir visų, kuriems rūpi žmogaus bei gamtos santykio klausimai, auditoriją sutraukęs seminaras pateikė reikšmingų įžvalgų.

Antropocentrizmas – kas tai?

VU FsF Filosofijos instituto profesorius Mintautas Gutauskas pranešime „Antropocentrizmo kilmė, struktūra ir įveikos perspektyvos“ iškėlė klausimą, kodėl turėtume permąstyti santykius su gyvūnais ir kritiškai pažvelgti į antropocentrizmą kaip žmogaus išskirtinumo ideologiją, kuria iš dalies yra grindžiamas ugdymas. Mokslininkas cituoja posthumanizmo krypčiai atstovaujantį filosofą Matthew Calarco, kuris teigia, kad antropocentrizmas – kaip požiūris, statantis žmogų į centrą ir darantis jį pagrindine problema ir rūpesčiu – nustumia gyvūnus už etikos ir politikos ribų.

„Žmogus sukuria savęs kaip išskirtinės būtybės idėją ir taip padeda pagrindą gyvūnų pavertimui ištekliais. Tai – žmogiškojo išskirtinumo ideologija“, – teigia M. Gutauskas.

Šią ideologiją įgalina antropologinis skirtumas, kuris skirsto būtybes į žmogiškas (aukštesnės vertės, esančias tikslu savaime) ir nežmogiškas, gyvūniškas (žemesnės vertės, traktuojamas kaip priemones) ir nustato hierarchinį santykį tarp jų. Šis antropologinis skirtumas įgalina ir nelygybes tarp žmonių. Antai, Birmingamo universiteto mokslininkas Jasonas W. Moore’as teigia, kad antropoceno istorija yra „giliai prievartinga“, nes susijusi su kapitalizmo esmę atskleidžiančia „purvina modernaus pasaulio istorijos paslaptimi“. Pasak jo, ne tik gyvūnai, bet ir dauguma žmonių buvo pašalinta iš Žmonijos – „indėnai, Afrikos vergai, beveik visos moterys ir netgi baltaodžiai vyrai (slavai, žydai, airiai)“. Šie žmonės „nebuvo Žmonėmis“, jie buvo traktuojami kaip Gamtos dalis „kartu su medžiais, dirvomis ir upėmis“.

Žmogaus ir gyvūno skirtumas – tik ideologija?

Kaip visa tai susiję su ugdymu? Pasak M. Gutausko: „Tam tikra prasme ir visą ugdymą galime suprasti kaip savo gyvūniškumo įveikimą. Galime matyti, kad kasdienėse praktikose žmogiškumo palaikymas kartais priklauso nuo gyvūniškumo represavimo. Plačiai paplitę yra tokie palyginimai, kaip „prisigėrė kaip kiaulė“, „nebūk gyvulys“, „būk žmogus“ ir t. t.“ Tai rodo nuostatą, kad žmogiškumas yra laikomas „kažkas aukščiau“ ir vertingiau, o ugdymas gali būti suprantamas kaip kelias tapti aukštesne, vertingesne būtybe.

Tokio mąstymo šaknys glūdi senovės graikų ir biblinėje tradicijoje, kurioje gyvūnai subordinuojami žmonėms. Antai, Aristotelis kalba, kad tik žmogus gali kalbėti, suvokti, kas yra gera ir bloga, steigti politikos sritį ir kurti bendruomenes. Pačioje gamtoje galime aptikti augalų ir gyvūnų subordinavimą žmogaus reikmėms. Išraiškingas tokio mąstymo pavyzdys – XV–XVI a. prancūzų teologo Charles’io de Bovelles’io piramidė, kurioje ant aukščiausio laiptelio atsiduria racionalus žmogus („homo studiosus“), ant žemesnio laiptelio – jausminę prigimtį įkūnijantis gyvūnas iš vienos ir geidulingas žmogus iš kitos pusės, dar žemiau – į apsirijimo nuodėmę puolusiam žmogui prilyginami augalai, ant žemiausio laiptelio – akmeniui arba mineralams prilyginamas tingus žmogus.

Nauja etika

Taigi, antropocentrizmo kilmė yra persmelkusi mūsų mąstyseną. Ar įmanoma iš jos išeiti?

„Visų pirma, reikėtų sukurti naują etiką. Pasak moralės filosofo Peterio Singerio, etika turėtų būti formuojama taip, kad žmonių veikla sukeltų kuo mažiau skausmo, nereikalingų mirčių (pavyzdžiui, , gyvūnų auginimo gurmaniškiems poreikiams tenkinti). Filosofas ir gyvūnų teisių aktyvistas Tomas Reganas siūlo taikyti kantiškąjį principą: kiekviena gyva būtybė yra tikslas savaime ir negali būti panaudojama kaip priemonė“, – sako M. Gutauskas.

