Menas tremtyje – galimybė išlikti žmonėmis

Tremtis yra viena iš baisiausių Lietuvos okupacijos istorijos dalių: tūkstančiai žmonių buvo deportuojami iš savo gimtosios šalies į Sibiro darbo stovyklas arba kitas gyvenvietes, dažnai atitolusias nuo civilizacijos ir padorių gyvenimo sąlygų. Šis procesas tęsėsi iki pat SSRS žlugimo ir daugelis lietuvių jį prisimena iki šiol.

Dabar tremties tema yra aktualesnė nei bet kada anksčiau – šiuo metu daugybė Ukrainos gyventojų (ypač dažnai – vaikai), yra priverstinai perkeliami į įvairius Rusijos miestus, jų šeimos išardomos ir dažnai tenka gyventi sudėtingomis sąlygomis. Kaip ir seniau, taip ir dabar, tremiami žmonės išgyventi ir adaptuotis prie pasikeitusių sąlygų bando įvairiais būdais.

Menas padėjo išlikti žmonėmis net ir tremtyje

Ypač dažnai tremtyje žmogiškumo ir tautiško identiteto išsaugojimui buvo naudojamas menas: muzika, paveikslai, poezija, rankų dirbiniai ir t. t. Menas itin svarbus ne tik patiems ištremtiesiems, bet ir turi didžiulę istorinę reikšmę, leidžia pajausti tremties buitį, suprasti šį įvykį tiek praeities, tiek dabartiniame kontekste.

Menininkės Linos Jonikės manymu, kūrėją, kaip ir visus žmones, veikia jo artimųjų, senolių, tautos istorinės patirtys: „Menininkas mato, girdi, suvokia. Ir tą suvokimą savo kūriniuose savitai perduoda kitiems, to neišgyvenusiems žmonėms. Istorinės tiesos, faktų žinojimas, nepriklausomai nuo to, kokia forma juos pasiekia, mano galva, sukuria sąlygas tautos susitelkimui ir tobulėjimui.“

Lietuviai tremtyje kūrė įvairias atminimų knygeles, tekstilinius maldynėlius. Tai buvo mažo formato rankomis siuvinėti įvairių spalvų kūriniai su vieno ar kelių sakinių tekstais, vaizdais. Juose dažnai matomi kryžiaus elementai, Lietuvoje augantys augalai: linai, rūtos, ąžuolai. Lietuviai kurdavo ir siuvinėtas tekstines korteles, nosines, apykakles, dėžes, papuošalus. Tokie rankdarbiai buvo daromi slapta ir daugelis jų skirti artimiausiems žmonėms dovanoti, nors tremtyje, savaime suprantama, perduoti dovanas Lietuvoje likusiems artimiesiems buvo neįmanoma. Tačiau viltis vėl su jais susitikti visada buvo gyva.

Na, o medžiagos, iš kurių buvo daromi rankdarbiai, sąlygos, kuriomis jie daryti, ir intencijos – visa tai kalba apie pasipriešinimą. Akivaizdu, kad tai buvo kasdienio pasipriešinimo forma, savotiškas būdas pabėgti ir atsiriboti nuo nemalonios aplinkos ir priespaudos. Menininkas Rokas Kašėta teigia, kad tokie dirbiniai yra reikšminga istorijos dalis, kadangi „svarbu jausti, kad gyvenimą, kurį gyvename šiandien, gyvename tik dėl visų tų žmonių iš praeities, visų praėjusių kartų, kurios rasdavo būdų būti kartu, susikalbėti, palaikyti ir saugoti vieni kitus. Prisiminti tuos žmones, jausti su jais ryšį man ir yra patriotizmas.“

Parodys, kas padėjo lietuviams nepasiduoti

Kelios dienos po Gedulo ir vilties dienos minėjimo, birželio 16 dieną, penktadienį, žinomi Lietuvos šiuolaikiniai menininkai Džiugas Karalius, Giedrius Bučas, Rokas ir Eglė Kašėtos, Marius Jonutis, Lina Jonikė, Greta Kardi-Kardišiūtė Kauno IX forto muziejaus renginyje „Birželio sodas“ atvers duris į tremtinių išgyvenimus ir kasdienybę, rodydami savo meno kūrinius, sukurtus pagal Lietuvos istorijos instituto ir Kauno IX forto muziejaus atliktą tremtinių tekstilės eksponatų tyrimą. Menininkų kūriniai atspindės esminius ideologinius tremtinių tekstilės elementus: pasipriešinimą, socialumą ir atmintį.

„Norime nupasakoti tremties siaubą ir realybę Lietuvoje, kuomet žmonės per jėgą buvo išvežami iš savo namų į tolimus, atšiaurius Sovietų Sąjungos kraštus. Norisi, kad žmonija išmoktų baisias istorijos pamokas ir jų nekartotų“, – teigia vienas iš parodoje dalyvausiančių menininkų Džiugas Karalius.

„Net ir tamsiausioje naktyje galime surasti šviesą, rodančią kelią į priekį. Iš gimtosios aplinkos prievarta išplėšti žmonės nepalūžo, jie ir toliau mylėjo gyvenimą, saugojo savo papročius, prisiminimus ir puoselėjo viltį vieną dieną sugrįžti atgal. Visą šių emocijų paletę galėsime išvysti Kauno IX forto muziejaus pristatomoje tremtinių tekstilės parodoje. Kiekvienas tekstilės kūrinys, apie kurį pasakojame – tai kruopštus žmogaus rankų prisilietimas ir atspindys jausmų, perkeltų į matomus kūrinius: skausmo, baimės, džiaugsmo, vilties, artimojo meilės. Šiuos jausmus žmogus jaučia nepriklausomai nuo to, kokioje vietoje būtų. Tekstilės darbai, gimę sunkiomis ir negailestingomis tremties sąlygomis, buvo išsaugoti ir sugrąžinti į Lietuvą. Deja, atskirais atvejais, jie yra vieninteliai išlikę tragiškų įvykių liudininkai“, – renginio koncepciją apibendrina Marius Pečiulis, Kauno IX forto direktorius.

Tremtinių tekstilės ir skulptūrinių objektų paroda „Sudygsniuota“ bus atidaroma birželio 16 dieną Kauno IX forto memorialiniame komplekse (Žemaičių pl. 71, Kaunas). Atidarymo renginys prasidės 17:00, renginys – nemokamas. Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, informaciniai partneriai: LRT ir „Kauno diena“.

Henrika Kryževičienė

Kauno IX forto muziejus