Lizdeikos gimnazijoje prisiminti XX a. 8-ojo dešimtmečio Lietuvos disidentai

Lietuva – akmuo prie slenksčio seno
Ir lietaus lašelis debesy.
Lietuva – ugnis, kurią kūrenam,
Ir kurioj sudegsime visi.

Šiomis prasmingomis poeto J. Strielkūno eilutėmis gegužės 12 d. Radviliškio Lizdeikos gimnazijoje prasidėjo konferencija, skirta disidentinio judėjimo Lietuvoje 50-mečiui. Mokiniai, vadovaujami lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos ekspertės Jurgitos Plukienės, parodė kompoziciją, kurioje pristatė laiškus, atskleidžiančius Romo Kalantos pasipriešinimą sovietinei santvarkai, o sveikinimo žodį tarė Lizdeikos gimnazijos direktorė Ina Bajarauskaitė. Ji pasidžiaugė, kad gimnazijoje nuolat vyksta įvairūs renginiai, leidžiantys mokiniams plėsti savo akiratį ir suteikiantys išskirtinę galimybę bendrauti su garbiais svečiais bei kasdien mokytis iš istorijos.

Konferencijoje dalyvavęs Radviliškio rajono savivaldybės meras Vytautas Simelis išreiškė pagarbą tiems, kurie kovojo už Lietuvos laisvę.

Svarbiai datai paminėti pranešimus konferencijoje pristatė Lizdeikos gimnazijos mokiniai, kuriems pasiruošti padėjo istorijos mokytoja metodininkė Ana Savickienė. Skaiva Diržytė ir Liepa Švėgždaitė iš 2F klasės susirinkusiems kalbėjo apie Romo Kalantos gyvenimą ir vertybines nuostatas – ,,Disidentinis laikotarpis: Romas Kalanta“. Tos pačios klasės mokinės Viktorija Jadvygaitė ir Rugilė Stankevičiūtė vaizdžiai pateikė ,,Lietuvos Katalikų bažnyčios Kronikos“ atsiradimo ir gyvavimo istoriją.

Konferencijos dalyviams teko garbė išklausyti ir gyvų to laikmečio istorijos liudininkų, disidentinio laikotarpio dalyvių. Vienas jų – tai Sigitas Tamkevičius, SJ – Romos katalikų bažnyčios dvasininkas, kardinolas, Kauno arkivyskupas emeritas. Svečias papasakojo apie savo nelengvą gyvenimo kelią, kai dar mokantis mokykloje teko matyti miestelio aikštėje nužudytus partizanus, patirti tikinčiųjų persekiojimą, sovietinės valdžios norą nuslopinti laisvės dvasią. Visa tai paskatino rinktis dvasininko kelią – pasipriešinimo prievartai kelią. Mokiniai su dideliu susidomėjimu klausėsi pasakojimo, kaip sovietinė valdžia stengėsi užverbuoti jauną žmogų, kaip siekė palaužti katalikų tikėjimą. Į kunigų seminariją iš visos Lietuvos galėjo stoti tik 5 jaunuoliai, norintys tapti kunigais, o per metus vidutiniškai mirdavo apie 30 kunigų, tad į jų vietas nebuvo kam eiti. Taip buvo norima kuo greičiau įtvirtinti sovietinę sistemą, tikėjimą komunistiniu rytojumi. Už vaikų katekizavimą kunigams grėsdavo net kalėjimas. Kun. S. Tamkevičius su keliais bendraminčiais parašė dokumentą, kuriame išdėstė sovietinės valdžios tikinčiųjų suvaržymus, ir už tai buvo metams nušalintas nuo pareigų. Jaunam kunigui tuo metu vis kirbėjo mintis, kad reikėtų informaciją perduoti į Vakarus, gal tada būtų mažiau prievartos. Taip gimė sumanymas leisti ,,Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“. Pirmasis numeris pasirodė 1972 m. kovo 19 d. Jį leido „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui“ artimi kunigai, seserys vienuolės, pasauliečiai katalikai. Jie informavo pasaulio visuomenę apie tikrąją Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtį Lietuvoje. Iki 1983 m. „LKB Kroniką“ redagavo kun. Sigitas Tamkevičius. Už aktyvią veiklą ginant tikinčiųjų teises jis buvo persekiojamas sovietų valdžios institucijų bei specialiųjų tarnybų, o 1983 m. suimtas ir šešis mėnesius tardytas Vilniaus KGB kalėjime, 5-erius metus kalėjo sovietiniuose Permės ir Mordovijos lageriuose, o 1988 m. buvo ištremtas į Sibirą, bet prasidėjus Sąjūdžiui buvo paleistas ir grįžo į Lietuvą. Svečias teigė, kad laisvė – Dievo dovana, už kurią kiekvienai kartai reikia kovoti, ir palinkėjo, kad ,,LKB kronikos“ pavyzdys įkvėptų ir suformuotų tvirtas vertybes.

