Mažieji muziejai: unikalių ekspozicijų ir veiklų galimybė ar egzistavimas didžiųjų šešėlyje?

Pirmasis Lietuvos muziejus Dionizo Poškos baubliai.

Keliaudami po pasaulį kiekvienoje šalyje surasime įvairių muziejų. Vieni jų savo veiklą skaičiuoja šimtmečiais, kitų istorija sutelpa į kelerius metus. Manoma, kad muziejininkystės pradžia gali siekti prieš mūsų erą buvusius laikus. Atliekant Uro mieste esančių rūmų archeologinius kasinėjimus, buvo aptiktos V a. prieš mūsų erą patalpos, panašios į muziejų. Archeologai nustatė, kad įvairūs artefaktai buvo tvarkingai sudėlioti ant molinių cilindrų ir turėjo nedidelius užrašus, parašytus trimis kalbomis.

Iki mūsų dienų išlikę muziejai savo veiklą matuoja keliais amžiais. Vienas seniausių yra Kapitolijaus muziejus. Jo pradžia – 1471 m., kai Sikstas IV Romos miestui padovanojo grupę antikinių skulptūrų. Ne ką jaunesnis Vatikano muziejus, įkurtas 1506 m. 1581 m. Florencijoje įkurta Ufizių galerija, seniausias pasaulio meno muziejus. 1660 m. lankytojams atvertas Londono bokšto muziejus. Sankt Peterburge 1727 m. atidaryta Kunskamera, pirmasis muziejus Rusijoje, 1759 m. –Britų muziejus, 1773 m. – Rygos istorijos ir laivininkystės muziejus ir Čarlstono muziejus JAV, 1793 m. – Luvras Paryžiuje.

Lietuvoje pirmasis muziejus atidarytas 1812 metais. Muziejų išskaptuoto ąžuolo kamiene įrengė žemaičių bajoras, rašytojas ir istorikas, kultūros šviesuolis Dionizas Poška. Šiuo metu, Statistikos departamento duomenimis, veikia 110 muziejų, iš jų 4 – nacionaliniai, 16 respublikinių, 54 savivaldybių, 11 nevalstybinių ir 25 žinybiniai muziejai. „Džiugu, kad muziejai aktualūs ir šiuolaikiniams žmogui, kad muziejai įvairėja tiek savo turiniu, tiek savo veikla, kad įsitraukia į įvairius projektus, įvairias iniciatyvas, kad bendrauja su turizmo informacijos centrais“, – mintimis dalijasi Medijų rėmimo fondo iš dalies finansuojamo projekto „Dideli mažieji Lietuvos muziejai“, kurį šiuo interviu pradedame įgyvendinti, konsultantė Lietuvos muziejų asociacijos vykdančioji direktore Loreta Kurmienė pokalbyje apie Lietuvos muziejininkystę, muziejų kūrimosi istoriją, besikeičiančią jų veiklą.

Medijų rėmimo fondo iš dalies finansuojamo projekto „Dideli mažieji Lietuvos muziejai“, kurį šiuo interviu pradedame įgyvendinti, konsultantė Lietuvos muziejų asociacijos vykdančioji direktore Loreta Kurmienė.

Gerbiama Loreta, nuo pirmojo Lietuvos muziejaus įsteigimo prabėgo 212 metai. Kuo svarbus muziejininkystei XXI amžius?

Išties nuo Lietuvoje įkurto pirmojo muziejaus praėjo daugiau kaip 200 metų, tačiau istorikų teigimu, muziejinių vertybių rinkiniai Lietuvoje žinomi nuo XVI amžiaus. Jie buvo pradėti kaupti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose, didikų dvaruose. Nemažai tokių rinkinių XVIII–XIX a. sukaupė Vilniaus universiteto numizmatikos, tapybos ir grafikos, botanikos, mineralogijos kabinetai. Taigi Lietuvoje vyko panašūs procesai, kaip ir visoje Europoje. Aktyvus muziejų kūrimas ten prasidėjo XVII–XVIII amžiuose. Tuo metu tai buvo labiau turtingųjų laisvalaikio praleidimo forma.

Muziejai neatskiriama kultūrinio gyvenimo dalimi tapo tarpukario Lietuvoje. Jie tapo lietuvybės, pilietiškumo ir tautiškumo ugdymo šventove. Mūsų šalies tarpukario muziejai vienas po kito jau paminėjo savo veiklos šimtmečius.

Sovietinėje Lietuvoje muziejai, kaip ir visos kultūros įstaigos, tapo politinės ideologijos sklaidos įrankiais.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę vyko labai svarbūs muziejų pokyčiai. Daugelis muziejų atsikūrė, susigrąžino savo kolekcijas.

