Mokykitės reikšti emocijas taip, kad patiktumėte sau

Apie baimę, pyktį, liūdesį ir džiaugsmą – pamatines emocijas, kurios mus augina. Psichoterapeutės Aurimos Dilienės knygelių ciklas „Elgesio vadovas“ skirtas ne tik vaikams, bet ir jų tėvams bei mokytojams. Jame – pamokos, padedančios ne slopinti jausmus, o tinkamai į juos reaguoti. Jau dešimtmetį Prancūzijoje gyvenanti septynių vaikų mama pasakoja, kokią paskirtį turi mūsų emocijos, kodėl svarbiau keisti ne vaikų elgesį, o savo požiūrį, ir kaip tėvai keičiasi kartu su vaikais.

Kaip gimė šios, jau šeštos, jūsų knygos idėja?

Per karantiną, kai internetu vedžiau emocijų dirbtuves vaikams su įvairiomis bibliotekomis, viena biblioteka subūrė užsiėmimui keturias ketvirtokų klases. Kiekvienai pasiūliau pasirinkti po vieną emociją ir surašyti, ką jie daro, kai ją jaučia. Paskui kartu galvojome, ką galėtume daryti kitaip: ką daryti, kai pyksti ir spjaudaisi, arba kai džiaugiesi ir lakstai po namus. Tai buvo smagus, valandą trukęs užsiėmimas. Būtent tada supratau – iš šitos patirties turi gimti knyga, o tiksliau, keturios mažos knygelės, kurios vėliau tapo „Elgesio vadovu“.

Kitaip sakant, mūsų elgesys patiriant tam tikras emocijas gali būti visiškai neapgalvotas?

Taip, mūsų elgesys patiriant stiprias emocijas dažnai būna neapgalvotas – ne visada priimtinas, per greitai išreiškiamas. Mat emocija suteikia daug energijos, priklausomai nuo jos intensyvumo. Todėl ir nusprendžiau tai paaiškinti vaikams – 6–11 metų amžiaus, kurie jau moka skaityti, bet kuriems vis dar labai svarbus vaizdas. Dėl to šios knygelės parašytos ir iliustruotos kaip komiksai.

Svarbu, kad vaikai pradėtų suprasti: emocija turi paskirtį, intensyvumą ir energiją. Ir ta energija verčia ją išreikšti. Tik klausimas – kaip? Dažnai susiduriu su suaugusiais – tėvais ar mokytojais – kurie ir patys iki šiol nežino šių dalykų. Jie vis dar dalina emocijas į „geras“ ir „blogas“, mano, kad ne visas reikia jausti ar reikšti. Bet esmė – ne emocijos pačios, o tai, kaip mes su jomis elgiamės. Ir šis elgesio vadovas, skirtas sužinoti ne tai, ko nedaryti, o ką daryti kitaip.

Ar knygelės skirtos vaikams, ar šalia vaikų esantiems suaugusiesiems?

Manau, kad visiems. Pirmiausia – vaikams, nes mano tikslas buvo, kad apie emocijas jie sužinotų dar būdami mažesni – kad vėliau viskas būtų paprasčiau. Bet dažnai ir suaugusieji – tėvai ar mokytojai – perskaito ir sako: „Pirmą kartą taip aiškiai supratau.“

Kitaip tariant, patartumėt pirkti vaikui, bet pirmiausia perskaityti patiems?

Geriausia – skaityti kartu. Taip dažniausiai ir būna. Knygelėse net parašyta: „Skaitykite šią emocijų knygelę kartu su savo vaiku.“ Ir kai vaikai grįžta iš darželio ar mokyklos, siūlau ne tik paklausti „kaip sekėsi?“, bet ir – „kaip jauteisi?“ bei „ką darei, kai taip jauteisi?“

Ar galima sakyti, kad vaikai sukelia stiprias suaugusiųjų reakcijas todėl, kad patys atspindi jų neišreikštas emocijas?

