Mokytojo sėkmės paslaptis – meilė vaikams

„Ši mokytoja nuostabiausia. Ji mus išauklėjo, labai mylėjo. Gerai dėstė visas pamokas“, – tai mokinių atsiliepimas apie Vilkaviškio pradinės mokyklos mokytoją Snieguolę Kidulaitytę. Jos mokiniai gausiai papildė Mažeikių rajono Viekšnių lopšelio-darželio „Liepaitė“ inicijuotą ir naujienų portale www.manokraštas.lt eksponuojamą virtualią parodą „Trijų žodžių galia“, kurios globėjos – Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Seimo narė prof. habil. dr. Vilija Targamadzė.

Gerbiama Snieguole, kur slypi mokytojo sėkmingo darbo, apie kurį taip gražiai atsiliepia Jūsų mokiniai, paslaptis?

Smagu perskaityti apie save gražius žodžius, nemeluosiu. Galiu atsakyti labai paprastai, kur slypi mokytojo sėkmingo darbo paslaptis: Meilė vaikams.

Teigiama, kad vaikystėje visi vaikai talentingi, tik vėliau, kai per vertinimą jie pradedami lyginti su kitais, prarandamas pasitikėjimas ir dalis talentų tarsi išbarstomi – užslopsta taip ir neprasiskleidę. Ir čia didžiulė pradinių klasių mokytojų atsakomybė. Kaip pavyksta padėti savo ugdytiniams atsiskleisti?

Vaikai nėra lyginami vieni su kitais. Mokytojas nuo pirmųjų žingsnių mokykloje moko vaikus vertinti savo pasiekimus taip, kad jie suvoktų individualų savo tobulėjimą bei gebėtų įžvelgti ne tik stipriąsias, bet ir silpnąsias savo puses. Mokinio galimybė pačiam save analizuoti kaip asmenybę parodo puikų mokytojo bei vaiko tarpusavio ryšį, grindžiamą pasitikėjimu.

Labai tikimės, kad bent mažyčiu trupinėliu prie vaikų atsiskleidimo prisidėjo ir virtuali paroda „Trijų žodžių galia“, kurią globojo Valstybinės lietuvių kalbos komisija ir Seimo narė prof. habil. dr. Vilija Targamadzė? Kuo ji ir panašūs renginiai naudingi ugdymo procesui?

Vaikai su dideliu noru ėmėsi šito darbo. Projektai, konkursai, parodos sužadina vaikų kūrybiškumą, skatina pakartoti turimas žinias ir jas pritaikyti praktiškai.

Iš Jūsų mokyklos sulaukėme daug ir labai gražių darbelių, pasidalykite patirtimi, kaip su savo ugdytiniais kūrėte vaizdus, kaip parinkote reikalingas kalbos dalis atitinkančius žodžius.

Nebuvo vaikams sunki užduotis. Jie labai kūrybingi. Kadangi jie ketvirtokai, jau yra susipažinę su kalbos dalimis, sakinio sandara, tad žodelius sudėliojo į savo vietas.

Neretai teigiama, kad šiandieninius vaikus  domina tik išmanieji telefonai, į kuriuos jie panirę, kiek tame tiesos? Jei taip, kaip praplėsti tą jų pomėgį kitais dalykais?

Šiuolaikinius vaikus tikrai labiausiai domina išmanieji telefonai, bet aš manau dėl to yra kalti ne vaikai, bet mes, suaugę žmonės. Jei bendrausime, žaisime kartu su vaikais, pasitikėsime jais, laikysimės susitarimų (jie turi galioti visiems), įsiklausysime, ką vaikai šneka, rodysime tinkamą pavyzdį,  tikrai sužadinsime norą domėtis kitomis veiklomis.

Tačiau neretai teigiama, kad šiandien į mokyklą vaikai ateina jau su prigesintu žingeidumu? Jei taip, kokios to priežastys ir kaip mokytojas gali tai sužadinti?

Nepasakyčiau, kad į mokyklą vaikai ateina su prigesintu žingeidumu. Aš manau, visų pradžių pradžia – vienareikšmiškai šeima. Tėvai turi sužadinti vaikų žingeidumą, o mokytojai tą žingeidumą sustiprinti. Kuo daugiau praktikos, mažiau teorijos, tuo vaikų smalsumas, susidomėjimas mokslu didės.

Dažnai kalbama apie inovatyvių mokymo metodų naudojimą. Kokie šie metodai pasiekiami mokykloms ir mokytojams – sulaukiama ŠMSM ir kai pavaldžių įstaigų pagalbos ar paliekama pačių mokytojų iniciatyvai?

Įrengta kompiuterių klasė. Išpirktos mokytojams  ir mokiniams licencijos skaitmeninėms pamokoms „EMA“, „EDUKA“. Žadama kitais mokslo metais įrengti gamtos mokslų laboratoriją, nupirkti naujų kompiuterių. Sakyčiau, viskas vyksta šiek tiek per lėtai.

Mitas ar tiesa, kad daugėja specialiųjų poreikių, ypač autizmą, turinčių vaikų? Jei taip, gal per greitai parašoma diagnozė, neįvertinus kiekvieno vaiko individualaus vystymosi? Gal laikas įvairinti ugdymo modulius?

Iš tiesų mokyklose daugėja vaikų su specialiaisiais poreikiais. Diagnozes parašo ir įvertina ŠPT specialistai. Tik viena bėda, trūkumas reikalingų pagalbos specialistų mokykloje.

Susidaro įspūdis, kad keičiamos ir keičiamos  mokymo programos ir kiekviena jų kelia didesnius reikalavimus ir mokytoju, ir vaikui? Ar tai nemenkina vaiko noro mokytis? Juk ir suaugusiam per didelis krūvis neretai atmuša norą veikti.

Pritariu jūsų nuomonei apie mokymo programų kaitą ir sudėtingumą. Manau, jog sparti programų kaita neleidžia jų pilnai išbandyti bei pritaikyti praktikoje, nes vieną programą keičia kita. Nuolatiniai pokyčiai švietimo sistemoje kelia nerimą tiek pedagogams, tiek ir vaikams, nes iškeliami aukšti standartai, kuriuos pasiekti gali ne kiekvienas.

Nuo 2024 m. mokyklose privalo pereiti prie įtraukiojo ugdymo, bet kiti teisės aktai verčia didinti klases, ar tai neprimena pasakėčios apie lydeką, gulbę ir vėžį?

Manau, kad mokyklos nėra pakankamai pasiruošusios pereiti prie įtraukiojo ugdymo. Sutinku, jog specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai turi teisę mokytis drauge su savo bendraamžiais ir taip įgyti socialinius įgūdžius, tačiau akivaizdu, jog specialistų (spec. pedagogų, logopedų, psichologų) mokyklose trūkumas sunkina įgyvendinti įtraukiojo ugdymo idėją. Mes, mokytojai, ir vėl jaučiamės kaip bandomieji triušiai.

Ir pabaigai – ar šiandieninė švietimo politika neužgesina mokytojo norą mokyti ir kiek jis šiame darbe jaučiasi saugus?

Mano nuomone, šiandieniniai pedagogai yra pervargę, nusivylę, jaučiasi nevertinami, trūksta saugumo, nes švietimo politikoje daug sumaišties, trūksta nuoseklumo ir pastovumo.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Nuotr. iš pašnekovės facebook