Mokytojų rengimas Austrijoje: ko galime pasimokyti?

Marius Bytautas. Nuotr. iš asm. archyvo

Vaikštant po pedagogų rengimo aukštosios mokyklos „PPH Augustinum” koridorius Graco mieste, Austrijoje, galima išvysti neįprastą vaizdą – šalia studentų ir dėstytojų čia bėgioja ir mokyklinio amžiaus vaikai.

„Tokio vaizdo nesitikėjau. Juk aukštoji mokykla – tai lektoriai, mokslininkai, profesoriai, ir, žinoma, studentai. Bet tik ne vaikai. Argi ne taip?” – mokslinės stažuotės Austrijoje metu, aplankęs ne vieną pedagogų rengimo aukštąją mokyklą bei universitetą, stebėjosi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Edukologijos tyrimo instituto doktorantas Marius Bytautas.

Būtina įgyti magistro laipsnį

Vienas ryškiausių skirtumų tarp Lietuvos ir Austrijos pedagogų rengimo sistemų – studijų trukmė ir reikalavimai. Austrijoje, norint tapti mokytoju, būtina įgyti magistro laipsnį. Neseniai patvirtinus studijų reformą, studijų trukmė buvo sutrumpinta vieneriais metais, bet ji vis viena išlieka ilgesnė nei Lietuvoje (kur pakanka bakalauro laipsnio) – penkerių metų trukmės, t.y. studijos susideda iš trejų metų pirmosios bei dvejų metų antrosios pakopos. Magistro laipsnio reikalavimas Austrijoje atsirado ne taip jau seniai, 2013 metais, palyginimui – Suomijoje toks pokytis įvyko 1979-aisias.

Šios studijos vykdomos ne universitetuose ar kolegijose, o specializuotose mokytojų rengimo aukštosiose mokyklose. Kiekviena iš jų turi nuosavą praktikos mokyklą, kuri dažnu atveju būna įsikūrusi tame pačiame pastate.

„Ar galite įsivaizduoti, kokia pridėtinė vertė kuriama būsimiems mokytojams ir mokiniams, leidžiant laiką tose pačiose patalpose, valgant toje pačioje valgykloje? Mokiniams tai galimybė ugdytis mokymosi tęstinumo įpročius, o būsimus mokytojus tokia patirtis įpareigoja būti elgesio bei vertybiniais pavyzdžiais”, – neabejoja M. Bytautas.

Mokytojų rengimo aukštosios mokyklos neturi universiteto statuso, jose praktika pirmauja prieš teoriją. Vis dėlto kiekviena pedagogų rengimo mokykla bendradarbiauja su universitetais, siekdama suteikti visapusišką mokytojų rengimo patirtį. Toks bendradarbiavimas yra įteisintas kaip privalomas, o studentai yra įpratę lankyti paskaitas net skirtinguose miestuose.

Taip pat trūksta mokytojų

Ar galima pagrįstai manyti, kad Austrijoje mokytojo profesija yra prestižinė, visi nori tapti mokytojais, tik ne visiems leidžiama? VDU edukologijos doktorantas sako, kad, deja, taip nėra. Pasak jo, trūksta mokytojų ir Austrijoje.

Pavyzdžiui, net 22,3 proc. 2023-24 mokslo metais naujai įdarbintų mokytojų neturi pedagogo kvalifikacijos. Tokiais atvejais sudaromos specialiosios darbo sutartys, pagal kurias praktikai įsipareigoja per 8 metus įgyti mokytojo kvalifikaciją.

„Tiesa, galima šią kvalifikaciją įgyti ir be formalių penkerių metų trukmės pedagogų rengimo studijų. Nors čia reikalavimai taip pat nėra paprasti, tokia sistema suteikia galimybę „apsiauti mokytojo batus” keičiant jau turimą karjerą. Tarp naujai sudarytų darbo sutarčių taip pedagogo kvalifikaciją įgiję mokytojai 2024-aisiais sudarė 8,4 proc.”, – teigia M. Bytautas.