Didelius iššūkius muziejams ir muziejų institucijoms kelia pastarieji metai. Besikeičiantys šiuolaikinės visuomenės vartojimo įpročiai muziejus pastūmėjo į savitą konkurenciją, kai tenka varžytis organizuojamomis pramogomis, laisvalaikio pasiūlymais. Jie tampa ne vien atminties kaupimo, saugojimo ir pristatymo įstaigomis, bet ir laisvalaikio organizatoriais. Džiugu, kad muziejai neatsilieka ir vis labiau stiprina savo pozicijas. Vyksta įvairūs koncertai, įvairūs jaunimo projektai, festivaliai – pati įvairiausia veikla vyksta muziejuose ir labai svarbu, kad muziejus išlieka aktualus, net nepaisant finansavimo skirtumo tarp muziejų ir privačių laisvalaikio organizatorių.

Kokią vietą Lietuvos muziejininkystėje užima mažieji muziejai? Kokie jie pagal savo skleidžiamą informaciją, priklausomybę?

Tai susiję su tuo, kur tas muziejus yra – dideliame mieste, regione ar nuošaliame kaime. Mažieji muziejai išsiskiria savo unikaliu turiniu. Neretai tas turinys siejasi su labai siaura tema. Žinoma, tai apsunkina lankytojų pritraukimą, bet mažuosiuose muziejuose paprastai dirba specialistai entuziastai, puikiai išmanantys muziejuje pristatomą temą ir gebantys sudominti lankytojus. Labai didelę įtaką mažiesiems muziejams turi juose dirbantys žmonės.

Mažieji muziejai įsitraukia į įvairius projektus, kaip Lietuvos muziejų asociacijos organizuojama Europos muziejų naktis arba Lietuvos muziejų kelias. Kartu su mažaisiais muziejais dalyvaujame Knygų mugėje.

Kaip keičiasi regionuose esančių mažųjų muziejų įvairovė, nes pastaruoju metu atsiranda muziejų, kuriuos sukuria kaimo bendruomenė, stiprėja privačių asmenų įsitraukimas į muziejų kūrimą?

Labai džiugina bendruomenių, atskirų žmonių įsitraukimas į muziejų kūrimą. Tai labai svarbu mūsų šalies identiteto išsaugojimui. Vadinasi, tautiškumas, pilietiškumas, lietuvybė, protėvių atminties išsaugojimo idėjos gyvos ir šių dienų žmonių dvasioje, jų kasdieniniame gyvenime. Puiku, kad žmonės randa įvairių formų ir iniciatyvų šioms idėjoms išreikšti.

Išmaniosios technologijos ir mažieji muziejai suderinami ar vis tik mažiesiems muziejams jos nepasiekiamos?

Kai kurie regionuose esantys mažieji muziejai nustebina inovatyviais sprendimais, bet pastebima, kad žmonės, tiek suaugusieji, tiek vaikai, yra pavargę nuo išmaniųjų technologijų ir kartais ieško pabėgimo nuo jų. Kartais gerai, kad mažasis muziejus jų neturi. Juk dabar beveik visos mokyklos turi nemažai išmaniųjų technologijų ir atsiranda vis didesnis poreikis pažinimui per potyrius, kai paliečiamas autentiškas daiktas, kai istorija išgirstama iš žmogaus, o ne iš kompiuterio. Modernumas muziejuose puiku, bet jis įdomus ir savo eksponatais, kuriuos galima pamatyti betarpiškai. Taigi išmaniųjų technologijų panaudojimas mažuosiuose muziejuose – diskutuotinas klausimas.

Dalis regionuose esančių muziejų yra tapę krašto ar rajono muziejaus skyriai. Jūsų manymu, pasiteisino tokia reforma ar ne? Tokio sujungimo privalumai ir grėsmės?

Kiekvienas atvejis skirtingas, nes priklauso nuo daugybės dalykų: nuo savivaldybės, mero, tarybos požiūrio į mažąjį muziejų, nuo muziejuje dirbančių asmenybių, Vienareikšmiško atsakymo nėra. Vienur mažiesiems muziejams prijungimas prie didesnių padeda stiprinti ir įvairinti savo veiklą, atsiranda daugiau galimybių dalyvauti įvairiuose projektuose, kitur – priešingai, prijungimas užsibaigia mažo muziejaus uždarymu, jo turimus eksponatus perkeliant į didesnį.

Tendencijos mažesniąsias įstaigas jungti prie didesnių yra ne vien muziejininkystėje, bet ir kitose srityse, o kiek iš to naudos, reikia vertinti kiekvienu konkrečiu atveju.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Straipsnių ciklas apie regionuose esančius mažuosius muziejus pagal projektą „Dideli mažieji Lietuvos muziejai“ yra rengiamas bendradarbiaujant su Lietuvos muziejų asociacija.