Metė buhalterijos profesiją, pasirinko lenkų kalbos mokytojo profesiją

„Studijuojant pedagogiką ir ruošiantis tapti diplomuotu mokytoju, atrodo, vos įžengęs į mokyklą kalnus nuversi – pakeisi visas blogybes ir padarysi revoliuciją! Tačiau ilgainiui, išbandęs save mokytojo vaidmenyje, supranti, kad didžiausi pokyčiai prasideda nuo pačių mažiausių žingsnių ir detalių“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: istorijos ir geografijos pedagogikos III kurso studentas Rokas Radomskis.

Savo pirmuosius žingsnius link išsvajotos pedagogikos jis žengė mokydamasis 9 klasėje, kai tuomet aiškiai suprato, kad nori tapti mokytoju – kadangi iš visų dalykų jam labiausiai patiko ir sekėsi geografija, jis panoro savo ateitį sieti būtent su ja.

Kai pradėjo žvalgytis, kokias studijas siūlo šalies universitetai, akis užkliuvo už geografijos ir istorijos pedagogikos VDU. Baigęs mokyklą, Rokas pasirinko būtent jas – ir štai ateinančiais mokslo metais jis jau pradės dirbti mokytoju.

„Nuo rudens įžengsiu į Kauno jėzuitų gimnaziją, kurią pats esu baigęs, kad ateisiu dirbti būtent čia. Man tai yra ypač svarbu: čia pats mokiausi, augau, brendau. Puikiai pažįstu čia dirbančius mokytojus, o ir jie mane – mokytojai sako, kad ir jiems labai smagu, kad jų kolegų gretas papildys buvęs mokinys. Iš pradžių dirbsiu su šeštokais, o vėliau , labiau apšilęs kojas, ir vyresniais mokiniais“, – džiaugėsi R. Radomskis.

Nebuvo nei dienos, kad gailėtųsi

Kauno Jėzuitų gimnazijoje Rokas atliko ir pedagoginę praktiką. Ir tai, pasak jo, nebuvo pirmas kartas, kai jam teko išmėginti mokytojo vaidmenį – dar mokydamasis 12 klasėje jis kartas nuo karto pavaduodavo savo geografijos mokytoją. Tai ir „užkabino“ – nuo to laiko jis jaučia, kad mokykla yra ta vieta, kur ir turi būti. „Niekada nebuvo nei vienos dienos, kad būčiau pagalvojęs, jog nenoriu būti mokytoju“, – prisipažįsta jis.

Paklaustas, kokiu mokytoju norėtų būti, Rokas sako, kad jo siekiamybė būti mokytoju, į kurio pamokas mokiniai nori eiti. Pašnekovas tiki, kad tai yra ranka pasiekiama, tiesiog reikia įdėti daug nuoširdaus darbo – viskas ateina su praktika.

Rokas mena, kad pirmosiose pamokose, kurias jis pats vedė, jautėsi labai nedrąsiai, atsistojęs prieš klasę jaudinosi ir nerimavo. Tačiau ilgainiui praktikos metu pradėjo sulaukti iš mokinių atsiliepimų, kad veda pamokas vis labiau atsipalaidavęs, o pamokos darosi vis įdomesnės.

„Svarbiausia pamoka, kurią pats išmokau dirbdamas su mokiniais, yra tai, kad mokytojas negali elgtis taip, tarsi būtų keliomis galvomis viršesnis už mokinius. Mano nuomone, čia reikia ne vadovauti, o bendradarbiauti. Aš, kaip mokytojas, taip pat daug ko mokausi iš mokinių. Juk jų indėlis į pamokos sėkmę yra ne ką mažiau svarbus ir svarus nei mokytojo“, – įsitikinęs jis.

Rokas taip pat sako, kad tarp svarbiausių mokytojo, tokio, kurį mėgtų mokiniai, bruožų turėtų būti geras humoro jausmas bei komunikabilumas – gebėjimas spręsti problemas bei rasti bendrą kalbą ne tik su mokiniais, bet ir jų tėvais bei kolegomis mokytojais.