Jautriais atsiminimais apie artimų žmonių tremtį ir savo susidūrimą su sovietinės tvarkos reikalavimais pasidalino Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Laisvūnas Vaičiūnas. Jis pasidžiaugė, kad tokių žmonių kaip kun. S. Tamkevičius dėka lietuviai neprarado vienybės ir pasiekė laisvę, o gimnazistams tai pamoka, kad niekada nepasikartotų skaudūs istoriniai įvykiai.

Su konferencijos dalyviais savo atsiminimais iš disidentinio laikotarpio pasidalino ir Regina Teresiūtė – Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvė, katalikų vienuolė. Ji teigė, kad sovietinė tikrovė nepasikeitė – tai ašaros, tremtys, žudymai, tą liudija ir Ukrainos įvykiai, kurie šiandieniniam jaunimui padeda įsivaizduoti, kas vyko sovietinės okupacijos metais. Vienuolė papasakojo, kaip rinko informaciją ,,Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, kur slėpė ir kokių konspiracinių priemonių imdavosi, kad nepakliūtų į KGB rankas. Tai ir perukas, ir akiniai, ir net dvipusė striukė. Sesuo Regina pasakojo, kad buvo ne kartą sulaikyta, darytos kratos, tardyta, verčiama bendradarbiauti su KGB, tačiau niekada nieko neišdavė, to palinkėjo ir klausytojams – niekada neišduoti savo krašto.

Antrojoje konferencijos dalyje dalyviai klausėsi Laimos Vaičiulytės, Radviliškio lopšelio-darželio ,,Eglutė“ auklėtojos, prisiminimų. 1982 metais dabartinėje Radviliškio V. Kudirkos mokykloje 10-okai pažymėjo Romo Kalantos mirties 10-ąsias metines: keturi vienos klasės vaikinai atėjo įsisegę į atlapus nupieštas trispalves. Toks poelgis neliko nepastebėtas – mokinius išsivežė milicijos pareigūnai, nubaudė vaikinų tėvus, o jų poelgis buvo įrašytas charakteristikose ir tai užkirto kelią studijuoti, nes vaikinai atsidūrė nepatikimų asmenų sąrašuose. Taip sovietų valdžia susidorodavo su nenorinčiais paklusti. Pedagogė prisiminė, kad Vasario 16-osios proga kitos klasės merginos pasipuošė dideliais baltais kaspinais, o vaikinai pasirišo tautines juosteles. Visi buvo pasipuošę, nors Vasario 16-ąją buvo draudžiama švęsti. Tuomet mokytojai apsimetė, kad nesupranta, kodėl mokiniai taip pasielgė. Tokia buvo tyli lietuvių neginkluota disidentinė kova už savo Tėvynės laisvę.

Po konferencijos vykusioje refleksijoje dalyviai pasidžiaugė sužinoję daug įdomaus ir pamatę ,,gyvą istoriją” – žmones, kurie neprarado vilties net kalėdami ir skleidė laisvės idėją visai Lietuvai. Į klausimą, kaip katalikų Bažnyčia vertina Romo Kalantos susideginimą, sesuo Regina atsakė Šv. Rašto žodžiais: ,,Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15,13). Konferencija ,,Disidentinis judėjimas Lietuvoje XX a. 8-ame dešimtmetyje” mums visiems – tai žmogiškumo, meilės Tėvynei, laisvei ir nuoširdaus tikėjimo pamoka, kurioje sustiprinome savo pilietiškas ir patriotines vertybes.

Lizdeikos gimnazija ieško prasmingų ir patrauklių ugdymosi veiklų, kurios leidžia plėsti žinių akiratį ne tik mokiniams, mokytojams, bet ir visai miesto bendruomenei, konferencijoje dalyvavo savivaldybės vadovai, iniciatyvą palaikė ir ją finansavo Radviliškio r. sav. švietimo ir sporto paslaugų centro Suaugusiųjų ir jaunimo neformaliojo ugdymo skyrius. Pamoka, vedama kardinolo Sigito Tamkevičiaus ar sesės Reginos, niekaip neprilygs įprastai literatūros ar istorijos pamokai, kad ir parengta puikiai metodiškai profesionalių mokytojų. Disidentinis laikotarpis ypač aktuali tema vyresniųjų klasių mokiniams, kurie šį laikmetį analizuoja istorijos ir literatūros pamokose, o įgytas žinias bei įžvalgas atskleidžia savo istorijos ir literatūros egzamino darbuose.