Mokesčius mokantis verslas mažutėlis biurokratizmo pinklėse

Istorijos bėgyje biurokratija buvo vienas iš sistemos ramsčių, kuriuo buvo palaikoma žmonių baimė, keliama įtampa. Kepurę maigantis prie valdininko durų nedrąsiai trypčiojantis žmogelis – klasikoje užfiksuotas tarpukario Lietuvos valdžios ir žmonių santykio paveikslas. Nuo savo prigimties biurokratija nenutolo ir XXI amžiuje. Ji taip pat išlieka stropus sistemos sargas, o biurokratiniam smurtui klestėti kuriamos vis naujos galimybės, griežtinamos taisyklės ir reikalavimai.

Būtent pernelyg griežtos taisyklės, neretai nesusijusios su realia situacija, ir yra pamatas biurokratiniam smurtui rastis, nes reikalavimai dažniausiai taikomi mechaniškai, neatsižvelgiant į individualias aplinkybes. Tikriausiai tai esame kiekvienas patyręs, kai vietoj patarimo, kaip spręsti vieną ar kitą iškilusią problemą, esame priversti klausyti biurokrato ilgo porinimo, kodėl tavo klausimo negalima teigiamai išspręsti, nes … tokios taisyklės.

Dažniausiai ne dėl per didelio užimtumo, o sąmoningai vilkinant laiką užtrunka gyventojui svarbaus klausimas sprendimas, nors neretai, tam nė pusvalandžio nereikia. Neretai išlaukiama iki paskutinės įstatymu numatytos dienos, iki kurios būtina priimti sprendimą. Įstrigo vienos gan aukštas pareigas užimančios valstybės tarnybos darbuotojos pajuokavimas: „Jei iškart pulsiu aiškintis klausimus, papildomų darbų sulauksiu.“ Pajuokavimas pajuokavimu, bet jame esama nemažai tiesos. Ir ne be pagrindo susidaro įspūdis, kad į klausimo sprendimą žiūrima ne iš pozicijos, kaip padėti žmogui, bet iš pozicijos, kad nepakenkti sau ir išsaugoti patogų krėslą savo minkštai vietai. Sprendimo priėmimo vilkinimas, atrodo, yra tapęs gyvenimo norma ir tik nedaugelis išdrįsta pakovoti, kad paspartėtų jo klausimo sprendimas. Biurokratiniam aparatui nesvarbu, kad dėl tokio lėto sprendimo priėmimo žmogus ar įmonė negali laiku įgyvendinti sumanymų, kad patiria nuostolių. Neretai biurokratinėse sprendimo priėmimo procedūrose esama vietos įvairiems neaiškumams ir nesąžiningumams. Atrodo, žmogus klausė apie batus, o gauna ilgą, per kelis puslapius išdėstytą raštą apie ratus. Skaitai tokį raštą ir galvoji, negi po to, kai dirbtinis intelektas jį surašė, valdininkas nerado laiko jo perskaityti. Žinoma, galimas dalykas, kad valdininkas net nesugeba, o gal nenori dirbtiniams intelektui tiksliai suformuluoti  žmogaus užduotą klausimą. Todėl atsakymas – biurokratinių frazių rinkinys, kuriame pats nelabasis ragus nusilaužtų. Gavęs tokį išaiškinimą, žmogus taip ir lieka nieko neišsiaiškinęs.  Skambina, ilgai klauso ne visada skoningai parinktos muzikos, vėl bando varstyti kabinetų duris, samdo advokatus, konsultantus, nors būtų užtekę rašte aiškiai išdėstyti, ką žmogui reikia daryti.

Niekas kitas, tik biurokratinis smurtas yra ir tada, kai pučiamos klausimo sprendimo procedūros, vis reikalaujant papildomų dokumentų. Atrodo, visos ataskaitos pateiktos valstybės institucijai, ir ne vienai, bet kaip dažnai reikalaujama atnešti papildomai tai, ką jau esi kitoms valstybinėms institucijoms pateikęs. O kai pažiūri į leidžiamus pinigus – milijonai išleidžiami skaitmenizavimui. Deja, institucijų tarpusavio bendradarbiavimas dalijantis turima informacija pakeičiamas žmonių vaikymu.

„Daug biurokratinio smurto yra atliekų tvarkymo srityje. Tenka nemažai bendrauti su padangų gamintojais-importuotojais, autoservisais. Kiek ir kokių institucijų patikrinimų sąžiningai dirbančiam verslui s tenka patirti! Gaišinamas verslininko laikas, o viskas užsibaigia išvada, kad įvykdytas patikrinimas, nes tikrintojai jokių pažeidimų nerado. Tačiau neteko girdėti apie nelegaliai dirbančio verslo tikrinimus. Gal juos per sudėtinga patikrinti? Kad ir padangų atliekų tvarkyme, juk įvykus kokiai nelaimei nauji reikalavimai ir didžiuliai patikrinimai užgriūva sąžiningą ir tvarkingai dirbantį verslą. Nebandoma ieškoti priežasčių, kodėl nelaimė atsitiko, nebandoma panašiems įvykiams užkirsti kelią, nesiaiškinama, kaip tos padangų atliekos Lietuvoje atsiranda, nekreipiamas dėmesys į nelegalų padangų eksportą, nekontroliuojamas  padangų atliekų sankaupų atsiradimas. Nebandoma išsiaiškinti, ar rodomas išvežamų atliekų kiekis atitinka realybę. Kai atliekos išvežamos tik popieriuje, ir kyla gaisrai. Tačiau tokių problemų nebandoma aiškinti, bet puolamas sąžiningas verslas. Gamintojai-importuotojai kenčia nuo to, kad inspektoriai pas juos praktiškai sėdi kasmet, kruopščiai ieškodami, ar neras kokių pažeidimų, ir nieko neranda. O juk tą laiką būtų galima nukreipti ten, kur kontrolė labai reikalinga, kur balta paklodė siūta juodais siūlais. Tačiau tam per kelis dešimtmečius niekaip nesiryžtama. To pasekmė – iš kažkur atsirandantys padangų atliekų sąvartynai. Nuvežti kažkur į mišką ir išmesti senas padangas gali tik tas, kuris nekontroliuojamas, nes legaliai dirbančio verslo taip pasielgti neleidžia apskaita ir ataskaitos. Kodėl tokios sąlygos sudaromos nelegaliai dirbantiems? O biurokratai – jie dirba savo darbą – jie tikrina, bet tikrina ne ten, kur reikia. Jeigu būtų kitoks požiūris į tvarkingai dirbantį verslą, gal atsirastų daugiau ir padangų perdirbimo įmonių, gal greičiau mūsų šalyje vystytųsi ir žiedinė ekonomika. Stabdo į sąžiningą verslą nukreiptas biurokratinis smurtas“, – sako VšĮ PATS LT direktorė Danguolė Butkienė.

Karolina Baltmiškė

Nuotr. michaelmcqueen.net