Vaikai labai jautriai skenuoja suaugusiųjų emocijas. Esu pati sau išsiaiškinusi vieną svarbų dalyką: vaikai iki pilnametystės iš esmės gyvena tėvų gyvenimą. Jie sugeria tėvų emocijas, perima jas, o tada – išreiškia. Vaikai labai dažnai atveda savo tėvus pas mane. Ir už tai turėtų dėkoti tėvai. Nes vaikai tampa tuo veidrodžiu, parodančiu tai, ką suaugusieji patys slopina. Tėvai emocijas dažnai slepia, o vaikai jas ištransliuoja. Taip ir gyvename.

Aurima, jūsų pačios vaikai beveik suaugę, o knygas vis dar rašot vaikams. 

Ir mano vaikams tai labai patinka – jie jaučia, kad tai mano dėmesys ir žino, kad čia jiems skirtos knygelės. Ir jie išties įkvepia mane rašyti, tad ir noriu, kad kiekvienas vaikas – kurie irgi mano kūriniai – gautų po jiems skirtą mano kūrinį. „Elgesio vadovas“ kaip tik skirtas šeštam vaikui – dukrai Fėjai. 

Ar šias knygeles reikia skaityti dalimis, ar kaip grožinę literatūrą?

Šios mažos knygelės yra po 28–30 puslapių, sukurtos kaip komiksai. Fėja buvo 12 metų, kai apie jas pradėjau galvoti, tuo metu ji labai domėjosi japoniškomis mangomis – komiksais, kurie dažnai būna išversti ir skaitomi iš kitos pusės. Kalbėjausi su ja, kaip ir su kitais vaikais, apie emocijas, apie tai, ką vėliau perkėliau į knygeles. Ir ji man sako: „Mama, padaryk taip, kad būtų nupiešta. Kitaip niekas neskaitys.“ (Juokiasi) Ir ji buvo teisi.

Prancūzijoje, kur gyvenu, komiksų – Bande Dessinée – kultūra labai stipri. Čia net Prancūzijos istorija išleista kaip storas komiksas. Tad sprendimas kurti iliustruotas knygas buvo natūralus.

Knygų leidyba, beje, užsiimu pati su komanda. Nėra paprasta, prisipažinsiu, nes, nors tai man suteikia man daug laisvės, daug yra ir atsakomybės. Investuoju savo pačios uždirbtus pinigus. Galima sakyti, tai ir mano verslas, ir šiek tiek hobis kartu. Turiu savo gyvenimą, du paauglius vaikus, keliones – viskas susipina. Nesu labai versli, bet iš to gyvenu.

Knygeles iliustravo dailininkas Vaidas Šukys, kuris puikiai suprato mano idėją, o man tai buvo labai svarbu – nes jis pats išmano psichoterapiją. Ieškojau ilgai ir sunkiai, bet kai radau – labai džiaugiausi.

Knygutės bus leidžiamos keturiomis kalbomis – be lietuvių, dar prancūzų, vokiečių ir anglų kalbomis, nes dirbu su lietuviais visame pasaulyje, ir jie man dažnai sako: „Norim šitų knygų ir savo kalba.“ Važiuosim su kita dukra Pasaka rudenį į Frankfurto knygų mugę – ji mokosi tarptautinės prekybos ir kalba laisvai angliškai, prancūziškai ir vokiškai, padės tartis su leidėjais.

Lietuvoje dažnai sakome, kad esame kitokie nei kiti pasaulio piliečiai. Ar emocijų pasaulyje tai galioja?

Ne, tikrai negalioja. Kurį laiką dirbau Šveicarijoje, psichiatrijos ligoninės jaunimo skyriuje. Ten – labai tarptautinė aplinka, įvairių tautybių žmonės. Ir visų emocijos tos pačios. Skiriasi kalba, kultūra, galbūt emocijų raiška, bet esmė – universali. Bent jau Europoje – labai daug panašumų.

Mums vaikystėje niekas neleisdavo rodyti liūdesio, stipresnių emocijų. Tarsi jų parodyti būtų „negalima“. Gal tik man taip atrodė?