„Sudominti vaikus geografija nėra taip jau paprasta. Vien teorinėmis žiniomis ir sausa medžiaga iš vadovėlio to nepadarysi. Juk mokiniai gali visą informaciją rasti „Google“ ar naudodamiesi dirbtiniu intelektu. Pamokos esmė – gyvenimiški pavyzdžiai, įdomios istorijos, keitimasis ne tik žiniomis, nuomonėmis ir faktais, bet emocijomis, o to dirbtinis intelektas neatstos“, – tvirtina R. Radomskis.

Augi pats ir augini šalia esančius žmones

Kad šiuolaikinių mokinių nesudominsi vien perpasakodamas tai, kas parašyta vadovėlyje, pritaria ir jaunoji mokytoja Uršula Černis, VDU Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: lenkų kalbos ir literatūros pedagogikos absolventė. Ji tai sako iš savo asmeninės patirties – mokykloje turėjo mokytojų, kurie dėstė pamokas vadovaudamiesi atgyvenusiais metodais, taigi tos pamokos buvo nuobodžios, o dėstomas dalykas nesudomino.

Visgi apsispręsti, ką norėtų studijuoti baigus mokyklą, jai nebuvo lengva. Iš pradžių ji įstojo į Vilniaus kolegiją studijuoti buhalterijos ir apskaitos mokslų, tačiau vėliau persigalvojo – kadangi mokykloje mokėsi lenkų kalba, nusprendė studijuoti VDU lenkų kalbos ir literatūros pedagogiką.

„Mano pirmoji lenkų kalbos mokytoja buvo nuostabi – veikli, iniciatyvi, atvira naujovėms. Ji mus skatino dalyvauti konkursuose ir olimpiadose, aktyviai dirbo su jaunimu. Džiaugiuosi, kad yra mokytojų, kurie geba mokinius sudominti, įtraukti, motyvuoti, o ir patys mėgaujasi savo darbu, tokie pavyzdžiai labai įsimena“, – sako U. Černis.

Šiemet VDU Švietimo akademijoje Vilniuje startuoja atnaujinta Mokomojo dalyko pedagogika: lenkų kalbos ir kitos užsienio kalbos (anglų) pedagogika.

Uršula džiaugiasi, kad savo pedagoginę praktiką ji atliko pas tą pačią savo pirmąją lenkų kalbos mokytoją, kuri ir tapo jos įkvėpimu – išmoktas pedagogines pamokas bei matytą pavyzdį ji stengiasi perteikti ir pati dirbdama su vaikais. Šiuo metu Uršula dirba privačioje sostinės mokykloje. Tiesa, dėsto ne lenkų kalba, o lietuvių – dirba su vaikais antroje dienos pusėje, jau pasibaigus pamokoms.

„Tris kartus atlikinėjau pedagoginę praktiką skirtingose ugdymo įstaigose – tai mane augino, stiprino, motyvavo. Džiaugiuosi, kad man sekasi suprasti vaikus, dalintis su jais savo žiniomis, patirtimi ir savo nuomonei“, – prisipažino ji.

Uršula neatmeta galimybės ateityje plėsti savo kompetencijas ir persikvalifikuoti – kadangi dirbant darželyje jai itin patiko darbas su ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikais, neatmeta galimybės, kad ateityje galėtų grįžti dirbti į ikimokyklinio ugdymo įstaigą.

Tiesa, jai patinka dirbti ne tik su darželinukais ir moksleiviams, bet ir studentais – studijuodama VDU, Uršulė aktyviai mentoriavo pirmakursiams. Ir ji gailisi tik vieno – kad mentoriauti pradėjo vėlokai, tik mokydamasi ketvirtame kurse.

„Kito mokymas, pagalba aplinkiniams neabejotinai augina ir mus pačius. Mentorytė man padėjo daugiau sužinoti apie universitetą, studijų programas ir galimybes, jos metu sutikau daug nuostabių žmonių. Pandemijos metu, kai pačiai teko universitete studijuoti nuotoliu per karantiną, to žmogiško gyvo ryšio bei bendradarbiavimo labiausiai ir trūko. Mentoriaus bei mokytojo darbas tuo ir žavus, kad esi nuolat ryšyje – augi pats ir augini šalia esančius žmones“, – sako U. Černis.