Natalia Govorun: teatras gali tapti saugia erdve kalbėti apie baimes ir netektis

Natalia Govorun. Sofios Hadzetskos nuotr.

„Ką daryti, kai visos pasaulio neteisybės užgriūna vaiko širdį?“ – retai šiuolaikiniame teatre keliamas klausimas. Atsakymą rasite Vilniaus senojo teatro spektaklyje „Klausau, Jūsų Didenybe!“ (rež. Oskar Wyganowski. Artimiausiu metu bus rodomas lapkričio 11, 12 d., gruodžio 21 d.), sukurtame pagal Januszo Korczako knygą „Karalius Motiejukas Pirmasis“. Šio kūrinio centre – vaikas, netikėtai tapęs karaliumi, kuris priverstas priimti sudėtingus politinius bei moralinius sprendimus.

Spektaklyje kalbama apie karą, netektis, išdavystę, bet taip, kad vaikai ne tik suprastų, bet ir jaustųsi išgirsti. Įsitraukti į spektaklio kūrybos procesą buvo pakviesta ir vaikų psichologė Natalia Govorun, jau kelis metus dirbanti su kare prieš Ukrainą psichologines traumas patyrusiais vaikais. Kūrybiniame procese Natalia buvo nepamainoma – ji įdavė raktus, kaip reikia ir galima su vaikais kalbėti sudėtingomis, nepatogiomis, bet gyvybiškai reikalingomis temomis. Natalia apie tai sutiko pasikalbėti plačiau.

Intensyviai ir produktyviai bendradarbiavote su spektaklio „Klausau, Jūsų Didenybe!“ režisieriumi Oskaru Wyganowskiu. Kaip prasidėjo Jūsų bendras darbas?

Pirmasis mūsų kontaktas įvyko, kai Oskaras atsiuntė spektaklio įrašą lietuvių kalba. Nors kalbos iki galo nesupratau, pati forma man pasirodė labai įdomi, galėjau stebėti veiksmą, matyti, kaip vaikai įtraukiami į veiksmą. Vėliau pjesę perskaičiau rusiškai – tai leido geriau suvokti niuansus. Iš karto supratau: šis darbas – ypatingas. Jis ne tik estetiškas, bet ir prisiliečia prie sunkiausių vaikystės patirčių. Man patiko, kad spektaklis interaktyvus, čia vaikai ne pasyvūs stebėtojai, o dalyviai. Jiems leidžiama priimti sprendimus, išsakyti savo nuomonę, pasijusti atsakingais. Tai nepaprastai vertinga, nes ugdo jų pilietiškumą, suteikia galimybę patirti: „mano balsas turi reikšmę“. Kai Oskaras pasidalijo nuogąstavimais, ar su vaikais išvis reikia kalbėti apie karą, išdavystę, netektis, man tai pasirodė labai svarbus ženklas. Jau pats klausimo kėlimas rodo kūrybinės komandos rūpestį, jautrumą ir atsakomybę. Tokios abejonės kyla ne tik aktoriams, jos lydi ir tėvus, mokytojus, visus, kurie su vaikais bendrauja kasdien. Todėl buvo prasminga į šį procesą pažvelgti psichologo akimis.

Kokiais momentais Jūsų pagalba buvo svarbiausia?

