Kovo 8–12 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks Eugène Ionesco dramos „Raganosiai“ premjera. Spektaklį režisuoja Antanas Obcarskas. Apie būsimą premjerą kalbamės su pagrindinį Beranžė vaidmenį kuriančiu aktoriumi Martynu Nedzinsku.
Šiandien vėl vyksta karas. Žmonės po Antrojo pasaulinio karo mąstė, kaip jis galėjo įsiplieksti civilizuotos Europos viduryje? Kaip išsilavinę žmonės leido išnaikinti milijonus nekaltų žmonių? Vienas pirmųjų paaiškinimų ir buvo Eugène Ionesco „Raganosiai“. Pjesės aktualumas šiandien kaip niekad akivaizdus. Dramaturgas išaiškina nesuvokiamo reiškinio, kuris netrukus tampa norma, atsiradimo visuomenėje mechanizmą. Tau tenka vaidinti įdomiausią šios pjesės personažą – Beranžė. Kodėl jį ne taip paprasta suvaidinti?
Kurdamas Beranžė personažą vis galvoju, kur baigiuosi aš ir kur prasideda pasaulis. Kur yra ta riba? Į kokią poziciją pastato save žmogus, bandydamas išvengti pasaulio realybės: atskalūno, vienišiaus, bailio? Nenoras priimti pasaulio, nenoras keliauti kartu su juo – besikeičiančiu, įvairiu… Veiksmo metu beveik visi veikėjai klausia Beranžė: ar tavo gyvenimas yra vertesnis už kitų, ar esi kuo nors ypatingas? Ir negali atsakyti į tokį klausimą, nes tavo gyvenimas nėra vertesnis už kitų, bet tau tavo gyvenimas yra vertingesnis už visus kitus gyvenimus. Taip mąstoma pjesėje.
Kaip gali egzistuoti tavo gyvenimas, jeigu nedalyvauji tame gyvenime, visame pasaulyje?
Visada įdomiau galvoti apie personažą per spektaklio prizmę, per jo kontekstą. Kol repetuojame – sunku. Beranžė sako: „Aš bijau tapti kitu.“ Kažkada juokavome, kad tai aktoriams artima. Mes bandome pavirsti į ką nors kitą, o iš tikrųjų labai bijome tapti kitu. Vis tiek norime išlikti savimi ir parodyti, kaip būdami „savimi“ mąstome kaip „kitas“.
Pjesė šmaikšti, pilna paradoksų. Kaip Tu ją perskaitei?
Pjesė gali apgauti savo lengvumu, humoru. Viskas vyksta lyg neatsakingai, o iš tikrųjų už to slypi baisi tragedija. Kaip sako mano personažas Beranžė: „Visa tai yra siaubas!“ Skaitant nesimato nei kitų žmonių, nei Beranžė didelių tragedijų, bet besigilinant, pamažu išryškėja žmogaus drama – jo akistata su besikeičiančiu pasauliu, su tuo, kad jis pats turi keistis, jam pačiam reikia priimti sprendimus, būti atsakingam. Reikia rizikuoti, o tai daryti – visada baisu. Tokiame dvasiniame neįgalume liekantis Beranžė tampa griūvančio pasaulio epicentru.
Beranžė – pusiau autobiografinis herojus, išreiškiantis paties rašytojo požiūrį į tikrovės absurdiškumą. Jis komiškai naivus, sukeliantis daug simpatijų. Kiek Tau artimas Beranžė?
Tiek pat, kiek ir visi bendražmogiški dalykai. Galvodamas apie vaidmenį, o šiuo atveju apie Beranžė, tuo pačiu galvoju ir apie save: kuri dalis manyje yra Beranžė, kuri – kitų personažų? Kur aš sutinku su Beranžė, o kur visiškai nesutinku, kur galiu su juo pasiginčyti, būdamas juo pačiu? Man labai artimas ir pakankamai pažįstamas tas bejėgiškumo jausmas: bandymas bėgti, slėptis, pasitraukti, nematyti, nedalyvauti… O vis dėlto norisi džiaugtis gyvenimu. Kai gyvenimas, atrodytų, neteikia daug džiaugsmo, turbūt tenka džiaugtis tik tuo, kad dar yra galimybė tai daryti.
Beranžė stebi savo miestelio gyventojus, kurie vienas po kito virsta raganosiais, kol jis vienintelis lieka priešintis šiai metamorfozei. Kokia ši kelionė – nuo vaidmens iki personažo?
Daugiau priešinasi tie, kurie imasi kokių nors veiksmų. Tada jie protestuoja savyje arba savo veiksmais. O Beranžė tiesiog liudija tai, kas aplink jį vyksta. Liudydamas, priimdamas tai į save, tampa beginkliu, bejėgiu. Jeigu spektaklio pradžioje jis – neatsakingas, švenčiantis, besidžiaugiantis, besijuokiantis, tai pabaigoje tenka pripažinti, kad pasaulis jį nugalėjo.