Ir taip tris kartus

Viena įdomiausių Austrijos mokytojų rengimo mokyklose taikomų pedagoginių praktikų – pamokų studijos. Jų esmė – ne tik gebėti perteikti mokomąją medžiagą, bet ir kruopščiai planuoti ugdymo turinį. Dirbdami grupėmis, būsimieji mokytojai kuria vienos pamokos dizainą trimis ciklais: suplanavę pamoką, ją įgyvendina, o vėliau refleksijos būdu ją tobulina, keičia, ir tada pamoką vėl kartoja su kitais mokiniais. Ir taip tris kartus. Pamoką veda vienas studentas, o kiti stebi tikslingai parinktus mokinius, vėliau juos apklausia.

„Nustebino tai, kad pokytis tarp antrosios ir trečiosios pamokų planų įprastai yra didesnis nei tarp pirmosios ir antrosios”, – pastebi pašnekovas.

Būsimiems mokytojams reikia laiko peržengti savo pačių mokykloje suformuotus įsitikinimus, susikurtus per 12 metų stebimosios praktikos patirtį. Toks reiklus ir nuoseklus pamokos planavimas turi išliekamąją vertę – būsimieji mokytojai visur pradeda įžvelgti pamokos dizaino spragas. Pasitelkus savirefleksiją, galima sėkmingai tobulinti savo planavimo praktiką be didesnių pastangų.

Tarp mokslo ir meno

Mokytojo profesija, anot M. Bytauto, yra kažkur tarp mokslo ir meno. Nors moksliniais metodais galima išsamiai ištirti pamokos sėkmę lemiančius faktorius, pamoką visgi veda žmogus: „Ir tai neturėtų skambėti kaip trūkumas! Juk mokyklą lanko taip pat žmonės, ne kompiuteriai. Santykis tarp mokytojo ir mokinių yra nepaprasta galimybė pakeisti jauno žmogaus likimą, tai galimybė įkvėpti ir suteikti mokymuisi prasmę”.

Mokytojų rengimas atskirai nuo universitetų Austrijoje suteikia galimybes būsimiems pedagogams patirti ne tik moksliškąją, bet ir meniškąją ugdymo dalį. Ten dirbantys specialistai rečiau turi „dr.“ bei „prof.“ titulus, tačiau tai tėra jų ekspertizės lauko skirtumo pasekmė. Praktinė lektorių patirtis nenusileidžia teorinei – jos viena kitą papildo.

Įdomu tai, kad, nepaisant skirtingos mokytojų rengimo sistemos, Austrijos mokinių pasiekimai tarptautiniuose tyrimuose vertinami panašiai kaip Lietuvos. Kaip pastebi M. Bytautas, Austrijos edukologai taip pat yra susirūpinę dėl mokinių pasiekimų globaliame kontekste. Abiejų šalių specialistai susiduria su panašiais iššūkiais – kaip užtikrinti aukštą ugdymo kokybę ir kelti mokytojų kvalifikaciją. Austrijoje, kaip ir Lietuvoje, kvalifikacijos kėlimo sistema kelia rimtų abejonių: ilgalaikiams, realų poveikį turintiems kursams trūksta lėšų, o vyraujanti praktika neatneša reikšmingų rezultatų.

„Nors Austrijos ir Lietuvos mokytojų rengimo keliai turi skirtumų, jų tikslas tas pats – paruošti mokytojus, kurie ne tik perduotų žinias, bet ir gebėtų sudominti, įkvėpti, padėtų mokiniams atrasti mokymosi prasmę. Sutinku, kad sistema yra reikšminga – ji sukuria rėmus, kuriuose vyksta pokytis, tačiau tik žmonės, dirbantys joje, paverčia pokytį realybe“, – įsitikinęs jis.

Nerijus Žeronas