Visų pirma, reikėjo atsakyti į klausimą: ar apskritai reikia kalbėti su vaikais apie karą? Aktoriams tai atrodė kone pavojinga tema: galbūt geriau vaikus nuo jos saugoti? Mūsų bendras darbas su Oskaru prasidėjo dar anksčiau – stovyklose, kurias karo paveiktiems Ukrainos vaikams organizavo „Stiprūs kartu“. Ten tris vasaras iš eilės dirbau psichologe, o Oskaras vedė teatro dirbtuves. Šie vaikai buvo patyrę netektis, bombardavimus, kraustynes. Kilo klausimas: kaip kalbėti apie tokias sunkias patirtis, kad nepakenktume? „Klausau, Jūsų Didenybe!“ repeticijose atkreipiau dėmesį į kelis aspektus. Pirmiausia – sensorinius dalykus. Vaikai, patyrę apšaudymus, itin jautriai reaguoja į triukšmą, staigius šviesos pokyčius, tamsą. Todėl spektaklyje buvo svarbu vengti pernelyg garsių efektų ar staigių perėjimų. Antras aspektas – kalba. Tas pats spektaklis pastatytas keliomis kalbomis: lietuvių, ukrainiečių, lenkų, rusų. Kiekvienoje kultūrinėje terpėje tam tikri žodžiai gali skambėti kitaip, sukelti kitokias asociacijas. Su aktoriais aptarėme, kokie žodžiai galėtų žeisti, kokie padėti. Vyko labai prasminga diskusija, leidusi menininkams pamatyti savo darbą vaiko akimis.

Kokios baimės, emocijos dažniausiai išryškėja vaikų, patyrusių traumas, pasakojimuose?

Vaikų reakcijos labai įvairios. Net tie, kurie apie karą girdėjo iš žiniasklaidos, jau patiria nerimą. Jie supranta: pasaulyje vyksta karas, egzistuoja pavojus. O tie, kurie patyrė realią grėsmę: slėpėsi rūsiuose, girdėjo sprogimus, neteko artimųjų, susiduria su daug sudėtingesniais jausmais. Pirmiausia – baimė. Tai pagrindinė emocija, natūrali reakcija į grėsmę gyvybei. Ji įvairaus intensyvumo: nuo lengvo nerimo iki siaubo. Antroji emocija – pyktis. Jis kyla, kai pažeidžiamos mūsų ribos, kai į mūsų pasaulį įsiveržia prievarta. Vaikų pyktis dažnai pasireiškia kaip irzlumas, užsiplieskimas, nuolatinė įtampa. Tėvai kartais sako: „Jis tapo kitoks, piktesnis.“ Bet tai natūrali reakcija į situaciją: kai esi priverstas palikti namus, kai tavo pasaulis griūva. Ir trečioji reakcija – sąstingis. Kai kurie vaikai nebeparodo nei baimės, nei pykčio. Jie nutyla, užsisklendžia, praranda pomėgius, tampa apatiški. Tai gali būti depresijos požymiai. Taigi vaikai reaguoja trimis pagrindiniais būdais. Visi jie yra normalūs, bet mūsų, suaugusiųjų, užduotis – šiuos signalus laiku atpažinti ir padėti vaikui su jais tvarkytis.

Ar su šiomis emocijomis: baime, pykčiu, nerimu galima dirbti, jas keisti?

Žinoma. Svarbu suvokti, kad visos emocijos yra natūralios. Tai ne „blogos“ emocijos, o natūralios psichikos reakcijos, kurios turi būti išgyventos, įvardytos ir priimtos. Problema prasideda tada, kai bandome jas neigti, slopinti. Pavyzdžiui, jei vaikui sakome: „Nebijok, čia nieko tokio“ – jis ne tik nenustoja bijoti, bet dar ir gauna žinią, kad jo jausmai yra neteisingi. Tokiu būdu emocija lieka neišgyventa, kaupiasi. Todėl labai svarbu parodyti vaikui: tai, ką jauti, yra normalu. Mes neturime bijoti kalbėti apie šias emocijas, turime padėti vaikui jas atpažinti ir išgyventi. Tiesa, vaikui tai padaryti sunkiau nei suaugusiajam, todėl labai reikalinga mūsų parama. Mūsų užduotis – padėti įvardyti, kas vyksta jo viduje: „Matau, kad tu pyksti“, „Suprantu, kad tau baisu“. Tokie paprasti sakiniai suteikia vaikui atramą, jis supranta, kad jo jausmai matomi, priimami ir leidžiami.