Buvo ir tebėra nelabai priimtina.

O kaip kitose šalyse?

Panašiai – sistemos visur gana panašios, per daug struktūruotos. Bet, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kur dabar gyvenu, viskas labiau orientuota į tai, kaip jautiesi. Žmonės nuolat klausia: „Comment ça va?“ – „Kaip sekasi?“ Ir klausia ne tik formaliai, jie iš tikrųjų domisi.

Kai atvykome, viena mano dukra, turinti autizmo spektro bruožų, nelabai rodė emocijas veidu. Buvo uždara, rami. Ir jai tai buvo sunku, nes visi vis klausinėjo: „Ar tau viskas gerai?“ Ji man sakydavo: „Mama, kodėl jie prie manęs lenda? Man gi viskas gerai.“ Sakiau: „Tai pasakyk jiems.“ Bet jie vis tiek klausdavo. Jai buvo keista – tarsi turėtum parodyti kažką išorėje, kad įtikintum, jog viskas gerai. O jai tai nebuvo natūralu.

Kaip tėvams priimti vaiką, kuris grįžęs namo sprogsta nuo labai stiprių emocijų? Kaip išbūti su tuo, jei jie patys nesupranta, kas darosi vaikui? Jei vaikas sako: „Mama, man atlaikyti mokyklą yra taip sunku, kad aš daugiau nieko nebenoriu – tik būti namie, nes man čia taip gera.“ Ji tiesiog nori pailsėti.

Taip, ir tai labai svarbu. Šita tema – labai gili. Iš savo darbo su šeimomis žinau, kad kartais šeimos tampa hipersocialios. Todėl, mano manymu, būtina turėti bent šiek tiek skirtingas taisykles namuose ir visuomenėje. Jei namuose galioja tie patys reikalavimai kaip mokykloje – vaikui tampa per sunku. Tada atsiranda ir ligoninės.

17 metų dirbau vaikų ligoninėje ir mačiau, kad vaikai į jas patenka ne tik dėl medicininių priežasčių, bet ir tiesiog… pailsėti. Nes ir mokykloje, ir namuose iš jų reikalaujama to paties – būti tvarkingiems, susitvardžiusiems, nuolat kažką „atitikti“. O juk namai turi būti vieta, kur gali atsipalaiduoti. Todėl labai sveika šeimoje susikurti savo taisykles.

Tarsi šeimos taisyklių rinkinį?

Taip. Šeimos taisykles. Pavyzdžiui, kad namuose galima būti liūdnam. Galima verkti. Galima pykti. Mes turim tokią taisyklę: „Galima dalintis viskuo, išskyrus blogomis idėjomis.“ Galima sugalvoti savų, galima pasidairyti internete – svarbu, kad jos tiktų būtent jūsų šeimai. Ir svarbu žinoti – namie galiu būti truputį kitoks nei mokykloje.

Tai nereiškia, kad reikia atsisakyti visų ribų ar moralės normų. Bet labai svarbu – leisti emocijai būti. Nes emocijos turi energiją, kurią galima nukreipti į gerus dalykus: sportą, kūrybą, net paprasčiausią tvarkymąsi. Kai suteiki erdvės emocijai – vaikas išmoksta su ja būti, o ne ją slopinti.

O kaip tėvams suprasti, koks jų vaikas būna kitur? Kartais juk atrodo – viskas gerai: grįžta iš mokyklos linksmas, pažymiai geri, elgesys „tvarkingas“. Bet ar tikrai tai reiškia, kad jam gerai? Norisi nematuoti vien tik pažymiais kaip gerovės ženklu.

Taip, pažymiai dažnai tampa standartiniu gerovės įrodymu. Bet dažniausiai vaikai mokykloje stengiasi atitikti reikalavimus – būti „geri“, prisitaikę. Tik maža dalis vaikų leidžia sau elgtis kitaip, ypač jei namuose neturi galimybės išsireikšti.