Tačiau gyvūnų etika turi ir trūkumų: gyvūnai yra humanizuojami, jiems priskiriant žmogiškas savybes; gyvūnų teisės suprantamos pagal žmogiškojo subjektyvumo modelį. Be to, privilegijuojami į žmogų panašūs gyvūnai, nekreipiant dėmesio į kitas gyvas būtybes. M. Gutauskas klausia: kokia būtų etika, galinti atsižvelgti į nežmogiškų būtybių įvairovę? Ar jų įvairovė ir nebendramatiškumas leidžia rasti bendrą principą? Mokslininkas siūlo sutelkti dėmesį į žmogišką atsakomybę, kuri gali būti realizuota kaip įsipareigojimas gyvūnams ir aplinkoms jų nepažeisti, užtikrinti išgyvenimo galimybes.

„Reikia suprasti, kad atsakomybė galima tik iš vienos – žmogaus – pusės. Galime atsisakyti antropologinio Žmogaus ir Gyvūno, Žmogaus ir Gamtos skirtumo, kuris grindžia antropocentrizmą kaip žmogaus išskirtinumo ideologiją, tačiau negalime atsisakyti žmogaus ir gyvūno, žmogaus ir gamtos skirtumų, kurie leidžia prisiimti atsakomybę už gamtines būtybes“, – teigia profesorius.

Antropocenas ir ugdymas

Antropoceno tyrimus vykdanti VU FsF Ugdymo mokslų instituto docentė dr. Sandra Kairė seminare kėlė klausimą, koks yra ir kuo svarbus vaikų santykis su gyvūnais ir gyvąja gamta. Pasak S. Kairės, nuo pat industrializacijos laikų ugdyme ryškus yra polinkis į struktūrinimą ir standartinimą:

„Daugybė fabrikinės rutinos buvo perkelta į švietimo įstaigos kasdienybę, kurią iki šiol galime pastebėti. Čia eliminuojamas gyvūnas kaip toks bei gyvūno svarba mokantis, arba gyvūnas naudojamas kaip objektas išmokti vieną ar kitą dalyką.“

Sumenkintą gyvūnų statusą liudija skirtingos švietimo praktikos. Vienas žymiausių humanistinės pedagogikos atstovų Jean-Jacques’as Rousseau yra sakęs, kad prieš imantis formuoti žmogų, pirmiausiai reikia tapti žmogumi. Kanados edukologas Jasonas Wallinas pateikia pavyzdį, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose kasmet biologijos pamokose eksperimentams panaudojama daugiau kaip 20 milijonų varliagyvių. Tačiau nekeliama klausimo, ką reiškia toks nužudomų žmogaus mokymosi tikslais varliagyvių skaičius? Pasak S. Kairės, Lietuvos kontekstui šie skaičiai galbūt neaktualūs, tačiau klausimų kelia švietimo įstaigų ir parkų teritorijose edukaciniais tikslais statomi vabzdžių viešbučiai. Nesusimąstoma, kodėl, užuot „viliojus“ vabzdžius į juos, neleisti jiems gyventi natūraliomis sąlygomis.

„Kai paklausiu, kokiu tikslu tai daroma, mokytojai sako, kad tai įdomu vaikams, kurie mato, kaip vabalai ateina. Bet kai paklausiu, ar diskutuojama su vaikais apie tai, kad vabalai nuviliojami nuo savo natūralių aplinkų ir ką tai jiems reiškia, mokytojai dažniausiai pasimeta“, – teigia docentė.

Atskirtis tarp žmogaus ir gyvūno ugdyme formuluojama nuo pat Antikos laikų. Tad kaip galėtų vystytis švietimo sistema ir praktikos, norint įveikti šią atskirtį? 

Permąstyti vaikystės fenomeną

VU FsF docentė, remdamasi Karen Malone, Margaret Somerville ir kitų edukologų mintimis, teigia, kad reaguojant į antropoceno diskursą vertėtų permąstyti patį vaikystės fenomeną.

„Kas yra vaikas ir jo santykis su aplinka? Skirtingi teoretikai ir filosofai sako, kad iš esmės vaikai yra įsišakniję lokaliose vietose, kur jos bebūtų, ir kuria santykį su tomis vietomis. Vienu iš ryškių antropoceno ženklų yra tai, kad dauguma mūsų gyvename miestuose ir prognozuojama, kad iki 2050 m. 70 proc. visų pasaulio gyventojų gyvens tik urbanizuotose vietose“, – sako S. Kairė.

Ji pasitelkia edukologės Margaret Somerville pasiūlytą antropoceno vaikų konceptą. Ką jis reiškia?

