Statistikos labai skirtingos. Nuo faktų iki nuomonių. Pavyzdžiui, mirčių autoįvykiuose suvestinė yra apie faktus, o statistika apie visuomenės raštingumą – tik nuomonė. Niekas to netiria, tiesiog remiamasi apklausomis. „Mokate rašyti?“ – labai, gerai. Taip ir pažymime, sako duomenų rinkėjas.
Net ir faktų statistikos nevienodai patikimos. Kiek per savaitę ar dieną šalyje gimė vaikų? Lietuvoje, išskyrus nusikalstamus atvejus, iš esmės žinoma tiksliai. Kiek Klaipėdos autoparkas per metus pervežė keleivių? Pagal bilietus skaičiai aiškūs, +5–7 proc. zuikučių.
Tikėjimas statistika mažėja, kai pradedame skaičiuoti materialinių vertybių panaudojimą valdiškose įstaigose arba vaikų maitinimui tenkančias kalorijas ir nesočiuosius angliavandenius. Dar liūdniau su, pavyzdžiui, Seimo posėdžių lankomumo statistika, kai jį aplanko tik mandato kortelė arba žmogus užeina pabalsuoti vienu klausimu. Iš likusių 45.
Bet net ir tai vos ne fundamentalių faktų lobynas, palyginti su koronaviruso skaičių iliuzija. Dovanokite už ilgą įžangą – pažvelkite į pasaulio valstybių registruojamus susirgimų, mirčių, pagijimų atvejus. Jei toliau norite pasikliauti pasakomis apie pasaulio ar Lietuvos kovos „šuolius“, „lūžius“, „pikus“, neskaitykite. Jei vis tik manote, kad vietoje šviesaus tikėjimo norisi realybės – štai ji viename COVID statistikos melo paveiksle.
Kad pasaulyje jau 2 milijonai apsikrėtusių šiuo virusu, niekas nesiginčija. Tiek faktų jau tikrai yra. O kiek nėra? Dėl melo arba net nesugebėjimo nustatyti fakto? Kol Europa ar JAV sąžiningai tiria, skaičiuoja, deklaruoja (ir vis tiek sutinka, kad realią situaciją reikėtų dauginti bent iš 10), likusiame pasaulyje – ramuma.
Ir nutik taip, kad nykštukiniame Liuksemburge sergančių korona net 4000, o pusantro milijardo užgultoje Indijoje vos 11 000.
Tikintieji viruso statistiniu žemėlapiu, turėtų susiimti už galvų. Beniliuksas su pažangiausia medicinos sistema, higiena pasuoja prieš indų natūralaus gyvenimo būdo imunitetą?
Mėginkime tikėti, kad net savo gyventojų nesuskaičiuojančioje Indijoje tikrai tėra 11 000, o 235 milijonus auginančiame kaimyniniame Bangladeše – tik 1050 COVID atvejų. Tikėkime, kad 2,5 milijardo gyventojų skaičiuojantis ir medicinoje nepavejamas Afrikos žemynas viską sudėjus turi niekingus 65 000 koronaviruso užsikrėtimo atvejus. Visose šalyse tvarkingai nuo kelių šimtų iki tūkstantėlio. Yra šiokių tokių problemų, misjė Kenijos prezidente? Yra, bet ne tokių kaip mus kažkada prievartavusioje Europoje, misteri Ugandos premjere. Laiku imtasi karantino? Griežta socialinė distancija? Baikit. Tiesiog nėra testų. Nėra testų, nėra ir viruso.
Nuslėpti arba nepilni faktai tai žinant, taip pat yra melas.
Nenuostabu, kai tuo patiki pusprotis. Bet ką daryti, kai tokiais skaičiais pradeda remtis žiniasklaida, politikai ir net ekonomistai, teigdami, kad „Europa – labiausiai nuo COVID nukentėjęs žemynas“? Kaip demaskuoti ir Lietuvos žiniasklaidoje nuolat bėgančias COVID‘o statistines lenteles, kuriose Europa ir JAV baigia uždusti nuo koronos, o kitur jos tiesiog nėra?
Lietuvos akiračio pilietis pasakys – turim savo skaičius, su jais susitvarkom ir „lūžis“ pasiektas. Kam čia ta Afrika ar Azija? Sutinku. Kai šalia Baltarusija ir Rusija, mums užteks ir jų.
Lietuvos ar net Europos koronaviruso statistikos lūžiai ar pikai yra tik ašaros prieš tas situacijas, kurios šiemet kils Azijoje ir Afrikoje. Jos nėra taip toli kaip atrodo. Ir kai ten prasidės visuotinės krizės, užuovėjoje neliksime.
Ką daryti? Netikėti jokia COVID-19 statistika, nesvajoti apie „pikus“ ar „lūžius“. Ruoštis blogiausiam. Branginti laiką, artimuosius. Einame į nenusakomą ateitį.
Mantas Varaška
Kazlų Rūdos savivaldybės meras
