LNM Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje atgyja šiurpios miesto paslaptys: budelio istorija

LNM Vilniaus gynybinės sienos bastėja, prie kurios stovėjo Subačiaus vartai. Fot. Silvestras Samsonas

Laukiant Šiurpnakčio, kai norisi pasinerti į potyrius po šviesos ir šešėlių pasaulį, Lietuvos nacionalinis muziejus (LNM) kviečia žvilgtelėti į kitokią Vilniaus istoriją – miesto budelio gyvenimą. LNM padalinio Vilniaus gynybinės sienos bastėjos edukatoriai Rūta Tolkačevskienė ir Adomas Gricius pasakoja tikrą istoriją apie žmogų, kurio vilniečiai bijojo, bet be kurio miestas negalėjo išsiversti.

Iš bokšto vilniečius stebėjo baudžianti akis

XVII a. Vilnius buvo apjuostas gynybine siena su keliais įspūdingais vartais. Iš jų išsiskyrė prie Vilniaus gynybinės sienos bastėjos stovėję Subačiaus vartai – vieni gražiausių ir patys tvirčiausi gynybinės sienos perimetre. Būtent čia, viename iš Subačiaus vartų bokštų, buvo įsikūręs ir Vilniaus miesto budelis.

Budelis vykdė įvairias miestiečiams teismo paskirtas bausmes. Jo pareigos buvo įvairios – nuo išvijimo iš miesto, iki mirties bausmių. Budelis buvo neatsiejama Vilniaus teisingumo sistemos dalis, kuriam tekdavo atlikti niūriausias ir psichologiškai sunkiausias šios sistemos užduotis.

Palinkėjimas ant budelio kalavijo

LNM Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje saugoma ypatinga istorinė vertybė – tikras XVII a. budelio kalavijas. Kaip pasakoja Bastėjos edukatorė Rūta Tolkačevskienė: „Kalavijas buvo vienas iš pagrindinių budelio darbo įrankių. Ant šio kalavijo yra užrašas, budelio palinkėjimas aukai. Jame skelbiama, kad budelis, atimdamas žemiškąjį gyvenimą, linki dangiškojo.“

Toks užrašas gali būti suvokiamas kaip savotiškas „pagarbos gestas“. Tai tarsi priminimas, kad net pats budelis, vykdydamas bausmę, suvokė nusikaltėlio žmogiškumą.

Valdžia vertino, visuomenė bijojo

Nors šiuolaikiniam žmogui gali atrodyti, kad budelis buvo visuomenės užribio figūra, iš tiesų jis buvo vienas labiausiai valdžios vertinamų miesto tarnautojų. Budeliu galėjo būti ne bet kas. Jo darbas reikalavo didelės fizinės jėgos ir ypatingo psichologinio tvirtumo. Norint tapti budeliu reikėjo puikiai išmanyti šį amatą. Vyrai budelio amato mokydavosi tapdami budelio mokiniais ir pameistriais. Vilniaus budeliai dažniausiai būdavo atvykėliai iš Lenkijos ar Vokietijos

Bastėjos edukatorius Adomas Gricius pasakoja: „Budelis gaudavo vieną didžiausių algų visame mieste ir buvo itin vertinamas valdžios. Dėl ko jis gaudavo tokius pinigus? Ogi todėl, kad ne kiekvienas galėdavo atlikti šį darbą. Jis turėjo būti ir fiziškai stiprus, ir psichologiškai. Pavyzdžiui, nebijoti kraujo.“

Vis dėlto, nors valdžia juos vertino, vilniečiai budelio vengė. A. Griciaus teigimu, pamaldūs miestiečiai, pamatę budelį, persižegnodavo ir skubėdavo pereiti į kitą gatvės pusę. „Ypač jo nemėgo merginos ir moterys“, – šypteli edukatorius.

Bastėja – vieta, kur atgyja miesto paslaptys

LNM Vilniaus gynybinės sienos bastėja (Bokšto g. 20, Vilnius) kviečia lankytojus pažinti šį ir daugelį kitų pasakojimų apie senąjį miestą. Čia galima išvysti gynybinius įrenginius, pasinerti į Vilniaus kovų ir legendų istorijas, iš arti pamatyti karus ir miesto gyvenimą atspindinčias istorines vertybes.

Šiemet Lietuvos nacionalinis muziejus mini 170 metų sukaktį ir šia proga kiekvieną mėnesį kviečia plačiau pažinti vieną iš savo 12 padalinių. Spalis dedikuojamas Bastėjai, o lankytojai kviečiami atrasti joje slypinčius pasakojimus. Daugiau informacijos apie edukacines veiklas, parodas ir renginius – internetinėje muziejaus svetainėje lnm.lt.