Meilė nesibaigia: 90-metis Mindaugas ir 86-erių Elena švenčia gyvenimą kartu

Toks gražus kelias, ėjimas,

Bendras kartu su meile buvimas.

Dievo žvilgsniu palytėtas –

Gyvenimas čia, po aukštu dangum…

Kovo 18-ąją ignalinietis Mindaugas Juozapas Gimžauskas šventė garbingą 90-mečio sukaktį. Jį pasveikinti atėjusius savivaldybės vicemerą Vaidotą Židanavičių ir Ignalinos miesto  seniūnijos specialistę Ritą Šimkūnienę jubiliatas pasitiko stilingai pasipuošęs ir itin džiugiai nusiteikęs. Šalia jo tiesiog žydėjo ir nuolat šypsojosi tokia pat stilinga ir žavi ketveriais metais jaunesnė žmona Elenutė. Mindaugo švente džiaugėsi Jūratė ir jos vyras Vaclovas – vieni artimiausių šiai porai žmonių.

Mindaugas gimęs Utenoje, vėliau su tėveliais šeima persikėlė gyventi į jų paveldėtą ūkį Šakių kaime, netoli Saldutiškio. Saldutiškyje 1954 m. baigė vidurinę mokyklą, prieškary buvusią gimnaziją. ,,Buvome 46 abiturientai. Keturiese išvažiavome į Kauną ir įstojome į Žemės ūkio akademiją. Baigiau Mechanizacijos fakultetą. Pirmoji darbovietė – RTS Vidiškių technikos sotyje, dirbau technikos priežiūros vyriausiuoju inspektoriumi, o paskui visokių tų darbų buvo, vis prie technikos…“,– pasakoja Mindaugas.

Mindaugas ir Elena liko našliai prieš 30 metų, bet vienatvei nepasidavė. Likimas juos suvedė, kai atrodė, kad didieji gyvenimo džiaugsmai jau praeityje. Tačiau jie nusprendė kitaip – susituokė ir nuo tada džiaugiasi vienas kito draugija. Rugpjūčio 3 dieną švęs Perlines vestuves. „Negalima sėdėti vienam ir liūdėti. Reikia bendrauti, draugauti, reikia ryžtis kurti naujus santykius…,“ – sako Elena. Ši pora kasdien mėgaujasi buvimu kartu, mažais ir dideliais džiaugsmais. O jų apstu. Didžiausias turtas – vaikai, anūkai ir proanūkiai. Du Elenos sūnūs ir dvi Mindaugo dukros jiems dovanojo 11 anūkų ir 8 proanūkius, kurių jie neskirsto į ,,tavo“ ir ,,mano“ – visus vienodai myli. ,,Jeigu viename būryje visi susirinktume, mūsų būtų 38. Turime ir gydytojų, ir psichologų, ir architektų…“,– šypsosi Elena ir sako, kad vaikai tėčio jubiliejui planuoja gražią šventę ir  juos nori nusivežti į Labanorą.

Elena ir Mindaugas vienas kitą palaiko, dalijasi prisiminimais ir kartu kuria naujus. Štai su vienais vaikais keliavo Italijoje, su kitais – Turkijoje, teko praeiti ir Kanų raudonuoju kilimu, o su Jūrate ir Vaclovu visą Lietuvą išmaišė. Jie turi puikių draugų, smagiai pasakoja apie vasaromis leidžiamą laiką sodo namelyje ir nuostabius kaimynus Eleną ir Aleksandrą, su kuriais kartu pietauja, bendrauja ir labai brangina šią bendrystę. Pora gyvena ketvirtame aukšte, todėl vis tenka pasportuoti nulipant ir užlipant laiptais. Jų namai – labai jaukūs ir tvarkingi. Į buitį ir prabangos kūrimą sutuoktiniai niekada daug neinvestavo, pinigus leido prasmingesniems ir tikrai džiugiems dalykams.

Šiandien Mindaugas ir Elena apkabina vienas kitą ir sako, kad gyvenimas kupinas netikėtumų, o meilė gali aplankyti bet kuriame amžiuje. Jie jaučiasi labai laimingi. Ir daug už juos jaunesni negali atsistebėti  šių gražių, linksmų ir elegantiškų ilgaamžių optimizmu, meile vienas kitam, gyvenimui ir ta degančia žavinga kibirkštėle akyse, kuri neleidžia jų senoliais vadinti. Šventės dieną Mindaugui sugiedotas ,,Ilgiausių metų“, linkėjimai sveikatos, tvirtybės bei 100-ojo jubiliejaus tegul išsipildo jiems abiems.

Lina Kovalevskienė