„Viena vertus, antropocene augantys vaikais mato save byrančio pasaulio šešėlyje ir jaučia, kad pasaulis aplink juos pamažu žlunga. Šį žlugimą vaikai išgyvena per įtampas tarp vis greičiau ir greičiau judančio pasaulio. Jų ateities suvokimas yra gana fragmentiškas, yra daugybė baimių ir įtampų, kurias jie išgyvena. Jie jaučia nusivylimą suaugusiaisiais ir supratimą, kad negalima suvaldyti to, kas vyksta.“

Antra, vaikų santykis su pasauliu yra labai asmeninis, afektiškas, dažnai neverbalizuojamas: „Yra daug išgyvenimų viduje, bet mes, suaugę, dažnai jų nepamatome arba nenorime pamatyti. Be to, tame santykyje yra labai daug nuorodų ir apmąstymų apie planetą, gamtą ir nežmogiškas savybes.“

„Būk tyli(-us), nuleisk galvą ir dirbk“

Pasak S. Kairės, viena iš šių dienų antropoceno vaikų grupių yra klimato aktyvistai ir aktyvistės. Mokslininkė pateikia pavyzdį iš klimato aktyvistės Jamie Margolin knygos „Youth to Power“:

„Nuo pat pirmų akimirkų vaikų darželyje mums sakoma: būk tyli(-us), pakelk ranką, jei nori kalbėti, klausyk autoriteto, nuleisk galvą ir dirbk, neabejok tuo, kas tau sakoma. Įsimink informaciją ir atkartok ją popieriaus lape. Mums sakoma: jei laikysiesi taisyklių, tavęs laukia saugus ir aiškus kelias. Sunkiai mokykis šviesiai ateičiai. Bet kas nutiks, jei nebus ateities, dėl kurios mes mokomės? Jei mūsų karta bus palikta planetoje, kurioje greitu metu dėl klimato krizės nebus įmanoma žmonijai išgyventi?“

Visgi vadinamieji antropoceno vaikai nėra tik pasyvūs ar pažeidžiami. Jie užima visiškai skirtingą poziciją nei suaugusieji, todėl, pasak Somerville, būtina etinė ir moralinė atsakomybė už šiuos vaikus, augančius pasaulyje, kurio suaugę nesupras. Suaugusiems būtina mokytis iš vaikų atsisakyti dominuojančios, vedančios, tik mokančios pozicijos ir siekti suprasti pasaulį, kuriame vaikai dabar gyvena.

Ką daryti?

S. Kairė teigia, kad būtina keisti ugdymo praktikas, tačiau ne kuriant naujas metodikas ar įrenginėjant naujas patalpas, bet leidžiantis į giluminį buvimą su vaikais: mokytis kartu su jais, stengiantis suprasti, kaip vaikai gyvena ir mokosi antropocene.

„Ypač urbanizuotose vietose santykis su gamta ir gyvūnais yra beveik eliminuotas, nors aplinka, gyvūnai, kraštovaizdis ir urbanizuotose vietose aktyviai dalyvauja jaunų žmonių kasdienybėje. Vaikai nemato savęs kaip vienintelių aktyvių veikėjų“, – sako S. Kairė.

Ji su kolegėmis atliko tyrimą Vilniaus Filaretų pagrindinėje mokykloje. Komanda sukūrė 14 pamokų ciklą klimato kaitos ugdymui, viena iš temų buvo skirta gyvūnų tematikai: buvo kalbama apie gyvūnus ir jų nykimą, skatinama juos matyti aplink save. Kai vaikai buvo paprašyti nupiešti žmogaus ir gyvūno santykį, pirmos klasės mokinys nupiešė nykstančias būtybes, tarp kurių pavaizdavo ir save.

Dar vieną pavyzdį mokslininkė pateikė iš fenomenais grįsto ugdymo pamokų. Šio ugdymo esmė – pasirinkti tam tikrą fenomeną ir jį analizuoti iš skirtingų perspektyvų. Vienas iš pasirinktų fenomenų buvo upė: mokytoja dėl saugumo sumetimų negalėjo su vaikais eiti prie upės, tad upė buvo dėliojama iš „Lego“ kaladėlių. Viena grupė sudėliojo upę, kurioje įkurdino didžiąją lydeką. Dėlionėje buvo ir žmogus, kurį vaikai įvardijo kaip lydekos brolį, kuris bendrauja su lydeka.

„Antropoceno vaikai nori būti susiję su gyvūnais, net jei tiesioginio santykio nėra, kaip urbanizuotose vietose. Kitas aspektas susijęs su švietimo praktikomis. Pacituosiu savo darytą interviu su Stefani iš Vokietijos, kuri sako, kad santykio su gyvūnais jos mokykloje nėra. Vienintelis gyvūnas, apie kurį ji mokosi ir kurio santykio su žmogumi svarbą ji supranta, yra bitės. Visa kita yra tam tikri objektai, apie kuriuos ji mokosi, bet jokio santykio nėra“, – apibendrina tyrėja.

Tyrimas „Aplinkodairinių paradigmų pokytis švietime: nuolatinis ugdytojų mokymasis antropocene“ vyks iki 2028 m. Į jį įsitrauks ir garsūs užsienio mokslininkai, tokie kaip žymi antropologė ir primatologė Birutė Galdikas, Džakartos „Universitas Nasional“ ir Simono Fraserio universiteto Britų Kolumbijoje (Kanada) profesorė, bei kiti tyrėjai.

Parengė Beata Baublinskienė