Meditacijos apie didžiąją Lietuvą. Europos civilizacijos laidotuvės ir prisikėlimas. III dalis

Mus – europiečius – totaliai apėmė nuojautą, kad prieš tris dešimtmečius pradėtas laisvės ir demokratizacijos projektas išsigimė.

Sovietinės sistemos žlugimas – „istorijos pabaiga“ – turėjo būti ir nesibaigiančios politinės atostogos. Patikėjome, kad jas gavome. Naudojomės jomis, ir neklausėme, ar jos amžinos. Tikėjome, kad amžinos. Istorija turėjo pasibaigti. Turėjo pasibaigti karai, tautinės nesantaikos, taikingo gyvenimo fone turėjo išnykti skurdas, nelygybė, visos įmanomos diskriminacijos ir prievartavimai. Tačiau dabar jaučiame, kad užsiatostogavome. Artėja kažkas naujo ir mums nesuprantamo. Jaučiame, kad tas kažkas nutiks, gal ne ryt ir ne poryt. Tad nebežinome ar dar tęsti atostogas ir problemas palikti ateinančiai kartai, ar vėl imtis tikros politikos. Kažkada pasmerkta imperializmo draugė – geopolitika – atgimsta, o neva amžinai miręs komunizmas niekur nedingo – komunistų valdoma šalis žada greit tapti didžiausia pasaulio gamintoja, o gal ir dar daugiau…

Viduje kažkaip jau baisu, bet argi ne patys esame kalti, ar ne patys sukūrėme tai, ko troškome?

Demokratija ir teisė rinktis yra žavi vertybė, bet ji pagimdė ir daug paradoksų. Politikai, kad ir kaip jų nemėgtumėme, vykdė mūsų atostogines užgaidas. Norėjome, trumpai kalbant, gyventi geriau, o tai reiškia, kiek protingesniais žodžiais, turėti kuo geresnius rezultatus mažesnėmis sąnaudomis. Balsavome už teisę gyventi ilgai ir laimingai, lengvabūdiškai, vartotojiškai ir neatsakingai. Tai ir gyvename.

Vadinamosios atstovaujamosios demokratijos esmė yra ta, kad politikai imasi į savo rankas bendrųjų reikalų tvarkymą ir daro taip, kad jų mylimas rinkėjas gyventų kuo paprastesnį, kuo nerūpestingesnį gyvenimą, kad jo nekvaršintų nei geopolitika, nei šalies gynyba, nei kokie kiti „nemalonūs“ įsipareigojimai, kad visada jaustųsi galįs ką nors pats išsirinkti. Idealus demokratijos pasiekimas turėjo būti visuomenė lyg amžina pramoga. Laimingas žmogus neturi rūpintis, neturi aukotis, neturi tikėti antgamtiniais dalykais ar pomirtiniu gyvenimu, jo neturi jaudinti jokie rasės, lyties ar tautiškumo kompleksai. Taip laimę – pramoginės visuomenės laimę – piešia ne vienas politikas, ir tai patinka daugeliui rinkėjų.

Norėjome, kad mūsų vaikai mažiau dirbtų ir būtų aprūpinti nuo pat kūdikystės. Dabar stebimės, kodėl neskuba eiti į darbą ir tikisi, kad kažkas (tėvai ar valdžia) jais pasirūpins. Norėjome, kad daugiau mokytųsi ir išmoktų, dabar stebimės, kad edukacija nesibaigia ir pasiekus ketvirtą dešimtį. Norėjome, kad ilgiau augtų su rūpestingais tėvais ir nesivalkiotų gatvėmis, dabar nebenukrapštome nuo savo sprando ir nepriverčiame kurti savo atsakingas šeimas. Norėjome, kad mūsų vaikai nekariautų, dabar stebimės, kad vengia net tėvynės ir amžinųjų vertybių gynimo. Viskas teisingai.

Bene pirmą kartą per pastaruosius dešimtmečius pasaulis neturi realių lyderių. JAV, dar neseniai laikyta vienintele supervalstybe, galinčia tvarkyti pasaulį, pasirodo galinti vis mažiau. Jos naujas lyderis visai nuoširdžiai siekia grąžinti Amerikai deramą atsakomybę, bet europiečiai vis dar linkę veikiau šaipytis, o ne rimtai dirbti. Taigi nei G-8, nei G-20 nebevaldo pasaulio…. Turime G-200, o gal – G-0? Veikiau pastarąjį, nes pasaulio šalys tarpusavyje ženkliai nesutaria. Ateities scenarijų rašytojai pranašauja net tokius nesutarimus, dėl kurių gali išnykti globali rinka… tada jau kiekvienas už save. Toks susinaikinimas gali būti žiauresnis už branduolinį konfliktą. Globalios laidotuvės.

Pasigedote vertybių? Jos juk veikiau rūpestis, o ne pramoga. Išmokome ir kitus išmokėme būti „tolerantiškais“ veikiau daryti kompromisus dėl vertybių, nei jas ginti, nes žadėjome sau, kad visi konfliktai baigėsi ir ginti tereiks savo piniginę.

Europos Sąjungos politika tampa vis labiau deideologizuota, vis labiau “praktiška”. Europos civilizacija sensta ir miršta… Kaip anoje Romoje – duonos ir žaidimų reikia kur kas labiau nei filosofijos mokslo, aristokratiško patriotizmo, garbingų dinastijų ir kitokių genealogijų. Dar XIX amžiaus pradžioje didis poetas Heinrichas Heine sakė, kad jei išnyks kryžius, išnyks ir Europa, išnyks kažkas, kas postromėninius barbarus padarė oriais europiečiais. Platesne prasme tai politinės filosofijos vertybės. Dabar galime atsakyti sau, kodėl nebeesame tokie orūs, kaip buvome prieš kelis šimtmečius. Belieka nueiti į kapines. Ten vis daugiau Europos, negu supermarkete.

Kažkada įstrigo atmintin vieno išminčiaus pastebėjimas, kad Europos civilizacija yra žavi ir turi nuostabias krikščioniškas šaknis. Tačiau patys jas kapoja ir vis labiau primena nuskintą gėlę, kuri vazoje atrodo gal ir gražiau nei sode, tačiau pasmerkta greitai ir negrįžtamai mirčiai.

Bet apie tai kitą kartą…

Egidijus Vareikis
Seimo narys