Pjesėje kritikuojamas ir racionalus, pragmatiškas mąstymas, kurį Ionesco laikė visų problemų priežastimi. Vienintelis neracionalus Beranžė charakteris išlieka atsparus keistai ligai, kuri paverčia žmones raganosiais.
Kai tu labai užsiėmęs savimi, tai išoriniai veiksmai nelabai ką gali ir pakeisti.
Kaip įmanoma suvaidinti kad ir tokią sceną, kad ji nepasirodytų vaikiška: atvykęs į draugo butą Berenžė pamato, kad draugui blogai. Pamažu, beveik herojaus akyse, jo draugas virsta raganosiu. Išsigandęs vyras į pagalbą kviečia kaimyną, bet jis jau tapo žvėrimi. Žvilgtelėjęs pro langą Berenžė pamato, kad daugelis raganosių jau ardo suolus prospekte. Išsigandęs jis nubėga į savo namus…
Tai yra situacija, kai artimiausias draugas arba artimiausias žmogus tampa visai kitu žmogumi, ne tokiu, kokį tu pažinojai, ne tokiu, su kuriuo praleidai daug laiko, su kuriuo kartu nemažai išgyvenai. Staiga jis tampa, kaip sako režisierius, „naujuoju žmogumi“. Ir šis „naujasis žmogus“ dažniausiai yra negailestingas tam, kas buvo anksčiau arba tiems dalykams, kuriuos taip vertina Beranžė: praeičiai, sentimentams, draugystei… „Naujasis žmogus“, šiuo atveju, Žanas, geriausias Beranžė draugas, taip stipriai yra apsirgęs idėja „neatsilikti nuo laiko“, „būti naujuoju žmogumi“, kad pasiryžęs beveik viską aplik save sunaikinti, kad tik pasiektų savo tikslą.
Kiek Tau svarbu teatrinis kostiumas? Ar priimi dailininkų sprendimus besąlygiškai, ar prašai kokių nors detalių, padedančių vaidmens kūrimui? Kaip jautiesi Juozo Valentos sukurtame Beranžė kostiume?
Jaučiuosi puikiai. Man patinka, kai dailininkai siūlo. Jeigu viską susigalvočiau, žinočiau, racionaliai spręsčiau apie savo vaidmenį, – tai man nepriimtina. Mėgstu atsitiktinumus, kurie atsiranda tiek kostiume, tiek scenovaizdyje, tiek kitur. Visą laiką siūlomus netikėtumus bandau įtraukti į savo kuriamo vaidmens pasaulį.
Kiek Tau svarbūs partneriai? Kokie jie turėtų būti?
Partneris man svarbiausia, apskritai. Jie turėtų būti mąstantys, girdintys, žaidžiantys kartu.
Kas sunkiausia kuriant vaidmenį?
Sunkiausia – save nustebinti, save peržengti.
Kaip pavyksta per trumpą laiką persikūnyti į kitą vaidmenį? Pavyzdžiui, repetuoji Beranžė, o po repeticijos iškart leki į kitą teatrą vaidinti kito vaidmens. Ką tenka išgyventi?
Tam reikia skirti dvigubai daugiau energijos. Spektakliai, kurie „eina“, kurie sukurti, vaidinami, jau įgavę savo raumenis, turi savo atmintį, savo atskirą pasaulį… Vaidmuo ar spektaklis nesu tiktai aš. Ateini į sceną, į kitą vietą, girdi muziką, matai dekoracijas, kolegas, – ir šie dalykai padeda perjungti savo dėmesį į kitą situaciją.
„Raganosiuose“ Ionesco aprašė visus bet kokio visuomenei svetimo reiškinio legalizavimo technologijos etapus. Bet kurią idėją, net ir drąsiausią, pavyzdžiui, kanibalizmą, visuomenė, perėjusi per tam tikras stadijas, gali priimti kaip normą. Kokius procesus Tu stebi šiuolaikinėje visuomenėje?
Vyksta stiprių ideologijų laikas. Atrodo, kad labai svarbu priklausyti kokiai nors ideologijai. Tai gali būti ir sveikos mitybos, ir šiuolaikinių technologijų, ir kt. ideologija. „Ideologija“ vadinu šiandienos pasirinkimą – kaip aš galėčiau atrodyti kitiems, kokie įrankiai prieinami šiandien? Kokį iš jų pasirinkti, kad galėčiau gražiai atrodyti visuomenėje? Svarbu ne kuo geriau suvokti esminius dalykus, bet atrodyti. Šiandien – nepaprastai stiprus individualumas ir to individualumo išvešėjimas, kurį taip pat galima vadinti „raganositu“. Tiek jau visi nori būti išsiskiriantys, individualūs, įdomūs, darantys retus dalykus, kad galų gale jie tampa dauguma, visi tampa vienodi.
Kiek Tave patį kuria tavieji personažai?
Man įdomu mąstyti apie temas, kurias atskleidžia sudėtingi, įdomūs personažai.
Spektaklio „Raganosiai“ premjera Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujoje salėje įvyks kovo 8–12 dienomis.
Daiva Šabasevičienė
