Man gera būti kartu su centro žmonėmis

Švento Pranciškaus onkologijos centro savanoris esu beveik šešeri metai. Prisimenu 2007 metų rugpjūčio mėnesį man kažkas paskambino ir pakvietė atvažiuoti į Klaipėdą prie onkologinės ligoninės. Net nebežinau, kas tada man skambino. Nuvažiavau. Ten buvo labai daug žmonių. Prie manęs priėjo vienuolišku abitu vilkintis brolis Benediktas ir pakvietė paėjėti kokius 300 metrų. Ten pamačiau kelis šimtus žmonių ir pranciškoniška virve apjuostus penkis ar šešis akmenis. „Šioje teritorijoje bus mūsų Švento Pranciškaus onkologijos centras“, – rodydamas apie du hektarus užimančią teritoriją tada man pasakė brolis Benediktas. Paskui akmenys buvo pašventinti. Nuo tada ir prasidėjo mano draugystė su Švento Pranciškaus onkologijos centru. Aš nesu katalikas, bet man malonu bendrauti su žmonėmis, kurie susirenka į šį centrą, malonu bendrauti su broliais pranciškonais. Anksčiau nuvažiuodavau į Kretingą, į vienuolyną. Dabar važiuoju į Švento Pranciškaus onkologijos centro koplyčią. Kartais pas mane į sodybą atvažiuoja broliai pranciškonai, centro nariai.

Švento Pranciškaus onkologijos centre esu atsakingas už tarptautinius ryšius. Jungtinėje Karalystėje, iš kur atvykau į Lietuvą, savanorystė turi senas tradicijas. Žmonės nemokamai dirba ligoninėse, padeda vyresnio amžiaus žmonėms, jei reikia ir jaunesniems. Pas mus dažniausiai savanoriauja pensininkai, nes jie turi daugiau laiko. Tačiau savanoriauja ir jaunimas, ir darbingo amžiaus žmonės. Tiesiog Jungtinėje Karalystėje yra tokios tradicijos. Žinoma, jei ne 50 metų sovietinės valdžios, ir Lietuvoje būtų tokios pat tradicijos. Tačiau buvusiai valdžiai savanoriai nebuvo reikalingi. Jie juose matė grėsmę, todėl atkūrus nepriklausomybę tenka lietuviams ir savanorystę atkūrinėti. Man labai malonu matyti, kaip šis judėjimas atgimsta. Kad ir „Vilties bėgimas“ Klaipėdoje. Kai prieš penkerius metus pradėjome jį rengti, sunku buvo ir savanorių surinkti, ir rėmėjų rasti. Dabar žymiai paprasčiau, nes „Vilties bėgimas“ jau žinomas renginys, į kurį žmonės suvažiuoja iš visos Lietuvos. Suvažiuoja tam, kad moraliai palaikytų sergančiuosius vėžiu ir paremtų Švento Pranciškaus onkologijos centrą.

Pats didžiausias šių metų įvykis Švento Pranciškaus onkologijos centrui yra jo atidarymas Klaipėdoje. Išties, yra truputį nerimo. Bijau, kad norinčių čia atvykti bus labai daug. Gali trūkti savanorių, todėl jau dabar galvojame, kaip pritraukti daugiau žmonių, norinčių centre savanoriauti. Man labai gaila, kad yra šiek tiek apribotos mano dalyvavimo centro veikloje galimybės, bet dalyvauju, kiek galiu, nes man gera būti kartu su centro žmonėmis. Labai džiaugiuosi, kad į šią veiklą įsijungė mano dukra Liudovika. Ji dabar aktyviau už mane Švento Pranciškaus onkologijos centro veikloje dalyvauja.

David John Holliday

(Jo mintis užrašė Genovaitė Paulikaitė)