Kaip karas – tiek Ukrainoje, tiek kitur pasaulyje – veikia vaikų emocinį pasaulį? Net tų, kurie gyvena taikiose šalyse?

Karas palietė visus vaikus, net jei jie gyvena saugioje aplinkoje. Kodėl? Todėl, kad informacija mus pasiekia labai greitai, anksti. Net jei tėvai riboja prieigą prie socialinių tinklų, ją turi draugai. „YouTube“, „TikTok“, įvairūs įrašai – visa tai vaikams prieinama jau ankstyvame amžiuje. Lietuva yra šalia karo zonos, tad grėsmė jaučiama kone fiziškai. Vaikai tai iš mūsų perima. Rezultatas: padidėja jų nerimo lygis, tampa jautresni, labiau susijaudinę. Kartais tėvai pastebi, kad vaikas nuolat yra tarsi „ant ašmenų“ – greitai supyksta, verkia, nerimauja, sapnuoja košmarus. Tai ir yra psichikos reakcija į grėsmę. Todėl sakau: karo tema paveikė visus vaikus. Kai kurie tai parodo ryškiau, kiti – subtiliau, bet nerimo bangos nuvilnijo per visą kartą.

Kodėl vis dėlto svarbu su vaikais kalbėti sudėtingomis temomis – karą, išdavystę, netektis, užuot pabandžius juos apsaugoti? Ar galima apie tai kalbėti vaiko netraumuojant?

Labai geras klausimas. Pirmiausia turime suprasti, kodėl mums patiems, suaugusiesiems, ši tema atrodo tokia sunki. O sunki todėl, jog susiduriame ir su savo pačių emocijomis: baime, nerimu, pykčiu. Jei patys nesame pasiruošę priimti savo jausmų, natūralu, kad ir vaiko reakcijos mus gąsdina. Antra – dažnai stokojame žinių. Nežinome, kaip pradėti pokalbį, kokius žodžius parinkti. Bijome pasakyti ką nors ne taip. Todėl pirmas tėvų žingsnis – pasirūpinti savimi. Jei man pačiai labai sunku, verta pasikalbėti su psichologu, suprasti, kaip aš tvarkausi su savo baime ar pykčiu. Tik tada, kai gebu pripažinti savo jausmus, galiu ramiai priimti ir vaiko emocijas. Antras žingsnis – įgyti žinių. Yra straipsnių, psichologų, su kuriais galima pasitarti. Labai rekomenduoju tuo naudotis. Ir galiausiai – suprasti kodėl reikia kalbėti? Todėl, kad vaikas su šiomis temomis vis tiek susidurs. Jei apsimesime, kad karo nėra, jis apie jį išgirs iš draugų, pamatys siaubingą vaizdo įrašą, tada trauma bus daug didesnė, nes psichika bus nepasiruošusi. Kalbėdami mes tarsi suteikiame jam „emocinę kaukę“, parodome, kad ši tema nėra uždrausta, kad galima kalbėti saugioje aplinkoje. Todėl su vaikais būtina kalbėti. Ne apie detales, ne apie siaubus, bet apie esmę: kad pasaulyje būna sunkumų, kad mes juos išgyvename kartu, kad jausti baimę ar pyktį yra normalu. Tokiu būdu vaikus ne traumuojame, o atvirkščiai – padedame jiems pasiruošti gyvenimui.

Spektaklyje labai svarbi draugystė, atsakomybė, diplomatija. Kaip tai prisideda prie vaiko pilietiškumo, emocinės brandos?