Didžioji dauguma vaikų – mokykloje geri, o namuose parodo tą „šešėlinę“ pusę. Yra labai klasikinis pavyzdys iš ikimokyklinio amžiaus: vaikas visą dieną ramiai būna darželyje, o vos tik pamato atėjusį tėvą ar mamą – pradeda verkti, krenta ant žemės, prasideda isterija. Ir tada auklėtoja sako: „Jūsų vaikas visą dieną buvo puikus.“

Taip pažįstama…

Nes namai – saugi vieta. Ir tik sugrįžus į tą saugią erdvę vaikas leidžia sau išleisti viską, ką sulaikė visą dieną.

 Ir ką tada daryti tėvams? Ar „leisti“ – čia būtų tas pagrindinis žodis?

Pirmiausia – pasirūpinti savimi. Tėvystė ir motinystė yra beprotiškai sunkus darbas. Kad galėtum atlaikyti vaiko emocijas, pats turi būti bent šiek tiek ramus. Reikia ieškoti resursų – palaikymo, žinių, poilsio.

Gamta išmintinga – ji davė mums pradžioje mažus vaikus su mažesnėmis emocijomis. Tai – treniruotė. Bet jei to laikotarpio nepraeini kartu, nepatreniruoji savęs, tai paauglystėje, kai emocijų tankas jau važiuoja visu greičiu – tave tiesiog parbloškia.

Todėl labai svarbu būti su vaiku nuo pat pradžių, išmokti išbūti šalia emocijų. Tai nelengva – bet būtina.

Kaip tos keturios emocijos – baimė, pyktis, liūdesys ir džiaugsmas – turėtų veikti? Ar galima jas lyginti su spalvomis?

Jos yra bazinės emocijos – kaip pagrindinės spalvos. Tik spalvos turi atspalvių, o emocijos – intensyvumą. Tas vidutinis intensyvumas būtų tarsi aukso vidurys – kai emocija atlieka savo paskirtį.

Tačiau daug emocijų tą paskirtį praranda. Kartais jos būna per silpnos, kad suveiktų, kartais – per stiprios, kad padėtų. Tada jos ima trukdyti, ir mes jas imame vadinti „blogomis“ ar „neigiamomis“. Bet esmė – ne tai, kad jos blogos, o tai, kad mes nemokame jų atpažinti ir tinkamai panaudoti.

Pavyzdžiui, jei jaučiu pyktį, kurio paskirtis – apsaugoti, bet pykstu labai smarkiai ar vos susierzinusi, ir tai trukdo man ar kitiems, – vadinasi, emocijos intensyvumas netinkamas. Tada svarbu paklausti savęs: „Ar man tikrai gresia pavojus?“ Jei ne, reikia tą intensyvumą mažinti – panaudoti energiją sąmoningai. O jei trūksta emocijos jėgos – ją galima sustiprinti, vėlgi pasitelkus sąmoningumą ir veiksmą.

Jūsų knygos pasirodo pačiu vasaros įkarščiu – kai vėjas laukuose ir plaukuose. Kokie mes galėtume sugrįžti į rudenį po jų?

Emocionalesni, atviresni, nuoširdesni. Ir labiau gebantys išreikšti tai, ką jaučiame. Kai vedu seminarus – tiek gyvai, tiek nuotoliu – visada dalinuosi ne patarimais, o idėjomis. Viena iš jų: mokykitės reikšti emocijas taip, kad patiktumėte sau. Kai taip darote, jų nereikia slėpti.

Būtent tam ir skirti šie „elgesio vadovai“ – kad žmogus turėtų pasirinkimą. Jei elgiuosi taip, kad nepatinku nei sau, nei artimiesiems, vadinasi, yra ir kitų būdų. Per 33 metus su vaikais išmokau labai paprastą dalyką: jei sakai vaikui „nedaryk“, visada turi pasakyti ir ką daryti vietoje to. Nes emocija vis tiek duoda energijos – svarbu tik, kur ją nukreipsime.

Ačiū.

Rusnė Marčėnaitė