Mokykla – didžiulė šeima

 Kiek žmonių, tiek nuomonių… Turėjau tokią laimę per rugsėjo  šventes dalyvauti keliose mokyklose. Yra tokių, nuo kurių tvarkos, meilės, šviesos norisi kilti į padanges ir giedoti ditirambus tiems, kurie sukuria tokias erdves ir tokį dvasingumą. Yra ir kitokių… Ten pakeiksnoja valdžią, ministrą su visa ministeriją, už kompaniją – dar ir Seimą, nes ŠITIE visada ir už viską kalti… Kalbant su mokytojais, kuriuos aš labai myliu ir gerbiu už jų beprotiškai sunkų triūsą, irgi išgirsti įvairiausių nuomonių. Vieni džiaugiasi, kiti pyktelėję….

 O aš galvoju, kad vaiko auklėjimas ir jo gerųjų savybių užkodavimas prasideda jau įsčiose… Jeigu šeimoje viskas gerai, jei dar negimęs, bet jau jausmus ir garsus skiriantis vaikelis girdės švarią kalbą, romantišką muziką, gerą poeziją, jam labai norėsis į šį tobulą pasaulį, jis ir gims lengviau, ir augs be kaprizų, ir mokytojas su juo problemų turės nedaug…

Mokykla – didžiulė šeima. Ją suvaldyti gali geri, teisingi įstatymai ir pasišventę jos vadovai bei prigimtiniai mokytojai. Kitaip – bus bala, kurioje murkdysis visi… Švietimo reforma vyko visus ketverius metus. Buvo gauta per tūkstantį įvairiausių siūlymų, dažnai absoliučiai priešingų … KIEKVIENĄ privalėjome apsvarstyti ir priimti sprendimą. Buvo rengiami vieši klausymai, reaguojama į profsąjungų nuomones… Po pateikimo įstatymo Seime vėl plūdo nauji siūlymai, vėl buvo nauji svarstymai… Besitaikstant tai prie vienų, tai prie kitų, ir gavosi tos klaidos… Jos tikrai nėra piktybinės. Nė vienas mūsų negali norėti padaryti ką nors blogai. O nuo klaidų neapsaugotas niekas…

Liūdniausia ne tai… Beprotiškai liūdna matyti tuštėjančias klases ir naikinamas mokyklas… Jei būtų mano valia (o tokia galia suteikta savivaldai), aš iš paskutiniųjų stengčiaus išlaikyti kad ir mažiausią mokyklėlę – šviesos ir vilties židinėlį… Nes praradę Viltį ir Šviesą, prarasime ir Tėvynę…

Dalia Teišerskytė