Tai esminės temos. Vaikystė ir paauglystė yra laikotarpiai, kai formuojasi vertybės, požiūris į santykius, į pasaulį. Draugystė, ištikimybė, išdavystė, atsakomybė už kitą – visa tai yra tikros gyvenimo situacijos, kurias vaikas patiria dar mokykloje ar net darželyje. Vaikas tai gali patirti scenoje, saugioje aplinkoje ir pradėti apie tai galvoti. Pavyzdžiui, jei personažas išduoda draugą, tai suteikia progą vaikui atpažinti savo jausmus: „Taip, aš irgi kažkada jaučiausi panašiai.“ Vaikas gali ta tema kalbėti ne apie save, o apie personažą – tai daug lengviau. Teatras tampa tarpininku, padedančiu įsisąmoninti gyvenimo situacijas. Svarbu prisiminti, kad net „smulkūs“ įvykiai, kurie suaugusiajam atrodo menkniekiai, vaikui gali būti labai reikšmingi. Pavyzdžiui, kai geriausia draugė atsisėda prie kito vaiko. Suaugusiajam tai atrodo niekis, o vaikui – didžiulė drama. Todėl tokios temos padeda lavinti emocinį intelektą. Vaikas užduoda sau klausimą: kas yra išdavystė? Ką reiškia būti atsakingam? Kokios mano sprendimų pasekmės? Tai ir yra brandos pamatai.

Spektaklyje vaikai gali „išbandyti“ politinius ir moralinius pasirinkimus saugioje teatro erdvėje, kurioje galima suklysti, bandyti dar kartą. Kokią vertę čia matote?

Čia glūdi didžiulė teatro galia. Teatras yra saugi laboratorija, kurioje galima išbandyti net labai sudėtingus sprendimus. Vaikas priima sprendimą, pamato jo pasekmes scenoje ir tuo pačiu gauna progą klysti be realių pasekmių. Juk klaidos yra neatsiejama gyvenimo dalis, bet gyvenime jos dažnai skaudina. Teatre klaida tampa patirtimi, iš kurios vaikas gali mokytis. Pavyzdžiui, jis gali nuspręsti rinktis karinį problemos sprendimą, o paskui suvokti, kad tai sukelia skausmą kitiems personažams. Tai labai stipri edukacinė patirtis. Dar vienas svarbus aspektas – emocinis. Vaikas, galbūt dar bijantis kalbėti apie išdavystę ar netektį savo gyvenime, gali visa tai patirti personažų pagalba. Jis įgauna naują emocinį bagažą, kuris jam pravers realiose situacijose. Tai viena iš didžiausių meno verčių – išgyventi gyvenimą saugiai, kūrybine forma.

Kaip po tokio spektaklio su vaikais reiktų tęsti pokalbį, kad patirtis įgytų dar gilesnę prasmę?

Tai iš tiesų vienas svarbiausių momentų. Spektaklis suteikia impulsą, bet tai, ar patirtis įsitvirtins, labai priklauso nuo to, kaip su ja dirbame toliau. Ką daryti konkrečiai? Pirmiausia vaiko paklausti: „Ką tu galvoji? Ką tu jauti?“ Svarbu nesitikėti vieno teisingo atsakymo, nes kiekvienas vaikas mato kitaip, kiekvieno patirtis skirtinga. Mūsų užduotis – priimti tai, ką jis sako. Antra – jokiu būdu nenuvertinti. Nereikia sakyti: „Ne, tu ne taip supratai, spektaklis juk ne apie tai.“ Reikia priimti jo matymą, net jei jis atrodo keistas ar kitoks. Vaikui svarbu pajusti, kad jo reakcija yra vertinga. Trečia – normalizuoti jausmus. Jei vaikas sako: „Man baisu“, rekomenduočiau pasakyti: „Normalu, kad tau baisu.“ Jei pyksta – „Normalu, kad pyksti.“ Jei nenori kalbėti, tai irgi normalu. Net galima pasidalinti savo sunkumu: „Žinai, man pačiai sunku apie tai kalbėti.“ Tokiu būdu mes rodome, kad jausmai nėra gėdingi ar draudžiami. Kai vaikas pajunta, kad jo emocijos priimamos, jo nerimas mažėja. Jis atsipalaiduoja, suvokia: „Aš normalus. Mano jausmai normalūs.“ Tai labai svarbu jo psichinei sveikatai.

