Mūsų laikų orumas ir padorumas

Tai ne apie rinkimus. Tai visai apibendrintai, jei kam atrodys, kad tai politinė reklama priešininko naudai, temeta į mane akmenį.

Apie žmogaus orumą šiandien kalba beveik visi, kiek nors susiję su politika – oru turėti ir paplūdimį miesto centre, oru gauti didesnė pensiją, oru visą laiką reikalauti to, kas nežinia ar priklauso, oru ir nieko neprašyti, kai galima ir pareikalauti.

Politikai-cinikai mėgsta sakyti, kad viskas vyksta dėl pinigų. Rinkėjai neretai taip pat yra įsitikinę, kad iki visiškos laimės jiems tetrūksta finansinės paramos (negi prisipažinsi, kad trūksta proto ar patrauklumo). Tačiau ar jie teisūs? Koks yra pinigų, proto ir aistrų orumo ir padorumo santykis šiame politiniame pasaulyje?

Šaltojo karo laikais Vakarų vokiečiai, gyvenę daug geriau už savo tautiečius rytuose, buvo sumanę įdomų projektą: atsižvelgiant į Rytų Vokietijos ekonomikos situaciją ir valiutos poreikius, imti ir išpirkti iš Rytų bloko visus 17 mln. vadinamosios Vokietijos Demokratinės Respublikos gyventojų. Vakarų pinigai turėjo atnešti laisvę Rytams.

Įvyko kitaip. Išpirko ne pinigai, o pačių žmonių, gyvenusių sovietinės priespaudos sferoje troškimas gyventi laisvai, oriai ir padoriai.

Apie orumą kalba visuotinė žmogaus teisių deklaracija, beje, pirmame straipsnyje. O kodėl kalba ne apie pinigus, kodėl deklaracija nesiūlo atimti pinigus iš vienš, duoti kitiems ir taip sukurti laimę visoje planetoje?

Gyventi geriau pagal ciniškąsias suvokimo dogmas yra tas pats, kas ir gyventi turtingiau (jei nepritariate, nesate cinikas). Gyventi geriau, neretai reiškia turėti daugiau galimybių, daugiau pasirinkimo laisvės, daugiau galimų sprendimų, o visa tai pinigai ne taip jau blogai ir suteikia, tad globalus mąstymas teigia, jog konkurencija, ekonomikos augimas, vartojimo augimas yra svarbiausi gerovės stimuliatoriai. O jei taip, tai reikia duoti laisvę pinigams. JAV prezidentas Williamas Howardas Taftas dar 1911 metais pranašavo, kad karo laivų diplomatija po kurio laiko taps dolerio diplomatija. George’as Sorosas mėgdavo teigti, kad laisvas kapitalo judėjimas globalizacijai kur kas svarbesnis už laisvas žmonių keliones.

Pokarinė integracija parodė, kad bendri Europos pinigai yra didesni, negu nuosavi, o dar v4liau paiškėjo, kad integracija ir globalizacija didina gerovę. Neatsitiktinai Hilary Clinton, kandidatė į JAV prezidentus, teigė, kad “naujų verslo ir prekybos centrų atsiradimas buvusiuose komunistų kraštuose gali būti laikomas demokratijos stuburu.”

Piliečiai pasiduoda pinigams ir gerovės vilionėms. Piliečiai tampa abejingi žmogaus teisių pažeidinėjimams Tibete, nes Kinija gamina pigius sportbačius, abejingi Rusijos problemoms, nes Europai vis dar reikia pigiau dujų. Ką čia tas orumas ir žmogaus teisių deklaracija… Pamirškime. Na nebent orumas reiškia galimybę nepaisyti biologinės prigimties…

O gal gi reiktų grįžti prie tikros laisvės ir kitų orių bei padorių dalykų? Jie jau sakome, kad reikia gyventi oriai ir padoriai, tai imkime ir taip gyvenkime. Kurkime ne turtingą ir galingą, bet orią ir padorią valstybę.

Pasirodo, nelengva. Orumas dažnai yra kažkas maksimalistiško, padorumas asocijuojasi su kuklumu. Nei viena nei antra nematuojama kiekybiškai, nelengvai (netgi nenoriai) įgyvendinama ir suvokiama veikiau širdimi. Ar orumas tikrai reikalingas. Gal mes tik vaidiname, kad jo mums reikia. Ar politikų pataikavimas rinkėjams iš pakelės plakatų yra koks nors orumas ar atvirkščiai – nepadorumas?

Žodis „pragmatiškas“ netapo sinonimu žodžiui „praktiškas“, kaip tikėjomės, o tapo sinonimu žodžiui „ciniškas“. Politinis korektiškumas nėra orumas – tai tik rūbelis, kurį galima lengvai nusimesti. Padorumas, taip pat rūbelis, kuriuo galima laiku apsivilkti. Kai siūlau kolegoms ir oponentams kurti padorią valstybę, dažniausiai išgirstu skepsį – gerai būtų, bet tai neįmanoma… Ir pagrindinis argumentas yra tai, kad nepadorumas šiandieniniame pasaulyje laimi, tad būti padoriu, reiškia iš karto atsidurti pralaiminčių stovykloje. Ar tie, kurie rašo ir platina rinkimų strategijas kiek nors vadovaujasi visiems suprantamais padorumo principais? O gal ieško tik savojo „rinkėjų segmento“?

Politikos teoretikas Machiavelli mokė, kad norint kažką pasiekti reikia įsijausti į siekiamybę – princas turi elgtis kaip Princas. Politiko elgesyje yra įrašytas padorumas ar cinizmas? Ne vienas man sako noriu būti padorus bet juk tai… taip silpna…

O iš tikro tai visai nesilpna. Padorumu netikime, bet galiausiai padorumui statome paminklus. Orumas nėra paikystė – tai svarbiausia žmogaus teisė. Teisė priešintis cinizmui, kurio pergalė yra tik iliuzija. Kaip ir visos maištą kėlusių angelų pergalės.