Teatras tampa pretekstu bendradarbiauti, tarsi atveria vartelius?

Būtent. Dažnai tėvai klausia, kaip pradėti pokalbį sudėtinga tema? Juk negali tiesiog vakare paklausti: „Na, pakalbėkime apie karą?“ Spektaklis tampa tiltu. Tai galimybė prieiti prie temos natūraliai. Ir dar labai svarbu, kad tokia patirtis padeda vaikui suprasti – šia tema galima kalbėti su tėvais. Tai tarsi vidinis leidimas. Ir jei ateityje jis susidurs su panašiais išgyvenimais, jis žinos, kad gali pas jus ateiti, kad durys atviros.

Kaip vertinate klasikines meno formas, kurios vis dar gyvuoja, tarkime, baletą? „Miegančioji gražuolė“ rodoma jau šimtmečius. Ar forma turėtų keistis, ar ji gali gyvuoti greta labai šiuolaikiškų kūrinių?

Man atrodo, klasikinis menas ir yra klasikinis, nes su žmogumi kalba nuolat, visą gyvenimą. Klasika išlieka ne dėl formos, o dėl to, kad sugeba atliepti įvairias žmogaus emocijas ir patirtis, sugeba vis iš naujo žmogui atverti kažką svarbaus. Vienu gyvenimo momentu žiūrovas mato vieną aspektą, kitu – jau kitą. Spektaklis, kurį pamatė dvidešimties, keturiasdešimties ar šešiasdešimties, palies skirtingai. Tas pats su knygomis. Klasikiniai kūriniai veikia kaip veidrodis: kūrinys tas pats, bet žmogaus patirtis kinta, ir klasika atsiliepia į tuos pokyčius. Tai yra gyvybė – todėl klasika nevirsta atgyvenusiu muziejiniu eksponatu.

Ką labiausiai norėtumėte akcentuoti suaugusiesiems apie vaikų santykį su šiandieniniu pasauliu?

Norėčiau priminti labai paprastą, bet esminį dalyką: pradėti reikia nuo savęs. Yra posakis, kurį girdime lėktuve: pirmiausia patys užsidėkite deguonies kaukę, o tada vaikui. Skamba paprastai, bet tai esminis principas. Jei pats prarandi sąmonę, vaikui jau nebepadėsi. Taip ir gyvenime – jei pats nesuprantu savo reakcijų, nesusitvarkau su emocijomis, negali padėti ir vaikui. Todėl pirmas žingsnis – pasirūpinti savimi. Nuo mano emocinio intelekto tiesiogiai priklauso, kaip galėsiu palaikyti savo vaiką.

Antras žingsnis – būti dėmesingiems vaikui. Stebėti jo reakcijas, pastebėti net menkiausius ženklus, rodančius, kad jam sunku. Ir svarbiausia – nenuvertinti. Labai dažnai suaugusieji sako: „Ko tu čia verki, juk nieko baisaus nenutiko?“ Bet vaikui tai tikri jausmai. Jie realūs. Ir juos būtina pripažinti. Normalizavimas yra raktas. Ir galiausiai – parodyti, kad kalbėti galima. Kad šios temos nėra uždraustos, jos nėra tabu. Vaikas turi jausti, jog jei ateityje vėl bus sunku, gali ateiti pas tėvus. Tai mūsų atsakomybė: išmokti patiems tvarkytis su sudėtingais jausmais ir šį gebėjimą perduoti savo vaikams.

Kalbėjosi Ingrida Ragelskienė

Daugiau apie spektaklį: https://vsteatras.lt/spektakliai/klausau–jusu–didenybe

Spektaklis rodomas lietuvių, ukrainiečių, lenkų, rusų kalbomis.